Apie matymo subjektyvumą

Prie savo aplinkos žmogus per ilgą laiką taip pripranta, kad į ją paprasčiausiai nebežiūri ir daugelio kasdienių dalykų tiesiog nebepastebi. O štai žmogus iš kitos šalies, atvažiavęs į Lietuvą ir pasivaikščiojęs po Kauną, klausia manęs: kodėl šitame mieste vienos moterys? O kur vyrai? Tada ir aš atkreipiu dėmesį į gatves. Tikrai, vienos moterys. Vyrai, be abejo, važinėja automobiliais, o moterys vaikšto po parduotuves darbo metu. Todėl toks vaizdas dieną. O vakare vyrai grįžta automobiliais iš darbo, arba to, ką vadina darbu, o moterys tiekia jiems vakarienę – miesto šaligatviai tušti kaip išmirę. Todėl užsieniečiai ir susidaro klaidingą socialinį-demografinį vaizdą. Mano (ko gero, visai teisingai), kad nedaug kas mūsų šalyje pasikeitė per pastaruosius 20, o gal net 50 metų.

Dar klaidingesnį vaizdą jie susidaro pavažiavę visuomeniniu transportu. Jame ne tik nėra darbingo amžiaus vyrų, čia reprezentuojami tik šie gyventojų sluoksniai: pensininkės, dar neištekėjusios studentės, valkatos ir moksleiviai. Tiesa, nemažai darbingo amžiaus lietuvių vyrų dabar diena iš dienos be išeiginių įleidžia degtinę ir išleidžia prakaitą Jungtinėje Karalystėje, o tie, kurie liko Lietuvoje, jau daugelį metų nė kojos nėra įkėlę į visuomeninį transportą. Ir artimiausioje ateityje kelti jos ten neketina. Nes tai, girdi, yra ne tik nepatogu, nemalonu, bet ir neprestižiška, o gal net ir gėdinga. Todėl miestuose vis daugės automobilių, kurių ir dabar jau nebėra kur dėti, kartu daugės ir požeminių garažų, o kultūriniai sluoksniai, slypintys po žeme, su neįkainojama informacija apie garbingą praeitį, bus ir toliau smagiai naikinami.

O kitų dalykų žmogus nepastebi turbūt dėl to, kad tiesiog nenori jų pastebėti. Nes aplink nori matyti grožį ir gėrį. Šiltą, saulėtą „auksinio rudens“ dieną manau: užuot važiavę visuomeniniu transportu, pereisime su užsieniečiu svečiu per parką, pašiurensime kojomis krūvas nukritusių geltonų lapų – kas gali būti maloniau. Taip ir padarėme. Aš patyriau didelį malonumą, o mano svečias rytojaus dieną mandagiai sako: kai kitą kartą reikės ten vykti (į Kauno miesto biblioteką žiūrėti Japonijos filmų retrospektyvos), važiuosime taksi. Kodėl, argi nepatiko pasivaikščioti po parką, užlipti „Kauko“ laiptais – toks gražus ruduo? Gal ir gražus, bet vaikščioti ten buvo baisiai nemalonu: aplink taką mėtėsi gausybė naudotų švirkštų ir sargių, šmirinėjo prostitucijos sektoriaus darbuotojos, o tas narkomanas, pastebėjai, vos neužgriuvo ant mūsų! Koks narkomanas? Kada? Nieko nepastebėjau. Man viskas atrodė taip gražu, romantiška, geltoni lapai, žydras dangus, rudens kvapas... O ir toje bibliotekoje viskas kaip senais laikais: kino salėje kėdės medinės, aptrauktos senu žaliu „Audėjo“ gobelenu, kino juosta trūkinėja, subtitrams skirtas ekranėlis per siauras, todėl jo gale su „knopkėmis“ „dasegti“ trys rašomojo popieriaus lapai... O svarbiausia – kino seansai už dyka! Kur dar šitaip rasi? Man gražu...

P. S.

Aš ir mano draugė Erika turime vieną klausimą: kodėl mūsų lietuviško mobiliojo telefono ryšio tiekėjas, kuris nėra mums nei draugas, nei giminė, nes ima iš mūsų pinigus, nuolatos kreipiasi į mus „tu“? Ir kodėl nuolatos liepia mums kažką daryti: „kalbėk, siųsk, pirk, žaisk, laimėk“, tarsi būtume armijoj ir turėtume atlikti rikiuotės pratimus? O pabandykite pasakyti (atrašyti SMS): „nenoriu dabar kalbėti, o pirkti ir žaisti apskritai niekada nenoriu“, – atsikalbėti neįmanoma, vėlgi lygiai kaip armijoj.

Paulina Pukytė