Artėja Eimunto Nekrošiaus „Fausto“ premjera

„Faustas“ D. Matvejevo nuotr.

Eimunto Nekrošiaus statomas Goethe’s „Faustas“ rugsėjo 30 d. jau buvo suvaidintas Sankt Peterburgo „Baltijskij dom“ festivalyje, spalio 26–27 d. – Italijoje, Modenos miesto „Comunale“ teatre. Lapkričio 15–16 d. spektaklis bus parodytas Maskvoje, o lapkričio 25–26 d. jį pamatys ir Vilniaus žiūrovai. Spektaklis bus vaidinamas Nacionalinio dramos teatro scenoje. Bilietai į spektaklį jau parduodami.

„Fausto“ repeticijos vyko keliais etapais – „Meno forte“ Vilniuje, Lježe (Belgija) ir Peterburge, kur režisierius ir aktoriai turėjo galimybę dirbti didžiojoje scenoje. „Spektaklis dar kampuotas, kaip ir visi mano darbai, iš pradžių eina neužtikrintai, – sako režisierius. – Bet tokie man patinka. Kai kažkas neteisinga. Tai sunkus spektaklis, o žiūrovams dabar reikia kitokio teatro. Bet mes stengiamės nepapulti į tą kontekstą, sąmoningai...“ Inscenizacijai režisierius naudojo ankstyvąjį Leono Švedo vertimą, jis kūrėjams pasirodė gerokai materialesnis, žemiškesnis nei vėlesnės labiau literatūriškos lietuviškos „Fausto“ versijos.

Nors Peterburge spektaklis buvo vaidinamas kaip eskizas, rusų kritikai įvardijo jį kaip spektaklį-įvykį, spektaklį-filosofinį pasisakymą, kur mintys apie pasaulio sandarą, Dievą, žmogaus paskirtį išsakomos labai aiškiai ir tvirtai. Aukštąją Goethe’s retoriką, anot jų, Nekrošius perteikia tiksliu sceniniu gestu: sudėtingiausia filosofinė materija pasidavė jam su neįtikėtinu lengvumu, sutartis su Mefistofeliu tapo pačia stipriausia jo teatro metafora, o „Fausto“ esmę režisierius suveda į maksimaliai paprastą „Tėve mūsų“ formulę – „ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto“...

Pagrindinius vaidmenis spektaklyje kuria Vladas Bagdonas (Faustas), Elžbieta Latėnaitė (Margarita), Salvijus Trepulis (Mefistofelis), Povilas Budrys (Dievas, Vagneris), Vaidas Vilius (Dvasia, Šuo). Scenografiją kūrė Marius Nekrošius, kostiumus – Nadežda Gultiajeva, kompozitorius Faustas Latėnas.

Aktorius V. Bagdonas, vaidinęs daugelyje E. Nekrošiaus spektaklių, neslepia, kad Fausto vaidmuo jam sunkiausias – ir fiziškai, ir dvasiškai, ką jau kalbėti apie tiek daug teksto, dėl kurio jis galėtų neapkęsti ne tik Goethe’s, bet ir vokiečių autorių. Tačiau dirbti aktoriui nepaprastai įdomu, kūrybiška – „reikia tęst ir ieškot Fausto savy...“, – sako V. Bagdonas. Sunkios ir kantrybės pareikalavusios spektaklio repeticijos, už kurias režisierius dėkingas aktoriams, E. Latėnaitei prabėgo greitai ir lengvai – tokios jos buvo prasmingos ir produktyvios. Už galimybę dirbti su tokia sudėtinga medžiaga ir išskirtiniais teatro žmonėmis spektaklio kūrėjams dėkingas aktorius P. Budrys.

„7md“ inf.