Rudeniniai „Kino“ skaitymo malonumai

Būsiu atviras – pasiilgstu žurnalų apie kiną. Tinklalapių (net ir lietuviškų) jau yra gana daug, bet žurnalas – visai kas kita: jį gali skaityti visur, net lovoje (nors nepatartina), nešiotis su savimi, lankstyti ir net plėšyti lapus. Jei pabandytumėte tą patį padaryti su kompiuteriu, atrodytumėt kaip vienos reklamos herojai, ant galvos nešantys krepšius su nešvariais skalbiniais. Beje, tinklalapių puslapiai man taip pat dažnai primena nešvarių skalbinių krūvą. „Kino“ rengėjai kupini kuo šviesiausių intencijų, todėl jų galvas užgula visai kiti rūpesčiai. Be noro pateikti kokybiškus tekstus ir įdomių autorių paieškos, vienas didžiausių rūpesčių – kaip sutalpinti gana intensyvų lietuvių kino gyvenimą į kas kelis mėnesius pasirodantį žurnalą, rasti vietos jų refleksijai, juolab kad platintojai taip dažnai keičia savo planus.

Tačiau, laimei, ir Lietuvoje dar yra pastovių dalykų. Vienas tokių – „Scanorama“. Lapkričio 10 d. ji pradės kelionę po Lietuvos didmiesčius. Programų ir filmų gausybėje nepasiklysti padės festivalio rengėja ir perpetuum mobile Gražina Arlickaitė. Interviu „Kino“ redaktorei Rasai Paukštytei ji sudėjo svarbiausius renginio akcentus, atkreipė dėmesį į tai, ką pasižiūrėti būtina, bei pasamprotavo apie skandinaviškojo kino fenomeną Lietuvoje. „Scanoramą“ atidarys islandų garsenybės Baltasaro Kormįkuro filmas „ Trumpa kelionė į dangų“, jo režisierius rengiasi atvykti į Lietuvą, todėl straipsnyje „Islandija, Kormįkuras, iki pareikalavimo“ Saulius Macaitis pristato šį originalų kūrėją.

Kitas tradicinis rudens renginys – Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, šiemet prasidėsiantis gruodžio 1 dieną. Jo programoje taip pat nemažai siurprizų, retrospektyvų. Viena jų – garsaus prancūzų dokumentininko Nicolas Philibert’o penkių filmų retrospektyva. Juos pristato Živilė Pipinytė straipsnyje „Pasaulio tobulinimas turi prasmę“.

Manifestai, renginiai, premjeros skatina diskusijas apie lietuvių kiną. Man regis, viena tokių diskusijų (vykstanti jau senokai) rado atgarsį ir šiame „Kino“ numeryje. Tai diskusija apie autorinį kiną, nors lietuviai lyg kitokio ir nekuria. Tačiau kai komerciniais besivadinančiuose „AXX“ filmuose nuolat kyšo visagalio autoriaus ausys, labai svarbu apibrėžti sąvoką. Tai solidžiai ir moksliškai pagrįstai, remdamasi naujausia kino patirtimi, padarė Renata Šukaitytė straipsnyje „Apie autorių kine ir autorinio kino sampratas“. Tik viena citata: „(...) siekiant identifikuoti autorinį kiną svarbu atskirus to paties autoriaus filmus vertinti individualiai ir nesuteikti visai jo kinematografinei kūrybai autorinio kino statuso a priori. (...) Išskiriant autorių iš kitų kūrėjų, ne mažiau svarbūs tampa jo paties komentarai, rašytiniai tekstai ir profesionalios jo kūrybos studijos“.

Man regis, panašiu keliu eina ir „Kinas“. Naujame numeryje Giedrė Andreikėnaitė-Kiselienė rašo apie kino autorių par exellance – suomių režisierių Aki Kaurismäki. Kurdama išsamų portretą autorė puikiai susieja režisieriaus sinefiliją, ypatingą jo filmų stilių, politines pažiūras ir pilietinę poziciją aktualiausiais klausimais, nepamiršta net Kaurismäki, kaip verslininko, sugebėjimų. Savo kūrybinę laboratoriją praveria pripažintas autorinio kino kūrėjas Audrius Stonys. Jis sako: „Tikrumo siekis – tai tam tikra moralinė nuostata, ji yra iš pat pradžių, kyla iš režisieriaus santykio su tikrove“.

Kaip supratau, kalbėtasi buvo iškart po naujausio Stonio filmo „Ūkų ūkai“ premjeros, todėl netiesiogiai režisierius kalbasi ir su savo filmo vertintojomis – dvi visiškai skirtingas nuomones apie filmą žurnalui parašė Nijolė Andrijauskienė ir Rūta Oginskaitė. Dviejų – Skirmanto Valiulio ir S. Macaičio – nuomonių sulaukė ir Tomo Donelos filmas „Berniukas ir jūra“. Ginčijamasi ir dėl „AXX. Grožio ir geismo“ finalistų – Emilio Vėlyvio filmo „Zero“ ir Kęstučio Gudavičiaus „Keturių susikertančių tiesių“. Rūtos Birštonaitės ir S. Valiulio nuomonės taip pat akivaizdžiai nesutampa. Kad intrigų esama ne tik lietuvių kine, bet ir didžiuosiuose festivaliuose, pastebėjo Marijus Kulvietis: „Kinas“ pateikia jo įspūdžius iš svarbiausių rudens sezono festivalių Venecijoje ir San Sebastiane. Autorius fiksuoja šių dienų kino situaciją, plačiau apsistodamas ties nepriklausomo kino transformacijomis ir kino pasaulio madomis.

Daug vietos skirta ir kitoms tradicinėms žurnalo rubrikoms. S. Macaitis savo populiarioje kino istorijoje šįkart smarkiai abejodamas aptaria politinio kino žanrą, o Jūsų nuolankus tarnas parinko dvidešimt svarbiausių politinių filmų. „Kino teatre“ recenzuojami filmai „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“, „Žmonių vaikai“, „Geri metai“. Žurnalą užbaigiančiame feljetone nuskamba optimistinė patriotinė gaida: „Lietuvoje net ragana nori būti graži“. Visada žinojau, kad svarbiausia – būti optimistu.

Jonas Ūbis