Šá÷k – neišsigelbėsi

Merike Estna ir Alvaro Reisnerio darbai

Spalio 19 – lapkričio 3 d. veikiančioje parodoje „Šá÷k – neišsigelbėsi“ dalyvauja jauniausios kartos tapytojai – ne daugiau nei prieš trejus metus tapybos studijas baigę menininkai ir aukštesniųjų Vilniaus bei Estijos dailės akademijų kursų studentai (estų dalies kuratorė Maarin Ektermann, lietuvių – šio teksto autorė). Tai viena iš tęstinio lietuvių ir estų tapybos projekto, organizuojamo nuo 2004 metų, parodų. Pirmais metais įvyko dvi parodos – „Notes on Painting“ galerijoje „Vaal“, Taline, ir „Čia, bet ne dabar“ Kauno paveikslų galerijoje (kuratorės – šio teksto autorė ir Margaret Tali). Kalbant apie jaunus menininkus ir jų kūrinius, visada aktuali laiko dimensija, t.y. dabartinis laikas, kuriame formuojasi asmenybės, o jauno menininko paliekami pėdsakai kultūroje – lemtingi formuotis žinioms apie dabartį, užčiuopti ateities simptomams.

Kokios galimybės jaunam lietuvių menininkui atkreipti į save kuratorių, dailės kritikų dėmesį? Kodėl Lietuvoje tvyro informacijos apie jauniausios kartos menininkus vakuumas, kodėl mažai ką domina ne tik menininko kūryba, bet ir jo pozicija laiko atžvilgiu, labai rimti pasaulėžiūros klausimai? Gyvenimo ir kūrybos pasirinkimo, kūrybos ir karjeros santykio, kiti egzistenciniai klausimai jauniems lietuvių menininkams išties dabar problemiški, o nesami atsakymai į juos atveria vietinės kultūros problemas, susijusias su jauno menininko įsitvirtinimu, jo požiūrio formavimusi, galiausiai – su jauno žmogaus iniciatyvos stoka. Lietuvoje veikianti pagrindinė šiuolaikinio meno institucija toleruoja vis tų pačių asmenybių arba panašią į jų raišką, tvirtina savo pozicijas jaunų menininkų pozicijų nepaisymo sąskaita. Kitos iniciatyvos skatinti jaunų menininkų kūrybą dabar yra išsikvėpusios – pavyzdžiui, Studentų meno dienos (SMD). Šis renginys, pirmiausia praradęs savo vitališkumą, pamažu užsipildė nebrandžiais kūriniais: jaunieji menininkai prarado akstiną radikaliau atskirti dailės akademijos studijose „užaugintą“ rezultatą nuo asmeniškai patirto – kai menininkui labiau rūpi tai, kas vyksta jam, o ne ką duoda dėstytojai. O gal jie mano, kad ateityje jų požiūrį suformuos kuratoriai? Dailės akademijos turėtų užimti vieną iš pagrindinių pozicijų kuriant šiuolaikinio meno strategijas, skatinti jaunus menininkus kurti, suteikti galimybę jauniems menininkams pristatyti savo pozicijas ir požiūrius. Manau, kad mažesnės, mobilesnės tarptautinės jaunųjų menininkų parodos atstotų vieną didelį SMD renginį. Beje, tokio tipo parodos jau egzistuoja.

Parodoje „Šá÷k – neišsigelbėsi“ dalyvaujantys jauni lietuvių ir estų menininkai įdomūs todėl, kad ką tik pradėjo kūrybos kelią, o jų santykis su aplinka yra intuityvus (tai leidžia daryti išvadas apie dabartį) ir remiasi noru pažinti. Jie kol kas kuria remdamiesi ne pragmatiškais sumetimais (pragmatizmą neišvengiamai kiekvienas menininkas įgyja vėliau). Parodoje dalyvaujančių lietuvių – pačių jauniausių Adomo Danusevičiaus ir Sandros Lukoševičiūtės bei jau kryptingai dirbančių Konstantino Gaitanži, Agnės Jonkutės, Agnės Kulbytės – darbuose pastebimas stiprus psichologizavimas. Jie figūratyvistai, jų tapyba siūlo daug priemonių inicijuoti siužetui; paveikslai tarsi įkalčiai, slepiantys dabarties pasakojimus, artimus trileriui ar detektyvui – vaizduojami motyvai byloja apie įvykio galimybę: jis galėjo įvykti praeityje arba gresia ateityje. Jų pasakojimai nėra naivūs, jie liudija, kad jaunųjų santykis su pasauliu komplikuotas. Tai patvirtina ir pokalbiai su tapytojais, publikuoti parodos kataloge, skirtame ne tik parodai dokumentuoti, bet jaunųjų lietuvių menininkų pozicijoms bei pasaulėžiūrai pristatyti. Kataloge interviu su menininkais forma pristatomi jauni lietuvių tapytojai, jiems pateikiami klausimai – nuo pasaulėžiūrinių iki karjeros, gyvenimo ir kūrybos santykio.

Kitaip nei įvairūs tarpdisciplininiai projektai, kuriuose bendradarbiavimo strategijos lemia kūrinį, tapyba žlugdo bet kokį kolaboravimą su kitais menininkais, nes tapyba – saviizoliacijos aktas. Dar prieš pradėdamas kurti tapytojas privalo pasirinkti vienatvę. Tačiau tai nereiškia, kad jis izoliuojasi nuo šiuolaikinio pasaulio. Tai reiškia, kad jis daugiau tyrinėja pats save, o kiti šiuolaikiniai menininkai, jo bendraamžiai, – aplinką. Čia įžvelgiu šiandienį tapybos pranašumą kitų šiuolaikinės dailės rūšių atžvilgiu. Jaunųjų tapytojų pozicija – egzistencinė, o skirtumas nuo XX a. egzistencializmo yra tas, kad ši jaunų tapytojų karta vargiai pasitiki vaizdu, objektu, kurį tapo.

2004 m. parodose „Notes on Painting“ ir „Čia, bet ne dabar“ jauniausios kartos estų tapytojai demonstravo maksimalų susitelkimą tiek amato prasme, tiek sąmoningu ryšiu su kritika: jeigu Tõniso Saadoja’os ar Maarit Murka prašoma šaltos tapybos – jie sutinka nutapyti „šaltai“, jeigu jiems sakote, kad nutapytų žiniasklaidos kartai – puiku, gausite Umą Thurman; jie gali mesti iššūkį individualumui ir originalumui savo darbuose – tai tie dalykai, kurie tapo retorine reklamos strategijų dalimi, tačiau nenusigręš nuo jų arba pateiks visa tai daug „kilniau“. Šiųmetėje parodoje dalyvaujantys estai – Merike Estna, Sirli Hein, Karin Koskaru, Alvaras Reisneris, Raitas Rosinas – tęsia ankstesnės kartos ieškojimus, nors ir demonstruoja žaidybinį, neįpareigojantį santykį su tapyba ir kūryba apskritai, o vienas iš tokių aspektų šiemet – estų nutapytos lietuvių autorių darbų kopijos.

Paroda „Šá÷k – neišsigelbėsi“ yra 2006–2007 m. projekto pirmoji dalis, kitų metų pradžioje ji keliaus į Estiją, ten bus eksponuojama „Vaal“ galerijoje, taigi lietuvių tapytojams suteikiama galimybė prisistatyti ir Estijos meno publikai. Ryšys tarp skirtingų šalių – Lietuvos ir Estijos – bendraamžių svarbus tuo, kad provokuoja naujas diskusijas ir gyvą dalijimąsi patirtimi. O ateityje toks projekto modelis turi galimybę plėstis ne tik dalyvių skaičiumi, bet taip pat įtraukiant į jį ir kitų šalių dailės akademijas.

Ir dar vienas jaunam lietuvių menininkui iškylantis klausimas: kaip tapti aktualiu šiandien? Kaip iššauti pirmam? Prisiminkime klasikinio trilerio situaciją: toks klausimas menką sekundės dalį kamuoja ir jo herojų akistatoje su savo budeliu. Kol budelis nutaikęs į tave ginklą plepa, besimėgaudamas mintimi, kad tu – jau lavonas, tu tą akimirką šauni. Vis dėlto dviejų požiūrių – jauno menininko požiūrio į kultūrą kaip lavoną ir kultūros požiūrio į jauną menininką kaip lavoną – pusiausvyra turėtų būti labiau išbalansuota.