Algirdas Šeškus tapo. Nendrė skaito

Viskas prasidėjo nuo našlaitės. Laukinės našlaitės, kuri pasirodė ir mieste, ir ekrane, traukdama akį ir kažką nebyliai baksnodama. Nuo plakatų gatvėse iki anonsų feisbuke – našlaitė ėmė šmėžuoti visur. Neištvėriau, susigundžiau ir vieną šaltą žiemos šeštadienį nuvažiavau. Lūkesčiai nebuvo apvilti. Netgi daugiau – lūkesčiai buvo viršyti. Gėlės, moterys ir antys, nors gal motyvų minėti ir nederėtų, nes jie pavadinti skaičiais (ambicingai – keturženkliais numeriais, kas reiškia, kad yra arba bus daug). Išsipildymas. Kažkur tarp Donaldo Kajoko iš rinktinės „Poezija, o gal ne ji“ ir Claudeʼo Lévi-Strausso „Laukinio mąstymo“ (Baltos lankos, 1997) knygos vidaus ir galinio viršelio su reprodukuota našlaite, kuri puošė prancūzišką knygos versiją, nes prancūziškas knygos pavadinimas La pensée sauvage prancūzų kalboje turi dvi reikšmes: „laukinis mąstymas“ ir „našlaitė“.

Šalia šių metaforų ir gėlės sau akcentuočiau ir 1997-us lietuviško vertimo išleidimo metus, smalsius ir audringus. Tais metais dirbau „7 meno dienose“ ir gyvenau, kaip ir visi, analoginį gyvenimą. Ranka rašyti rankraščiai, tekstų surinkėja, stacionarūs skambučiai, vos spėjusios išdžiūti nespalvotos nuotraukos tiesiai iš laboratorijos, kurios transportuojamos kojomis, rūkalų rūkas sausakimšoje redakcijoje ir begalinis azartas. Claudeʼas Lévi-Straussas padėjo išspręsti tuometinio dievaičio Artūro Railos automobilių, okupavusių Šiuolaikinio meno centro salę, meistrų kūrybą, o laukinė našlaitė įsisegė giliai į atmintį kaip sudėtingo uždavinio sprendimas.

Šia ilgoka įžanga bandau paaiškinti savo silpnybes ir traukas. Link žiedų, link pofotografinės tapybos be užbaigtumo ir su juo. Link paežerių ir kažko visada alkanų ančių, kaip ir daugelis mūsų. Fotomenininkas Algirdas Šeškus (g. 1945) tapybą yra rodęs 1990 metais. Apie ją pirmaisiais „Šiaurės Atėnų“ gyvavimo mėnesiais (pirmas numeris pasirodė vasario 7 d.), vos atkūrus nepriklausomybę, 15-ame gegužės numeryje rašė Alfonsas Andriuškevičius (g. 1940), įžvelgdamas joje branduolinę energiją. Tapyti bandyta ir kažkada jaunystėje, o vėliau pasukta į moderniąją fotografiją. Tapybos parodoje eksponuoti ready-madeʼai, tuos gatavuosius objektus perdirbant „minimaliai, bet iš esmės“: „Čia gali būti šiferio gabalas, drožlinė plokštė, linoleumo atraiža, vielinis tinklas, gumos takelis etc. Energijos gamybos būdas – reikiamai pakeisti „rastojo objekto“ plastinę struktūrą, spalvą, konfigūraciją, detales.“ Ir jei Valentino Antanavičiaus ar Česlovo Lukensko ready-madeʼinė kūryba, pasak Andriuškevičiaus, artima dadaistinei dailei, tai „A. Šeškus labiau susijęs su tuo, ką darė minimalistai ir „naujieji realistai““, o inspiracijos jis rasdavęs senamiesčio rūsių languose. Andriuškevičius reziumuoja, kad vis tai – „gerokai naujas ir aktualus reiškinys dabartinės mūsų dailės kontekste, jį reikia ne tik toleruoti, bet ir sveikinti“. Publikacija iliustruota nespalvota darbo nuotrauka su pavadinimu „Raudona po tinklu“ (1989) – neaiškiu prastos spaudos vaizdiniu.

Aiškėja, kad Šeškaus retai kultivuojama tapyba yra paslanki laikmečiui, o ne konkretaus asmeninio stiliaus puoselėjimui. Kūryba plati ir nepasiduoda supaprastinimams. Tiesa, 10-ojo dešimtmečio pradžioje Šeškus pamečiui surengė net tris asmenines ne fotografijos parodas (Mokytojų namuose, Vilniaus fotografijos galerijoje ir Šiuolaikinio meno centre), kuriose rodė ir perkurtas įvairių statybinių atliekų konstrukcijas, ir paveikslus su realistiškai nutapytomis gėlėmis. Visos tos parodos vadintos konceptualiomis, kas jau tada kritikų buvo labai vertinama.

Sąmoningai rašau šių žmonių gimimo metus. Kiekvienų naujų „Šatėnų“ puslapiuose pirmiausia ieškau Andriuškevičiaus dienoraščių, o Šeškaus drobėse matau sąšaukas su jaunąja tapyba, kurią pas mus kuria „tūkstantinukai“. Tos sąšaukos galėjo atsirasti iš fotografinių kadruočių kaip medžiagos tapymui, emocinio neutralumo, pertapytų paviršių. Tik nėra tarp jaunųjų pasitaikančio aštrumo ir karštos paieškos. Viskas atrasta ir pakeista. Arba, kaip rašo pats autorius, „ir tik suvokęs ir padaręs, ir dar suvokęs padarytą, žmogus jau gali būti kur visiškai vaisku ir buvinėtis čia – kur drumsta“.

Į parodą „Nendrės skaitymas“ Radvilų rūmuose kuratorė Virginija Januškevičiūtė atrinko pastarųjų ketverių metų kai kurių Šeškaus paveikslų kolekciją. Iš trumpučio kuratorės teksto sužinome, kad šiuos „kūrinius menininkas gretina su saldainių popierėliais, vėjo išbarstytais paežerėje ir užbertais žemėmis“, kuriuos mato tik viską stebinčios ir nieko nematančios pakrantės nendrės. Panirę savyje vaizdai, paniręs savyje žiūrovas. Tyli kuratorė nusipelno atskiros autoriaus ir žiūrovo padėkos, nes ji vengia plepumo šioje baltoje erdvėje, – informacinis triukšmas lieka už durų į sales. Žodžius juodu su menininku sutaupo vaizdų kalbai.

Galvoju, kaip traktuoti gausius moteriškus kūnus šalia gėlių vaizdų (diskretiškai beveidžius aktus ir pilnas apsirengusias figūras, kurioms nėra ko slėpti). Aktai kaip bejausmiai natiurmortai, regis, skirti tik akiai pamaloninti, kai aistros intensyviau, bet vis dėlto santūriai verda negyvos gamtos vaizdiniuose – gėlių natiurmortuose klasikine prasme. Kai kur prasišviečia ir kita nuogybė – dažais neužklota drobė, nes viską užbaigti gali būti banalu (gali atsirasti pernelyg daug detalių), tačiau kartu drobę apgaulingai imituoja baltos spalvos dažų pomėgis: tarsi buvo lengva ir viskas plazdėjo kaip užuolaida kaimo atostogų lange, nes įtampa bereikalinga.  

Jei sakysime, kad tai paroda, kurioje vyrauja moterys ir gėlės, gali suskambėti itin šabloniškai, apibūdinant vėlyvą pagyvenusio vyro kūrybą, todėl šaukiu: čia viskas ne tik apie tai!

Paroda veikia iki kovo 3 d.

Radvilų rūmų dailės muziejus (Vilniaus g. 24, Vilnius)

Parodą lydi muziejaus išleistas Algirdo Šeškaus tapybos albumas „Nendrės skaitymas“ (Reed’s Reading).