„Šokančio kirmino“ premjera

„Šokantis kirminas“

Igno Jonyno „Šokantis kirminas“ baigėsi taip ir neprasidėjęs: per dvidešimt filmo minučių režisierius įvardijo pagrindines temas ir vizualiai apibūdino personažus, kartu su operatoriumi Ramūnu Greičiumi pateikė puikius stiliaus bandymus (ko verti tie dažniausiai pusiau ryškūs, įstabiai apšviesti rafinuoti kadrai ir rakursai, supras kiekvienas profesionalas), kartu su kompozitoriumi Pauliumi Kilbausku ir garso režisieriumi Artūru Pugačiausku sukūrė virtuozišką garso takelį, padedamas dailininkių Jurgitos Gedvilaitės ir Agnės Rimkutės – iškalbingas dekoracijas, dar iškalbingesnį grimą ir savaip simboliškus kostiumus, teatro bei lietuviškos prabangos rekvizitą, idealiai parinko filme iškart du vaidmenis suvaidinsiančius aktorius (Dainius Kazlauskas, Arvydas Dapšys, Julija Goyd, Arturas Jevdokimovas), įsimenančius šunis ir sugalvojo daugybę kitų geram filmui būtinų dalykų. Iš to, kas buvo parodyta, galima patikėti, kad pasakojimas apie žmones, turinčius savo metafiziškus ir fiziškus antrininkus, dublerius ar pan., Jonyno pastangomis gali tapti tikra egzistencine drama apie tai, kad ne mes renkamės likimą, o jis mus. Simboliška operos teatro erdvė gali suteikti tokiam filmui daug papildomų intertekstualių reikšmių („Pajacas“ ir kt.), padaugintų iš Rytų filosofijos, apie kurią užsimenama užsukant į rytietiškų šokių repeticiją, bei tradiciškai perversiškai traktuojamų vyro ir moters santykių (juodus apatinius dėvinti gražuolė pasirengusi išpildyti kiekvieną herojaus norą, bet jis nenori nieko) ir kažkodėl lietuvių kinui taip būtinų mafijozų bei narkotikų. Išvardijau gal ne visas „Šokančio kirmino“ dėlionės dalis, bet esmė nuo to nesikeičia: geranoriškai nusiteikęs žiūrovas suvoks filmą kaip žaidimą „Pasidaryk pats“ ir ilgai narstys jo dalis taip, kad atsirastų geidžiamas istorijos tęstinumas ir prasmė. Žinoma, daug geriau būtų pamatyti Jonyno filmą savo akimis, o ne mintyse. Įgudęs kritikas galėtų sudėlioti visai rišlią ir gana ilgą recenziją apie talentingą režisierių, operatorių ir filmavimo grupę, įrodžiusius savo profesionalumą, bet ir jis mieliau pasižiūrėtų filmą, o ne vizualų jo sumanymo sinopsį. Kūrėjų talentas, savaime suprantama, abejonių nekelia. Todėl iš jo lauki šio to daugiau nei tik filmo užuominų. Lauki ir paprasto mokėjimo paskaičiuoti, kas gali tilpti į dvidešimt ekrano minučių, o kas – ne. Didžiausia trumpo metražo kino kūrėjo dorybė yra mokėjimas derinti temą ir išraiškos priemones bei galimybes. Dorybė – ir sąmoningas minimalizmas, neleidžiantis skleistis tuščiažodžiavimui. Šių dorybių „Šokančiam kirminui“ pristigo, užtat grožybių buvo su kaupu, net širdis apsalo.

Živilė Pipinytė