Muzika

Kintantis teatras

Pasižiūrėjus operą „Eugenijus Oneginas“ Klaipėdos muzikiniame teatre

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

iliustracija

Skulptoriaus V. Vildžiūno akmenyje nuramintasis nebesimuša į krūtinę, bet balso aidas vis dar sklando ore: „eco hominus...“ (štai žmogus). Aidas pasitinka į Klaipėdą atvykusį svetį M. Mažvydo parke. Rūsti kakta, dar primenanti mūsų praeitį. Aidas atsimuša į žemai slenkančius debesis ir išnyksta tarp čežančių aromatingų rudens lapų. Dingsta. Ieškau aš jo atgarsių gatvėje, kuria smagiai žingsniuoja triaukščiais keiksmažodžiais dailindami lietuvių kalbą jaunuoliai. Ieškau ištaigingoje kavinukėje, kurioje jaunutės dailios padavėjos labai paprastus žodžius – labas, ačiū ir prašau pamiršo. Priėjau Klaipėdos muzikinį teatrą. Pabandysiu čia paieškoti, gal išgirsiu...

Atveriu duris, ir į mane dvelkteli pažįstamas kvapas: tipinio „kultūrnamio“ aromatas, pamanau. Sienos įsigėrusios rūkalų, žmonių prakaito, tipingų senų baldų, sienų dekoro ir negalimų pravėdinti patalpų tvaiko. Tačiau tvarkinga. Švaru. Erdvus vestibiulis, maža kavinukė su įsivaizduojamai ilga norinčiųjų išgerti kavos uodega. Scena – taip pat tipiška seniems kultūros namams: maža, negili, be užkulisių, be vadinamųjų „kišenių“, žema – nėra kaip net ir tų kelių dekoracijoms skirtų štangų pakelti. Apšvietimas skurdus. Erdvė menkutė – ne kažin kokias dekoracijas ir padėsi, juk scenoje nemažai besisukiojančių: dainuojančių, šokančių. Dekoracijoms įnešti – mažos durelės. Ir atveža jas, sako, iš už jūrų marių, dešimties kilometrų. Juk jokio sandėliavimo nėra...

Šeštadienis. Teatro vadovė kompozitorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė savo kabinete nuo pat ryto. Čia pat keletas drabužėlių, kurių blizgesiu ar puošnia rože gali vakaro situaciją suvaidinti. Šiandien – devintas iš eilės P. Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ spektaklis. Rytoj dešimtuoju spektakliu naujo pastatymo maratonas turėjo baigtis. Tačiau jau parduodami bilietai į vienuoliktąjį. Nebūtas atvejis Lietuvoje!

Pirmajame spektaklyje tuštavo nemažai vietų: neatėjo kviestasis Klaipėdos elitas. O gal tegu ir jie bilietus perka? Juk reikia teatrui pinigus skaičiuoti. Kažkas pastatymui gali išleisti 100 tūkstančių ir dar gerokai daugiau. O ši premjera sugebėjo per mėnesį gimti už 20 tūkstančių litų. Nauja teatro vadovė pasirūpino, kad to žiūrovai nejaustų. Salėje pertvarkyta kondicionierių sistema, patobulintos susidėvėjusios kėdės. Prie salės prekiaujama muzikinėmis knygomis, plokštelėmis, „Muzikos barais“. Čia pat – ir keturių mėnesių repertuaro pristatymui skirta knygelė. Joje atsispindi teatro kolektyvų, solistų parengtas Pasaulio muzikos dienai skirtas koncertas, teatralizuotas koncertas „Štrausiana“, Didysis muzikų paradas, operos (G. Bizet „Karmen“, W.A. Mozarto „Figaro vedybos“, numatoma premjera – „Don Žuanas“, G. Verdi „Traviata“), operetės (J. Strausso „Šikšnosparnis“, E. Kalmano „Čardašo karalienė“), opera-melodrama (Z. Liepinio „Paryžiaus katedra“), miuziklas (J. Bocko „Smuikininkas ant stogo“), baletai (M. Ravelio „Bolero“, G. Bizet- R. Ščedrino „Karmen-siuita“), spektakliai vaikams (B. Pavlovskio „Snieguolė ir septyni nykštukai“, V. Konstantinovo „Šimtas princesės pabučiavimų“, A. Spadavekio „Pelenė“), kiti renginiai. Per keturis mėnesius – trys spektaklių premjeros. Užimti visi teatro žmonės – tik reikia spėti dirbti. Dabar kolektyvas jau įprato repetuoti vienu metu net keliose aikštelėse.

Premjeriniame leidinuke rašoma apie tai, kad XX a. pradžioje Klaipėdos teatras nei savo darbo sistema, nei meniniu lygiu beveik nesiskyrė nuo daugelio Vokietijoje veikusių nedidelių provincijos teatrų. Statytos operetės, operos (O. Mascagni, R. Leoncavallo, A. Adamo, J. Offenbacho), net R. Wagnerio „Skrajojantis olandas“. Čia dirigavo ir pats R. Wagneris, iš Mėmelio išvykęs į didesnį, Rygos teatrą. 1922 m. lietuvių jėgomis buvo pastatyta M. Petrausko operetė „Consillium facultatis“. 1934 gruodžio 8 d. miesto teatre įvyko pirmoji jaunos Klaipėdos operos premjera – G. Verdi „Traviata“. 1946 m. oficialiai įsteigtas Muzikinės komedijos teatras, 1950-aisiais uždarytas. Po daugelio kitų įdomių teatrinio gyvenimo Klaipėdoje epizodų, prieš 50 metų susibūrę neprofesionalūs atlikėjai, muzikantų padedami, įkūrė Liaudies operą. Nuo 1987-ųjų sausio 1 d. darbą pradėjo Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. Todėl ir paskutinioji dabartinio teatro premjera skirta pažymėti šiam Klaipėdai ir Lietuvai svarbiam jubiliejui.

„Eugenijų Oneginą“ pastatė dirigentas Ilmaras Haris Lapinis, režisierius Sigutis Jačėnas, scenografijos ir kostiumų dailininkas Arvydas Nekrošius, chormeisteris Vladimiras Konstantinovas, choreografė Inga Briazkalovaitė.

Devintojo spektaklio publika, kaip ir kasdien, greitai užpildė net ir pristatomas vietas. Klausiu pagyvenusių inteligentiškų žmonių: ar dažnai į Muzikinį teatrą ateinate? „Dabar pasirodė repertuaro planas, galėsime paplanuoti. Įdomu pažiūrėti naujų spektaklių. Šiandienos dainininkų dar nesame girdėję...“ Už nugaros kalbasi jaunuoliai: „Mokytoja sakė, kad reikia nueiti Puškino „Onegino“ paklausyti. Įdomu, ar su mikrofonais dainuos?“ „Nežinai, dainuos ar kalbės?“ „Sužinosi...“ Taigi, toks tatai kietakaktis, eco hominus...

Kukliomis sąnaudomis parengta premjera Klaipėdos teatro vadovė siekė kelių neprastų tikslų. Pirmiausiai norėjo visuomenei pateikti naują produktą, kuris primintų teatro istoriją (kūrinys pastatytas 1956-aisiais, pažymint Liaudies operos gimimą, ir 1992-aisiais). Į dažnai tuščią salę pasistengė atvesti ir regione pamirštuosius, ir jauną Klaipėdos žiūrovą. Pagaliau ir periferiniame teatre pritaikyta ilgai bei skausmingai šalyje aptarinėta kontraktų sistema. Nacionaliniuose teatruose tai praktikuojama, o pasirodo, galima taip dirbti ir periferijoje, tuo suteikiant šansų jauniems, mokslus baigusiems dainininkams užlipti į teatro sceną ir nors nedideliais honorarais (vakarietišku principu) pakoreguoti buitį. Siekta parodyti, kad Klaipėdos teatras nėra vienišas. Puikiai kūrybiškai bendrauta su jaunais latvių menininkais ir, manyčiau, rezultatas iškalbingai byloja, kad visos pastangos davė vaisių. Užsispyrusi, kartais drastiškai tvarkanti voratinkliais užtrauktas teatro smegduobes, siekianti įtikinti ne tik miesto tėvus ar kultūros sistemos valdininkus, bet ir kiekvieną teatro slenkstį peržengusį žmogų, A. Žigaitytė-Nekrošienė, pasitelkusi vos kelis profesionalius vadybininkus, rengė sezoną ir žengė reikšmingus žingsnius įgyvendindama savąją teatro viziją ir strateginius planus. Tikiu, Klaipėdoje iškils nauji teatro rūmai. Atsiranda ir toks tas kietakaktis, išdidus, – eco hominus!

Vis dėlto žiūrovai visada laukia meninio rezultato. Koks jis?

Ši P. Čaikovskio opera, vadinta „lyrinėmis scenomis“, 1879 m. pristatyta Peterburge pas J. Abazą su kostiumais, bet kaip koncertinis variantas. Tai prisiminiau stebėdama „Onegino“ pastatymą Klaipėdoje. Galėjai pasijusti esąs jaukioje naminėje erdvėje: nedideliame rusiškame dvarelyje, kuriame svarbus vaidmuo tenka ir senajai auklei. Scenovaizdžio gilumoje išsiskiria prožektoriaus apšviestos senos valstietės rankos, sakytum, saugančios tą erdvę ir glostančios augančias dukras. Režisierius netgi Tatjanos ir Olgos duetą paliko už scenos, pirmajame plane pasodinęs kažką ūkiškai prie stalo dirbančias auklę ir namų šeimininkę. Žavus kaimo baliukas. Šnabždesiai, apkalbėlės – dvarelis nedidelis... Valsas ne paradinis, ne iškilmingas. Linksminasi visokie svečiai. Šoka nuoširdžiai bendraudamas ir pokštaudamas gerai dainuojantis choras – gyvi, operos vyksme dalyvaujantys žmonės. Čia pat – pailsusios moterėlės, prisėdusios atsipūsti, apkalbomis pasidalija, sutinka elegantiškąjį Trike (Viačeslavas Tarasovas, dubleris – Artūras Ramelis). Balinė mazurka. Vidurinėje dalyje šoka vaikai. Jais žavisi suaugusieji. Konfliktišką situaciją paryškina tokiame žaismingame fone vykstantis tragiškas Onegino ir Lenskio dialogas.

„P. Čaikovskio muzika išjausta, girdime nuoširdžių pergyvenimų išraišką“, – 1879 m. rašė Sofija Jurgenson. „Kūriau su meile ir pasišventusiai“, – laiške N. fon Mekk prisipažino autorius. Toks šiltas ir nuoširdus Klaipėdos scenoje tapo Tatjanos vaidmuo, sulaukęs daugiausiai publikos aplodismentų. Dainavo Živilė Lamauskienė (kituose spektakliuose – dramatiško balso Loreta Ramelienė ir dar viena lyrikė – Eglė Chisiu). Trapi, graži, svajinga, nuoširdi kaimo dvarininkaitė, pametanti galvą dėl nuobodžiaujančio miesto franto (raiškiai įprasminta Tatjanos mintis: „Aš čia viena, niekas manęs nesupranta“). Tačiau spektaklio finale matome ir jos herojės transformaciją. Ji – aukštuomenės dama, mylinti Oneginą, bet ištikima pareigai. Gal tik paskutiniame operos epizode jaunai dainininkei pristigo dramatinės patirties.

Latvio Naurio Indzerio (dubleris – Mindaugas Rojus) Oneginas – raiškus personažas, išties „besiskiriantis iš mūsų kaimo aplinkos“. Jaunas dainininkas laikui bėgant pajus dar daugiau scenos organikos. Gal ir balsui suteiks daugiau poetikos.

Lenskį dainavo latvis Žoržas Siksna. Gražų ariozinį dainavimą galėtų patobulinti raiškiau vedama vokalinė linija. Buvo girdėti, kaip vaidmuo įgauna vis daugiau spalvų, dialoguose su Oneginu, Olga randasi dramatizmas. Apie šio vakaro Olgą (dainavo Raimonda Janutėnaitė, dublerė – Lina Urniežiūtė) tegalima pasakyti, kad bandė scenoje įprasminti mintį: „mane visi vaiku vadina“. Tenka apgailėti, kad gal ir galinčiai scenoje vaidinti dar tenka ir dainuoti... Greminas (Artūras Kozlovskis, dubleris – Igoris Bakanas), Larina (Jadvyga Grikšienė), Auklė (Aurelija Dovydaitienė) įprasmino vaidmenis vadovaudamiesi ne vienerių metų scenine praktika. Simpatingai Zareckį padainavo Valdas Kazlauskas.

Stebėjausi gerai skambančiais choru, orkestru. I.H. Lapinis muzikaliai, logiškai perteikė poetišką muzikos charakterį, dramatizavo konfliktines scenas, pabrėžė P. Čaikovskio melodikos horizontales ir šokių charakterius. Žinojau, kad Klaipėdos muzikinio teatro orkestrą papildydavo įvairiuose kituose kolektyvuose grojantys muzikantai. Pasirodo, dabar jau suformuota visa savo orkestro sudėtis. Telieka tobulinti jo galias. Labai gražu, kad žiūrovams programėlėje pristatyti ir orkestre solo grojantys muzikantai: fleitistai Rimantas Giedraitis, Aušra Mieleikienė, obojininkai Edmundas Ganusauskas, klarnetistai Antanas Milerius ir Dainius Čiuberkis, fagotistai Imantas Pazdrazdys ir Kęstutis Taujanskas, valtornininkai Algirdas Ulteravičius ir Mindaugas Paškauskas. Taigi ir juos atsakomybė už spektaklį slegia.

Spektaklis prasideda iškilmingu operos pabaigos polonezu. Režisieriaus sprendimu prieš Gremino ariją – „stop kadras“... ir prasideda prisiminimų apie buvusį gyvenimą pasakojimas. Sprendimas visai priimtinas – finale grįžtama prie polonezo. Tačiau ateičiai, manyčiau, režisieriui reiktų pastudijuoti veikėjų gyvenamojo laikotarpio (šiuo atveju pateikiamos XIX a. scenos) žmonių bendravimo, etiketo ypatumus. Šia prasme elgesys kai kuriose scenose (pvz., dvikovos) keistinas.

Tikiu, kad Klaipėdoje vykstantis muzikinio teatro judėjimas bus rezultatyvus. Tuo suinteresuoti ne tik klaipėdiškiai. Salėje buvo daug atvykėlių iš Vilniaus, Kaliningrado, Rygos, Liepojos. Bet kietakaktis saugo senąsias barikadas. Kaipgi, eco hominus...