Žanras yra viskas

„Domino“

Mūsų televizijos nelepina žiūrovų kokybiškomis psichologinėmis dramomis, dominuoja trileriai, policiniai detektyvai, siaubo filmai ar idiotiški filmai jaunimui. Neseniai perskaičiau įdomų atsakymą į klausimą, kodėl komedijos jaunimui tokios populiarios. Dmitrijus Bykovas įsitikinęs, kad „jaunimui juokinga žiūrėti į idiotus. Seniams malonu manyti, kad visas jaunimas – idiotai. Vidutinio amžiaus žmonėms malonu manyti, kad ne tik jie užaugino idiotus. Dievui taip pat juokinga. Jis žiūri žemyn ir supranta, kokį žanrą kūrė. Pasirodo, jam pavyko sukurti ne dieviškąją ir ne žmogiškąją, o jaunimo komediją.“ Tokių filmų, be abejo, bus, bet noriu atkreipti mielų skaitytojų dėmesį į tuos, kurie gali duoti šį tą daugiau, o ne tik padėti prastumti laiką prie televizoriaus.

Lietuviai noriai mėgdžioja didįjį pasaulį, todėl žodis „golfas“ ir pas mus jau asocijuojasi su turtais ir galia. Tačiau Roberto Redfordo filmą „Bagerio Vanso legenda“ (LTV, 5 d. 21 val.) siūlau žiūrėti ne dėl jo, nors golfas šiame filme tampa puikia dvasinio ir filosofinio jaunuolio brendimo metafora. Šis filmas – dar viena išmintingai papasakota brendimo drama. Veiksmas nukelia į 4-ojo dešimtmečio Amerikos provinciją, Savanos miestą, kuriame susipina kelių filmo personažų likimai: talentingą golfo žaidėją Ranulfą (Matt Damon) visiškai pakeitė Pirmojo pasaulinio karo patirtis, jo mylimoji turtuolė Adelė (Charlize Theron) po savižudiškos tėvo mirties pradeda rengti golfo varžybas, o paslaptingasis Bageris Vansas (Will Smith) mokina ne tik laimėti, bet ir nugalėti gyvenimo negandas... Juos stebintis mažas berniukas vėliau iš už kadro Jacko Lemmono balsu pasakoja tą šiek tiek pasakišką istoriją.

Žavią meilės istoriją pamatysime ir Grego Beemano filme „Bučiuojant Džesiką Stain“ (TV3, 4 d. 11.40). Džesika (Jennifer Westfeldt) – solidžią karjerą padariusi moteris, tačiau jos emocinis gyvenimas – tikra katastrofa. Viską pakeičia atsitiktinis skambutis dailės galerijos savininkei Helenai (Heather Juergensen). Užsimezgusi draugystė netrukus tampa šiuo tuo daugiau. Tik kaip apie tai pasakyti Džesikos motinai?

Specifiško britų humoro kupina ir 1945 m. komedija „Linksmoji vaiduoklė“ (LTV2, 5 d. 18.20). Jos scenarijus priklauso neseniai mano jau pristatyto garsaus britų dramaturgo Noėlio Cowardo plunksnai, filmo režisierius – vėliau vienu didžiausių britų kino klasiku tapęs Davidas Leanas. Pasakojimas apie antrąkart vedusį rašytoją (Rex Harrison), kuris kreipiasi į ponią mediumą, kad ši padėtų atsikratyti po namus slankiojančio pirmosios žmonos vaiduoklio, baigiasi visai pamokamai – ramiu gyvenimu su dviem vaiduokliais.

Su didžiaisiais pokario britų kino vardais siejasi ir Tony Scotto filmas „Domino“ (LNK, 4 d. 21.20). Filmo herojė Domino Harvey buvo garsaus britų aktoriaus Laurence’o Harvey, kurio vardas neatsiejamas nuo svarbių to laikotarpio filmų, kad ir „Kelio į aukštuomenę“, duktė. Tėvas mirė, kai mergaitei buvo aštuoneri. Domino mama stengėsi sukurti dukrai viskuo aprūpintą gyvenimą, bet ši buvo gimusi maištauti. Domino neužtruko nei mokykloje, nei mados versle. Jai reikėjo ekstremalių pojūčių, o tokius galėjo suteikti nuotykiai ir narkotikai. Tačiau tikrą išsipildymą ji patyrė sutikusi buvusį policininką Edą Mosbey ir kartu su juo tapusi „galvų medžiotoja“ – skolų išmušinėtoja, nusikaltėlių gaudytoja. Trise su Choco jie buvo tokie originalūs ir susilaukė tokios sėkmės, kad net gavo televizijos prodiuserio pasiūlymą perkelti savo gyvenimą į realybės šou. Filme rodoma išvirkščioji šio gyvenimo pusė, susijusi su mafija, FTB, narkotikais, kurių perdozavusi Domino mirė 2005-aisiais. Kita vertus, tai vienas iš tų atvejų, kai galime stebėti, kaip tiesiog mūsų akyse gimsta populiariosios kultūros ikonos ir legendos. Domino suvaidino gražioji Keira Knightley, filme pamatysime Mickey Rourke’ą, Lucy Liu, Meną Suvari, Jacqueline Bisset.

Televizijos vis dažniau prisimena rusų kiną. Šurikas, Ostapas Benderis ir kiti populiarių filmų personažai padeda kovoti su politikus ir kultūros žmones reguliariai ištinkančia rusofobija. Žinoma, ją gali įskiepyti ir „Langai“ bei idiotiški banditus šlovinantys serialai. Šią savaitę bus pora progų pasižiūrėti, kas vyksta naujajame rusų kine. BTV (4 d. 23.40) rodo Anos Melikian filmą „Marsas“ (2004), verčiantį prisiminti autorinio rusų kino tradiciją ir gyvenimo kelio ieškančius herojus. Filmo herojus garsus sportininkas (Goša Kucenka) nori pabėgti nuo jį supančių žmonių, terpės, savęs. Jis sėda į traukinį ir rytą atsibunda keistame miestelyje, kurio gyventojai dirba žaisliukų fabrike. Čia knibždėte knibžda keistuolių. Man filmas pasirodė kaip dar vienas bandymas susieti poetinį ir filosofinį kiną. Jo plastika gana sugestyvi, tik pristigo ryškesnių charakterių, nes egzotika ir keistenybės jų vis dėlto nekompensuoja.

Ryškūs charakteriai yra Aleksandro Proškino (serialas „Daktaras Živago“) filme „Trio“ (LTV, 3 d. 22.40). Tai nestebina, nes scenarijų parašė vienas geriausių kino dramaturgų Aleksandras Mindadzė. Filmo herojai yra trys milicininkai, gaudantys tolimųjų reisų vairuotojus terorizuojančią gaują. Du iš jų apsimeta vairuotojais, trečioji – kartu su jais keliaujančia prostitute. Kelionė filmo herojams tampa ne tik išbandymu, bet ir suteikia paskatų surasti save. Filme vaidina Marija Zvonariova, Michailas Porečenkovas ir Andrejus Paninas.

„Trio“ paliečia ne vieną degradavusios visuomenės aspektą. Degradavimas dažnai būna natūrali reakcija į didžiules visuomenės ar istorijos permainas. Milanas Kundera yra rašęs: „Tai, kas vieno žmogaus arba tautos gyvenime susiklosto į pralaimėjimų ir katastrofų ruožą, menininko rankose tampa didžiuliu kapitalu. Ir kultūros galimybe.“ Kartais ši frazė pasitelkiama norint paaiškinti visą 7-ojo dešimtmečio čekų kino fenomeną. Tačiau akivaizdu, kad Milošas Formanas tikrai pasinaudojo į totalitarizmą įstumtos visuomenės patirtimi. Ankstyvuosiuose filmuose jis išnaudojo paradokumentinę estetiką ir Naujosios bangos formas – mikroįvykių dramaturgiją, banaliausių gyvenimo apraiškų stebėjimą, aktorius mėgėjus. Formano ironija padėjo filmams atskleisti tikrovišką savim patenkintos provincijos atmosferą. LTV čekų kino cikle jau parodytuose filmuose „Peteris ir Pavla“, „Blondinės meilė“ Formanas satyriškai žvelgė į kartų konfliktą, jaunųjų bandymus peržengti suaugusiųjų gyvenimo slenkstį. 1967 m. sukurtame filme „Gaisrininkų puota“ (LTV, 8 d. 23.10) jam pavyko sukurti politinę demoralizuotos visuomenės metaforą. Režisierius sarkastiškai rodo liūdnai pasibaigusią vieno mažo miestelio gaisrininkų šventę. Tai – menkos žmogaus prigimties karikatūra, kurią papildo vis labiau įsisiūbuojančios loterijos metafora. Šventėje viskas kaip „pas žmones“ – vyksta net gražuolės rinkimai. Formanas, nepabūgęs kritikuoti nacionalinį charakterį, už viską atsiėmė su kaupu: prodiuseris Carlo Ponti atsisakė filmo, pavadinęs jį iš „mažojo žmogaus“ besityčiojančiu paskviliu, filme vaidinę aktoriai mėgėjai buvo pasipiktinę. Padėjo kino žmonių solidarumas: Franēois Truffaut su draugais išpirko filmą. Bet ne už kalnų buvo 1968-ieji, privertę Formaną ir daugybę kitų garsių čekų kūrėjų palikti Čekoslovakiją.

Jūsų – Jonas Ūbis