Unikali vokiečių filmų retrospektyva

„M – Mörder – žudikas”

Lapkričio 3–10 d. Vilniuje, „Skalvijos“ kino centre, o lapkričio 22 – gruodžio 8 d. Klaipėdoje, Simono Dacho namuose, Goethe’s institutas rodys unikalią filmų programą „Vokiečių kino klasika. 1930–1945“. Būtent šio periodo filmai pas mus rodomi rečiausiai, jis mažiausiai žinomas ir prieinamas, tad senojo kino gerbėjų laukia daug netikėtų susitikimų su garsiais kino kūrėjais.

„Aukso amžiaus“ šedevrai

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje vokiečių kinas išgyveno pakilimą: 1929–1932 m. kino istorikai laiko antruoju vokiečių kino „aukso amžiumi“ po jį išgarsinusių ekspresionizmo ir kammerspiele krypčių, išsisėmusių dar trečiojo dešimtmečio viduryje. Šis laikotarpis svarbus ir tuo, kad susijęs su garsinio kino įsigalėjimu Europos kine. Vokiečiai buvo vieni jo pionierių, tikėję, kad garsas padės sustabdyti amerikiečių kino plitimą. Į Berlyną mokyti kurti garsinį vaidybinį kiną iš Holivudo buvo pakviestas režisierius Josephas von Sternbergas. Taip 1930 m. gimė „Žydrasis angelas“ („Der blaue Engel“).

... Profesorius Ratas atima iš savo mokinių nepadoraus turinio atvirukus ir norėdamas užkirsti kelią jaunimo tvirkinimui nueina į kabaretą „Žydrasis angelas“, kuriame platinami paveikslėliai. Ten jis pamato dainininkę Lolą-Lolą ir įsimyli ją. Šis filmas ne tik pasakoja tragiškos meilės istoriją, bet ir atspindi nesąmoningą aklos, naikinančios meilės, Lolos-Lolos simbolizuojamo geismo baimę. Neatsitiktinai Lolos-Lolos vaidmuo išgarsino Marlene Dietrich, tapusią vienu gryniausių vamp tipo moters įsikūnijimų.

Tačiau už savo amžiną jaunystę filmas turi būti pirmiausias dėkingas Josefui von Sternbergui, kuris meistriškai suvaldė sunkią garsinę filmo struktūrą (realistiški dialogai, kabareto dainos, skirtingus visuomenės sluoksnius apibūdinantys garsai) ir genialią intuiciją, liepusią jam pasirinkti niekam nežinomą Marlene Dietrich ir didįjį Emilį Janingsą.

Vienas didžiausių to meto vokiečių kino kūrėjų Fritzas Langas 1931 m. sukūrė šedevrą – filmą „M – Mörder – žudikas” („M – Eine Stadt sucht einen Mörder”). Pasakojimas apie didmiestyje siautėjantį vaikų žudiką maniaką rėmėsi nesenais įvykiais, kai Diuseldorfe buvo sugautas serijinis žudikas. Režisierius visais požiūriais novatoriškame filme parodė, kaip visas miestas ir pirmiausia nusikalstamo pasaulio atstovai įsijungia į žudiko gaudynes. Filme tikri Hamburgo nusikalstamo dugno personažai vaidino patys save, vieną pagrindinių vaidmenų sukūrė vėlesnė Trečiojo reicho teatro ir kino žvaigždė Gustafas Gründgensas, tapęs Klauso Manno romano „Mefistas“ herojaus prototipu. Tačiau svarbiausias filme, be abejo, Peterio Lorre’s suvaidintas žudikas – vienas geriausių ne tik vėliau Holivude daug įsimintinų vaidmenų sukūrusio aktoriaus, bet ir kino istorijoje vaidmenų. Langas bene pirmasis įžvelgė naujas garso galimybes apibūdinti personažus, kurti veiksmo įtampą – žudikui susirengus į aukų medžioklę skamba Saint-Saėnso „Skeletų šokio“ motyvas, įvairiose erdvėse vykstančioje gaudynių scenoje meistriškai išnaudojamas švilpimas.

Pramoginio kino žvaigždės

Ketvirtasis dešimtmetis vokiečių kine pasižymėjo ir įdomiais pramoginio kino rezultatais. Garsui įsigalėjus, įvairiose šalyse kurta daug muzikinių filmų, kopijavusių vadinamąją Vienos operetę. Tačiau ji gimė būtent Berlyne. Tai 1931 m. Ericho Charellio (netrukus emigravo) sukurtas filmas „Šokantis kongresas“ („Der Kongress tanzt“). Filmo įvykių fonas – 1815 m. Europos likimą nulėmęs Vienos kongresas, tačiau režisieriui rūpėjo ne Europos likimas, o rusų caro Aleksandro ir gražios pirštinių meistrės romanas, besirutuliojantis prabanga tviskančiuose rūmuose, liaudies šventėse. Jaunatviškas pagrindinį vaidmenį kūrusios Lilian Harvey erotizmas ir žavesys nulėmė ypatingą filmo lengvumą ir polėkį. „Šokančiame kongrese“ vaidino daug to meto vokiečių kino žvaigždžių – Willy Fritschas, Lil Dagover, Conradas Veidtas. Filmas tapo savotišku muzikinės komedijos etalonu, jį vėliau bandė kopijuoti ir Hitlerio Vokietijos kinematografininkai.

Lilian Harvey ir Willy Fritscho duetą pamatysime ir Wilhelmo Thiele 1930 m. filme „Trys draugai ir degalinė“ („Die Drei von der Tankstelle“). Jo siužetas įprastas to meto papročių komedijoms: trys pasiturintys jaunuoliai sužino, kad dėl advokato kaltės neteko visų savo pinigų. Jie atidaro degalinę, kuri neša šiokį tokį pelną. Ramybę sudrumsčia žavi klientė Liliana, kurią visi trys įsimyli...

Kinas pagal propagandos ministrą

Hitleriui atėjus į valdžią, „aukso amžius“ baigėsi. 1933 m. kovo 28 d. propagandos ministras Josephas Goebbelsas „Kaiserhof“ viešbutyje susirinkusiems kinematografininkams pasakė programinę kalbą. Kaip gero kino pavyzdžius, į kuriuos reikėtų lygiuotis, jis pateikė keturis filmus: Sergejaus Eizenšteino „Šarvuotį „Potiomkiną“, Clarence’o Browno „Aną Kareniną“ su Greta Garbo, Fritzo Lango „Nibelungus“ ir ką tik pasirodžiusį Kurto Bernhardto ir Luiso Trenkerio „Maištininką“. Kitą dieną UFA studijos administracija nusprendė atleisti visus darbuotojus žydus. Su netrukus prasidėjusia emigracijos banga Vokietiją palieka patys garsiausi kino kūrėjai – Robertas Siodmakas, Langas, Carlas May’us, Maxas Ophülsas... Jie prisijungia prie tų, kurie išvažiavo anksčiau, – Ericho Pommerio, G.W. Pabsto, Konrado Veidto ir daugybės kitų. Tiesa, Maxo Ophülso, o jį savo mokytoju ir vienu didžiausių visų laikų režisieriumi laikė prancūzų Naujosios bangos kūrėjai, filmas „Linksmieji paveldėtojai“ („Lachende Erben“, 1933) apie Reino regioną ir jo vyndarystės tradicijas, apie keistą testamentą ir apie tai, kas svarbiau už turtus, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė vienas įdomiausių vokiečių aktorių Heinzas Rühmannas, dar datuojamas 1933 metais.

Žydų išvijimas destabilizavo vokiečių kiną. Laisvas vietas užėmė karjeristai, aktyvūs naciai. Tai buvo intrigų, skundų, nešvarių skalbinių metas, nors būtent tada garsiausiai skambėjo naujojo meno kūrimo ir kino reorganizavimo manifestai. Iš pradžių kinematografininkai dar bandė kurti programinius nacionalistinės revoliucijos lozungus atitinkančius filmus, teigiamą režimo įvaizdį („Jaunasis hitlerininkas Kveksas“, „Horstas Wesselis“), tačiau po 1933-ųjų nacių partijos ir jos eilinių veikla visiškai išnyksta iš ekrano. Nuo šiol politinis kinematografo uždavinys net pačiuose „idėjiškiausiuose“ filmuose yra kurti pramogą plačiausiems žiūrovų sluoksniams. 1933 m. didžiausią jų palankumą pelnė Ophülso „Flirtas“ (išleistas jau be režisieriaus pavardės titruose), Reinholdo Schünzelio komedija „Viktoras ir Viktorija“. Pagal nacių įstatymus Schünzelis buvo pusiau žydas. Jis dar pastatė šešis filmus, kurių kiekvienam turėjo prašyti ypatingo leidimo. Leidimą gaudavo, nes kūrė populiarias komedijas, prismaigstytas užuominų apie tai, apie ką garsiai nebekalbėta. 1935 m. Schünzelis sukūrė filmą „Amfitrionas“ („Amphitryon“) – tai buvo UFA metų superprodukcija. …Jupiteris palieka savo buveinę Olimpe ir vyksta į Tebus, kad suviliotų į karą išvykusio Amfitriono žmoną Alkmenę. Jis pasiverčia Amfitrionu, tačiau tiesa išaiškėja. 1937 m. Schünzelį privertė emigruoti asmeninis Goebbelso nepalankumas.

Kino istorikai laiko Goebbelsą vienu pirmųjų masinės informacijos sferos profesionalų. Iš jo dienoraščių matyti, kad jis sekė amerikiečių kino produkciją, asmeniškai priimdavo visus sprendimus, žiūrėjo visus filmus, net kino kronikos leidinius, ypač kruopščiai gilindamasis į tuos, kuriems teikta politinė reikšmė. Šis nepripažintas rašytojas laikė kiną svarbiausiu XX a. menu ir, panašiai kaip sovietų ideologai, manė, kad kinas gali tapti galingu propagandos įrankiu, sugebančiu pakeisti masių mąstymą. Kitaip nei sovietų avangardistai, jis teigė, kad reikia prisotinti ideologija jau egzistuojančias formas ir siužetines schemas. Kinas turi atlikti savo įprastą uždavinį – jo sukurtas dirbtinis pasaulis turi atrodyti visiškai natūralus, jo tikrumu neįmanoma suabejoti. Goebbelsas nuosekliai kūrė naują Holivudą, tik jau Vokietijoje: pagrindinė kino produkcijos dalis turi tapti „plačiosios publikos“ pramoga, užtikrinti pajamas ir tapti propagandinių filmų (jų išleidžiama gerokai mažiau) fonu. Tai klasikinis pramoginis modelis – beveik pusę filmų sudaro komedijos ir muzikiniai reviu, kuriama nemažai nuotykių ir kovinių filmų, sąrašo pabaigoje – rimtieji žanrai, filmai su iš anksto suformuluota svarbia idėja arba skirti tam tikrai temai. Suprantama, toks kinas nebuvo ministro „išradimas“, bet Goebbelsas šią sistemą įgyvendino nuosekliai ir privertė dirbti režimui. Todėl neatsitiktinai po karo, kai šalyje vyko denacifikacijos procesas, buvo uždrausta rodyti stebėtinai nedaug Hitleriui valdant sukurtų filmų, tarp jų dominavo antisemitiniai paskviliai.

Totalitarizmas ir menas

Kino meno požiūriu 1933–1945 m. sukurti filmai niekuo neįdomūs. Tačiau kūrybos atoslūgį žymi nepaprastas išorinis blizgesys. Filmų šeimininkais iš esmės tapdavo techniniai darbuotojai ir aktoriai. Iš filmų visiškai dingsta tikrovė – asmeninis žmonių gyvenimas, jų darbas, kasdienybė. Veiksmas perkeliamas į išgalvotas šalis ir istorines aplinkybes, kuriama daug biografinių filmų. Vienas tokių – Luiso Trenkerio „Kalifornijos imperatorius“ („Der Kaiser von Kalifornien“, 1935–1936) – pasakojimas apie pabėgėlį iš Vokietijos Johanną Augustą Suterį, 1839 m. iš Meksikos prezidento dovanų gavusį didžiulę teritoriją. Vėliau Kalifornija tapo viena iš Amerikos valstijų. Gyvenimas derlingoje žemėje buvo geras tol, kol prasidėjo aukso karštligė, sujaukusi žmonių protus.

Tačiau vieno režisieriaus pavyzdys rodo, ką tada vis dėlto buvo galima padaryti. Progresyvių pažiūrų teatro režisierius Detlefas Sierckas1934 m. buvo pakviestas į UFA. Vėliau jis rašė: „Man reikėjo kuo daugiau kino: turėjau grįžti prie savo pirmųjų kino įspūdžių, prie melodramos. Vaikystėje dažnai vaikščiojau į kiną, ypač į vieną mažytę Hamburgo kino salę „Karališkasis teatras“, kur rodė daug melodramų, dažniausiai daniškų. Pamaniau, kad turiu kažkaip atkurti tų filmų atmosferą, sugrąžinti tą laimę, kurią jos man duodavo vaikystėje. Kad taip atsitiktų, reikėjo ryžtingai nutraukti ryšius su savo teatrine praeitimi“. Į programą įtrauktoje Siercko melodramoje „Habanera“ („La Habanera“, 1937) pagrindinį vaidmenį kuria populiariausia Trečiojo reicho kino žvaigždė švedė Zarah Leander. Ji vaidina gražuolę švedę, su teta keliaujančią kruiziniu laivu. Merginą pakeri Puerto Riko gamta, muzika ir turtingo žemvaldžio dono Pedro de Avilos žavesys. Ji lieka saloje ir išteka už dono Pedro. Tačiau ir sala, ir santuoka tampa herojei kalėjimu. Sierckas sukūrė superžvaigždę Zarah Leander išryškindamas jos laisvumą ir pavojingą seksualumą – visišką to meto idealios vokietės priešingybę.

Detlefas Sierckas vėliau tapo Douglasu Sirku – geriausiu Holivudo melodramų kūrėju ir tikra kino legenda, prie kurios atsiradimo prisidėjo vienas karščiausių režisieriaus gerbėjų Raineris Werneris Fassbinderis, ne kartą sakęs, kad savo filmais siekia prilygti Sirkui.

Totalitarinio kino paradoksas: pats brangiausias filmas, aukščiausios valdžios užsakytas superkolosas, išleistas UFA studijos dvidešimtpenkmečio jubiliejui „Baronas Miunhauzenas“ („Münchhausen“, 1943), – būtent iš tokių, kuriuose ideologijos matyti mažiausiai. Josefo von Baky filme vaidino pirmo ryškumo žvaigždės Hansas Albersas, Brigitte Horney, Ilse Werner. Filmas kurtas vykstant Stalingrado mūšiui, tad kritikai pasmerkė šią pasaką kaip nepadorią.

Režisierių Herberto Selpino ir Wernerio Klinglerio 1943 m. „Titanikas“ („Titanic“) buvo sumanytas kaip antibritiškos propagandos filmas, tačiau nepateisino lūkesčių. Jis buvo uždraustas rodyti Vokietijoje dėl neišvengiamai kilsiančių asociacijų su jau tada beviltiška Trečiojo Reicho padėtimi.

Tačiau 1930–1945 m. vokiečių kinas egzistavo ir už šalies ribų. Talentingi režisieriai, aktoriai, dramaturgai dirbo įvairiose šalyse – Prancūzijoje, Anglijoje, JAV, Rusijoje... Tai – taip pat įdomi ir nevienprasmiška istorija, kurios fragmentų norėtųsi sulaukti būsimose Goethe’s instituto Vilniuje parengtose programose.

Parengė Živilė Pipinytė