Šimtametės operos istorija

Marija Piaseckaitė-Šlapelienė (Birutė) Nuotr. iš Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejaus archyvo

1906 m. lapkričio 6 d. dabartinės Nacionalinės filharmonijos salėje suvaidinta „Birutė“ tapo itin reikšmingu lietuvių kultūros įvykiu, – ilgaamžėje krašto muzikos istorijoje prasidėjo tautinės operos raidos tarpsnis.

Opera buvo vienas svarbiausių XIX a. Europos naujųjų muzikos tautinių mokyklų kūrybos siekių. To amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais, vadinamojo lituanistinio sąjūdžio laikais, buvo besusidarą sąlygos rastis ir lietuviškajam muzikos bei teatro sąjūdžiui. Vilniaus universiteto uždarymas (jame ketinta įsteigti lietuvių kalbos katedrą), kitos okupacinės valdžios represijos, spaudos draudimas negailestingai stabdė tautinės kultūros raidą, tačiau amžiaus pabaigoje kilusi nauja stipri Atgimimo banga iškart iškėlė ir operos idėją.

1895 m. Maironis parašė pirmąjį lietuvišką operos libretą. 1896 m. kovo 31 d. Peterburgo Labdarių draugijos koncerte (lietuviams šią draugiją leista įsteigti 1892 m.) dalyvavo Česlovas Sasnauskas (tenykštėje konservatorijoje tebestudijavo dainavimą, bet jau buvo Šv. Kotrynos bažnyčios vargonininkas) ir Europos teatruose pagarsėjusi solistė Evelina Sirvydaitė-Sonchi; nuo tada operų arijas dainuojantys savi ir kitataučiai profesionalūs solistai tapo nuolatiniais lietuviškųjų vakarų dalyviais. Operų (dažniausiai orkestro muzikos) ištraukos buvo dažnas 1895 m. Vydūno įsteigtos ir vadovaujamos Tilžės lietuvių giedotojų draugijos, taip pat „Birutės“ draugijos koncertų reiškinys. Vydūnas su broliu Albertu, profesionaliu muziku, pradėjo kurti operą „Gilanda“; Albertas Storosta 1905 m. mirė, bet jo sukurta graži choro daina yra pirmasis lietuvių operos muzikos pavyzdys.

Vėliau Vydūnas porą sykių Č. Sasnauskui rašė galįs pasiūlyti „žodžius operai“; kompozitorius tokių ketinimų turėjo, bet jie liko neįgyvendinti (Č. Sasnauskas mirė 1916 m.). 1905 m. spalį pagaliau leista veikti Varšuvos lietuvių savišalpos draugijai; M.K. Čiurlionis tapo jos choro vadovu, o 1906 m. sausio 7 d. laiške rašė ketinąs kurti operą (deja, mirė vos pradėjęs „Jūratę“). 1907 m., taigi jau po „Birutės“, Juozas Tallat Kelpša, paskiau Stasys Šimkus sakė kursią operas (jas sukūrė gerokai vėliau).

Kodėl pirmosios mūsų operos pagrindine veikėja tapo kunigaikštienė Birutė?

Tautinių operų kūrėjai temų, siužetų savo veikalams ieškojo krašto istorijoje, mituose, buityje ir pan. Kadangi patsai kultūrinis atgimimas buvo ne kas kita, kaip nepriklausomos valstybės atkūrimo siekio dalis, lietuvių menininkai atsigręžė į didvyriškosios praeities, Lietuvos valstybės didžiausios galios laikus, įkvepiantį dabarties veikimo pavyzdį. Birutės vardą ypač išpopuliarino Silvestras Valiūnas, 1823 m. sukūręs baladę „Birutė“ (pirmą kartą išspausdinta 1828 m.). Su pritaikyta melodija ji virto be galo populiaria daina (užrašyta apie 100 variantų): „Čia skamba po kaimus Birutės daina“, rašė Maironis; apysakoje „Sename dvare“ jam atitarė Šatrijos Ragana: „Ant marių krašto, Palangos miestely... – traukiame savo plonais balseliais, vėl bočelio pritariami“. 1896 m. lenkų rašytojo Adamo Asnyko dramos „Kęstutis“ vertimą aštuoniuose „Varpo“ numeriuose paskelbė Vincas Kudirka (atskira knyga išspausdinta 1897 m.); po spaudos draudimo panaikinimo ją vaidino Lietuvos, taip pat Rygos, Peterburgo, Bostono lietuvių trupės.

Matyt, šios aplinkybės ir be galo patraukli kunigaikštienės asmenybė paskatino Gabrielių Landsbergį-Žemkalnį parašyti dviveiksmę pjesę „Birutė“ (išspausdinta 1906 m. pavasarį Vilniuje). Autorius ją pavadino melodrama, lyg tikėdamasis, kad ji taps drama su muzika. Taip ir atsitiko. Mikas Petrauskas muziką sukūrė per keletą vasaros savaičių.

Veikalo pastatymą rengė „Vilniaus kanklių“ draugija, surepetavo autoriai. Birutę dainavo į kultūrinę veiklą dar spaudos draudimo laikais įsitraukusi Marija Piaseckaitė-Šlapelienė, Kęstutį vaidino rašytojas Kazys Puida (tada „Vilniaus žinių“ bendradarbis), spektaklyje dalyvavo patsai dramaturgas su trimis vaikais, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius ir kt. Gražiai, su atitinkamais drabužiais bei scenovaizdžiu parengtas spektaklis sulaukė pagyrų ir nelietuviškojoje Vilniaus spaudoje, o lietuvių visuomenė galėjo tarti naujo žanro pavidalu išsipildžius Maironio skelbtam troškimui „prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį iš senųjų laikų!“.

„Birutė“ yra zingšpylio ar komiškosios operos pobūdžio veikalas – dalis teksto dainuojama, dalis deklamuojama. M. Petrauskas buvo profesionalus dainininkas (1906 m. pavasarį baigė Peterburgo konservatoriją), jau turėjo ir kūrybos patirties. Mėgėjų atlikimui kurta „Birutės“ muzika nesudėtinga, tačiau melodinga, turi liaudies dainoms būdingų savybių, skambūs chorai. Operą anuomet yra atlikę rokiškėnai, marijampoliečiai, JAV lietuviai.

„Birutė“ tiesė kelią į profesinę lietuvių operą; ji paskatino jaunimą rinktis dainininko profesiją, iškėlė jos prestižą, ir 1920 m. gruodžio 31 d. „Traviatos“ premjera veiklą pradėjusi Valstybės opera iškart turėjo stiprių dainininkų būrį. Pirmajame „Birutės“ spektaklyje dainavę Kipras Petrauskas, Stasys Audėjus, visuomenės paremti, studijavo Peterburgo konservatorijoje ir tapo jos pirmosios trupės nariais.

Minint Keturakio „Amerikos pirtyje“ spektaklio Palangoje dešimtmetį, 1909 m. rugpjūčio 15 d. vilniečiai vėl suvaidino „Birutę“; dirigavo J. Tallat Kelpša, vėliau vienas Valstybės operos kūrėjų ir pirmasis dirigentas, dainavo Juozas Babravičius, būsimasis jos narys. 1918 m. paskelbus Nepriklausomybės atkūrimą ir ėmus rengtis profesinių meno įstaigų steigimui, gruodžio 14 d. „Lietuvos aidas“ pranešė apie ketinimą parodyti „Birutę“. Deja, ją dėl sostinės okupacijos jau teko rodyti Kaune; 1919 m. operos spektaklyje Tautos teatre dalyvavo jau nemažas būsimosios Operos narių būrys.

1921 m. vasario 16 d. „Birutės“ spektaklis buvo antroji Valstybės operos premjera. Parodyta keturis kartus, „Birutė“ į ją niekuomet nebesugrįžo. Žanro savybių išplėtojimo požiūriu didžiajai operos scenai „Birutė“ yra per maža. Tačiau dėl to nei kiek nesumažėja jos vertė ir istorinė reikšmė.