Gracas tebeskrieja

Dar vienas žvilgsnis atgal – 2003-ieji, Gracas. Šį antrą pagal dydį Austrijos miestą XII a. įkūrė slovėnai, Alpių slėnyje ant kalvos pastatę nedidelę pilį ir pavadinę ją Gradec – tiesiog pilaite. Dabar Gracas yra Štirijos provincijos sostinė, čia gyvena apie 240 000 žmonių. Jis įsikūręs kryžkelėje, kur susitinka Balkanų ir Rytų Europos kultūros. Tai ir keturių universitetų miestas – studentai sudaro maždaug ketvirtadalį jo gyventojų. Visose trumpose miesto istorijose nepamirštama paminėti, kad XVI a. įkurtame Graco universitete dėstė garsusis astronomas Johannesas Kepleris (1571–1630). Kartu šis miestas yra naujų technologijų ir automobilių pramonės centras. Graco senamiestis, kaip ir Vilniaus, yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą, bet taip pat miestas garsėja ir naująja architektūra. Iš kitų iki šiol aptartų miestų Gracas išsiskiria dvilypumu: jis laikomas gana konservatyviu miestu, bet pastaruosius keturiasdešimt metų veikia kaip kultūros naujoves generuojantis centras. Kultūrinės iniciatyvos čia gana gausiai subsidijuojamos, pavyzdžiui, 2003 m. miesto biudžetas kultūrai sudarė 6 procentus.

Tačiau paprastai visi labiau žino kitus du Austrijos kultūros centrus – Vieną ir Zalcburgą. Todėl Gracas turi „mažumo kompleksą“, kuris veikia gyventojų mentalitetą ir nuotaikas. Nepaisant to (ar būtent dėl to), Gracas nuolat siekia sustiprinti savo, kaip kultūrų forumo, pozicijas. Todėl nuo pat paskutiniojo XX a. dešimtmečio pradžios miestas siekė tapti Europos kultūros sostine. 1993 m., prieš Austrijai įstojant į Europos Sąjungą, Grace buvo surengtas Europos kultūros mėnuo, jo metu akcentuoti miesto ryšiai su pietinėmis Rytų Europos šalimis. Šis renginys pasisekė – ir kultūriškai, ir politiškai, todėl Austrijai 1995 m. tapus ES nare Gracas pateikė paraišką tapti 1998 m. Europos kultūros sostine. Tuomet paraiška buvo atmesta ir miestas pabandė dar kartą – šįkart sėkmingai. Taigi 2003 m. Europos kultūros sostinei ruoštasi itin ilgai.

Pasiruošimų klystkeliai

Iš pradžių Graco kultūros sostinės renginių planuotojai ketino pratęsti Graco ryšių su pietinėmis Rytų Europos šalimis stiprinimo temą. Bet ilgainiui paskirtasis meno direktorius Wolfgangas Lorenzas įkalbėjo tarybą pažvelgti ne tik į Rytus, bet ir į Vakarus. Galiausiai apsistota ties tokiu tikslu: praplėsti kultūros apibrėžimą ir pasiekti, kad žmonės suprastų bei pajustų, jog kultūra yra jų kasdienio gyvenimo dalis. Todėl kultūros programa suplanuota taip, kad vietinė kultūros auditorija išaugtų ir išmoktų didžiuotis savo miestu. Taip pat nemažiau svarbu buvo pasiekti, kad Gracas taptų žinomas Europoje, atsirastų jos kultūrinių maršrutų žemėlapiuose. Formuodama tikslų paketą, iš vienuolikos žmonių sudaryta ir 1998 m. suformuota kultūros sostinės taryba intensyviai konsultavosi su politikais, kultūros organizacijomis, verslininkais, turizmo sektoriumi, įvairiomis bendruomenėmis, socialinės saugos institucijomis ir vietos gyventojais.

Tačiau kad ir kaip Gracas norėjo tapti Kultūros sostine, trinties organizatoriai neišvengė. Tarybą labai veikė politiniai interesai, ypač susiję su 2003 m. rinkimais (na ir sutapimas!), kurių metu tarybos vadovas Alfredas Stinglas neteko mero posto. Tuomet turėjo pasikeisti ir tarybos nariai, o tai neišvengiamai visus įvėlė į santykių aiškinimąsi būtent per patį renginių įkarštį.

Tačiau blogiausias buvo kitas smūgis: 2001 m. pabaigoje valstybė staiga 20 proc. sumažino finansavimą. Taip pat gauta tik pusė to, ko tikėtasi iš Europos Komisijos – 500 tūkstančių eurų vietoje milijono, ir visa tai paaiškėjo, žinoma, tik 2002 m. gruodį. Taip pat Graco tarybai buvo nelengva patraukti verslininkų dėmesį ir gauti jų paramą, nors paskui tie patys verslininkai naudojosi kultūros sostinės metų rezultatais.

Kultūra žmonėms

Kaip ir visose kultūros sostinėse, Grace visus metus tarsi vyko ištisinis visų meno rūšių festivalis. Tačiau čia pagrindinis programos sudarymo principas buvo ne garsenybių vylius, bet idėja, kad kultūra – tai daugiau nei menas. Į visus renginius siekta įtraukti neįprastus „meno vartotojus“ – ir kaip publiką, ir kaip kūrėjus. Todėl svarbiausi projektai buvo susieti su viešosiomis miesto erdvėmis. Vertindamas Graco metus, meno direktorius Wolfgangas Lorenzas džiaugėsi būtent šiuo kultūros sostinės renginių aspektu: esą visi kartu miesto gyventojai „tyrinėjo, kaip geriau bendrauti ir gyventi kartu, kaip išbandyti nauja nesunaikinant seno, kaip atsiverti keistumui ir nežinomybei, užuot ją atmetus. Bet svarbiausia – kaip atrasti savo vietą naujojoje Europoje, neprarandant tapatybės ir ją sustiprinant. Šiandien mes aiškiau suvokiame, kas esame, ką galime padaryti ir ką turėtume daryti ateityje. Europa taip pat žino, nes Europa buvo čia, žiūrėjo ir klausėsi.“

Šiek tiek statistikos: Grace iš viso buvo atrinkti 108 projektai, kuriuos sudarė 6000 renginių, ir apskaičiuota (stebėtinai tiksliai!), kad renginiuose sudalyvavo 2 755 271 žmogus. Tarybai buvo pasiūlyta apie 700 projektų ir 600 iš jų buvo atmesti. Juos atrenkant, orientuotasi į kokybės ir ryšio su dabarties aktualijomis kriterijus.

Turbūt reikšmingiausias projektas – „Laikrodžio bokšto šešėlis“. Jaunas Štirijos menininkas Markusas Wilflingas pilies kalno bokštui sukūrė papildomą fizinį trimatį šešėlį – juodą plieninę konstrukciją. Mat laikrodžio bokštas yra tapęs miesto simboliu – XIX a. Graco piliečiai jį išpirko iš prancūzų okupantų ir taip išgelbėjo nuo sugriovimo. „Šešėlis“ tik dar labiau išryškina originalą, nuolat traukdamas po miestą vaikštinėjančių žmonių žvilgsnį. Jis matomas iš kelių žiūros taškų ir jo siluetas keičiasi priklausomai nuo žiūrovo padėties. Pavyzdžiui, žvelgiant iš miesto centro, jis atrodo lyg kontūras, labiau į rytus – lyg atskira skulptūra šalia bokšto. Kadangi laikrodžio bokštas matomas iš toli, kai kurios apšvietimo sąlygos (blogas oras, prietema) jį paverčia fantomu. „Šešėlis“ subtiliai įsibrovė į viešumą ir pademonstravo, kaip smarkiai viešosios erdvės patirtis priklauso nuo judėjimo ir aplinkos, šviesos, kitų objektų ir t.t. Tai „objektas už objekto“, kviečiantis apmąstyti patį erdvės suvokimo procesą. „Šešėlis“ tapo ir Graco, kaip Europos kultūros sostinės, simboliu – dabar jis vienintelis likęs užgesusiame kultūros sostinės tinklalapyje.

Panašių projektų buvo ir daugiau, pavyzdžiui, „Liftas Marijai“ – Richardo Kriesche’s suprojektuotas stiklinis liftas šalia Mergelės Marijos kolonos istoriniame miesto centre. Juo pasivažinėję, žmonės kitaip pamatydavo Marijos skulptūrą ir visą Graco miestą (tai buvo ir vienas populiariausių projektų – liftu pasivažinėjo 240 tūkstančiai žmonių). Dar vienas įspūdingas viešosios erdvės projektas – sala Mūro upėje, sujungusi miestą ir upę, tapusi XXI a. aikšte (projekto autorius – JAV architektas Vitto Acconci). Sala – tai besisukanti konstrukcija, sukomponuota iš plūduriuojančių „kriauklių“, kurių kiekviena turi specifinę funkciją: baras, amfiteatras, vaikų žaidimų aikštelė, etc. Ši nauja kultūrinė erdvė – tai gyva ir maloni vieta, kur žmonės gali susitikti, bendrauti, žaisti ir ilsėtis. „Stoties teatras“ kartu su kitais Europos teatrais šią salą dešimčiai dienų pavertė Respublika, turinčia savo įstatymus ir gyvenančią neįprastais spektakliais (966 tūkstančiai žiūrovų).

Žinoma, Grace netrūko ir tradicinių renginių, pavyzdžiui, „XX amžiaus simboliai“ – šiuolaikinės muzikos koncertų ciklas, ar „Peteliškių bliuzas“ – Henningo Mankello parašyta pjesė apie imigrantų iš Afrikos likimą Europoje. Taip pat vyko Grace gimusio scenaristo Carlo Meyerio filmų retrospektyva, Europos kino festivalis atvirame ore, parodos „Babelio bokštas“ apie kalbų painiavą ir žmonių bendravimo istoriją bei „Geismo fantomas“ apie mazochizmo įtaką moderniam menui, nes Leopoldas von Sacheris-Masochas gyveno būtent Grace.

Tačiau Gracas įsiminė vadinamaisiais „bendruomeniniais“ projektais. Ypač plačiai nuskambėjo „Prisiminimų kalnas“ – Graco kalno tuneliuose vykusi paroda, kurioje eksponuotos iš miesto gyventojų surinktos fotografijos, objektai ir dokumentai – asmeniniai miestiečių prisiminimai (parodą aplankė 100 tūkstančių žiūrovų). Kitas originalus projektas – Pirmasis benamių gatvės futbolo pasaulio čempionatas, kurio metu pagrindinėje miesto aikštėje rungėsi 20 komandų ir sutraukė apie 20 tūkstančių sirgalių. Čempionatas, anot vertintojų, padėjo pakeisti žmonių požiūrį į benamystę ir tautybę – Austrijos komanda, kurią sudarė vien afrikiečiai, laimėjo čempionatą. Dar galima paminėti „Graco virtuvę“, kurios metu įvairių tautybių Graco gyventojai miesto parke virė savo valgius ir vaišino lankytojus, parodas „Darbo pasaulis tada ir dabar“, „Šv. Petras (Graco rajonas) ir Sankt Peterburgas“, projektą „Daugiau jokių namų be vonios ir tualeto“.

Gana svarbi Grace buvo ir Europos tema. Pirmiausia tai – projektai, susiję su Austrijos kaimynėmis Slovėnija ir Vengrija. Čia buvo įkurtas „Balkanų konsulatas“, pristatęs pietryčių Europos šiuolaikinį meną, taip pat „spb.bildende.diskurs.film.rock“ – meninė arterija tarp Graco ir Sankt Peterburgo, kurios metu penkias savaites vyko jaunų Sankt Peterburgo menininkų pristatymas. Tačiau daugiau projektų buvo nukreipta ne tik į Rytus, bet ir į Vakarus. Čia akcentuoti visoje Europoje paplitę meno judėjimai ir stiliai, organizuotos Europos menininkų rezidencijos, konferencijos, seminarai, debatai Europos temomis, pavyzdžiui, religinė konferencija, kurioje siekta sukurti religijų bendradarbiavimo modelius ir t.t. Grace įgyvendinti bendri projektai su daugeliu Europos šalių: Belgija, Bulgarija, Čekija, Suomija, Prancūzija, Vokietija, Graikija, Vengrija, Airija, Italija, Liuksemburgu, Nyderlandais, Lenkija, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Ispanija, Švedija ir Didžiąja Britanija.

Pagerėjęs ir pagražėjęs miestas

Kaip ir visuose miestuose, Grace kultūros sostinės metų proga buvo daug kas pastatyta ar suremontuota. Architektas Peteris Kogleris naujai suprojektavo pagrindinę geležinkelio stoties salę, pastatyti Literatūros namai, Vaikų muziejus, naujas konferencijų ir susitikimų centras, nauja koncertų salė „Helmut-List Halle“, naujas meno muziejus ir šiuolaikinio meno centras „Kunsthaus“, miesto gyventojų pramintas „Draugišku ateiviu“ dėl jo futuristinės architektūros (arch. Peteris Cookas ir Colinas Fournier). „Kunsthaus“ ir sala Mūro upėje pastatyti anksčiau apleistose miesto teritorijose, dabar tapusiose madingais kultūros rajonais.

Fantastiški metai

Kultūros sostinės sėkmė matuojama, kaip žinia, ekonominiais rodikliais, iš kurių pats svariausiais – investicijos į infrastruktūrą ir ne tik į su kultūros sostine tiesiogiai susijusius projektus. Grace beveik 23 proc. padaugėjo miesto lankytojų, čia apsistojančių ne vienai dienai. Kultūros sostinės metai pozityviai paveikė Graco įvaizdį – jis tapo stebinančiu, dinamišku ir kultūriškai įdomiu miestu. „Tai buvo fantastiški metai, – rašo Wolfgangas Lorenzas, – nes jūs, mūsų publika, mūsų sąjungininkai, taip nuostabiai reagavote į mūsų programą ir renginius. Visas miestas virto didžiule scena, ir jūs buvote ne tik statistais kažkokioje pjesėje, bet pagrindiniais protagonistais nuostabiame Graco istorijos skyriuje.“ Prie to prisidėjo strateginis sprendimas – itin akcentuotas metų pradžios savaitgalis, o per savaitę miestas staiga transformavosi. Taip pat svarbu tai, kad buvo sukurti ryškūs simboliai, su kuriais žmonės vėliau gali sieti metų patirtis.

Dar vienas rodiklis – Gracas laimėjo 20 apdovanojimų, tarp jų – „Globe“ premiją už geriausią pasaulyje turizmo projektą, kurio metu skambėjo šūkiai: „Gracas – kas galėjo pamanyti?“, „Gracas – viskas tinka“ ir „Gracas skrieja“, o kelionių agentai, turizmo vadovai bei vietos ir tarptautinės spaudos atstovai buvo pakviesti į ekskursijas po miestą. Manoma, kad Graco komunikacijų ir reklamos strategijos buvo itin rezultatyvios – į jas investuotas trečdalis kultūros sostinės biudžeto. Todėl Graco kultūros sostinės metai laikomi sėkmingais – kalbama apie „Graco stebuklą“.

Kaip atsisveikindamas rašo kultūros sostinės metų vadovas Wolfgangas Lorenzas, „kultūros sostinės metai baigėsi. Tačiau Gracas tebelieka kultūros sostine, nors ir ne visiškai taip pat kaip anksčiau. Susikaupusi pridėtinė vertė išliks. Ar ilgam? Tai priklauso nuo politikų ir visuomenės pasišventimo.“