Tarp dangaus ir žemės

Nelė Zirnitė. „Praraja“. 2006 m.

Nelė Zirnitė-Žukauskaitė tveria savo pasaulį, kupiną pauzių, laukimo, tylos ir šviesos, kartais net mažų keistų šviesulių. Jis tarsi sklendžia, savarankiškai tarpsta, kuriasi, kinta ir kartais tirpdamas nyksta, lyg nematomu, skaidriu gaubtu apsaugotas nuo triukšmo, šurmulio, desperacijos, kunkuliuojančių aistrų ar banalių minčių.

Nelė nevaizduoja, neatkuria natūros formų ir erdvių. Jos estampuose kintanti žmogaus figūra, gamtos detalė, daiktiškojo pasaulio atvaizdai ne pakartoja materialiąsias natūros formas, o yra sudėtingų poetinių frazių, parafrazių ženkliškieji sudėtiniai vienetai. Kiekvienas estampuose kuriamų vaizdinių elementas jungiamas į vienį, bylojantį apie kuriančio žmogaus sielos troškulį, troškulį per vaizdų, linijų, šviesos santykį, dermes pasiekti tokią iliuzijų dimensiją, kuri išreikštų visą ego dvasinių paieškų, pažinios ir nepažinios būties prasmių, apmąstymų skalę. Polisemantinių ženklų hierarchijoje Nelės kūriniuose labai svarbią vietą užima ne tik kintantis, įvairius pavidalus įgaunantis žmogaus ženklas, bet ir nuolat kintanti, gyva šviesa. Ji kartais aiški, apčiuopiama, kartais lyg atsimušanti į tamsą, šešėlį ar prasiveržianti spindulių pluoštu. Šviesos ir tamsos santykis menininkės kuriamoje erdvėje sukuria nerealumo, neapibrėžtumo, paslaptingumo atmosferą.

Nelės Zirnitės estampuose kuriamų pasaulių „gyventojai“ tarsi pakilę nuo menamo horizonto arba plevena neapibrėžtoje minkštoje erdvėje. Jie – tarpininkai tarp dangaus ir žemės, žinios nešėjai, kabo ar sklendžia tarp šiapus ir anapus, nenužymėtoje, nekonkretizuotoje, tarpinėje „vietoje“. Moterys-nendrės ar smilgos svyruoja laukimo kupinoje erdvėje – trapumo, pažeidžiamumo, siekio siekti dažnai nepasiekiamą dangų metaforos; joms antrina kita vizualinė metafora: šios figūrėlės tarsi rasos lašai siūbuoja vėjyje...

Menininkės darbuose dažni ne tik moters-augalo, moters-nendrės, kentauriškos paukštės įvaizdžiai. Nelės darbuose kartojasi ir žmogaus-žvejo motyvas, tai – ieškančio žmogaus ženklas, tas žmogus nuolat ieško tiesos ir pažinimo, atsakymo į begales klausimų, pamažu pažįsta ir kuria naują, tobulesnį pasaulį.

Pasaulio krašte, tarpinėje būsenoje tarp realaus ir nerealaus atsidūrę „lyriniai herojai“ neturi atsakymų į daug klausimų, žiūrovui jie išlieka iki galo nepažinūs, tik suteikia galimybę kiek įsiskverbti į meditacinį, pajautų, o ne teiginių pasaulį.

Grafikei pavyksta išgauti itin subtilius tonų, šviesos ir šešėlių santykius. Jos vizijų linijos grakščios, subtilios, forma kuriama jautriai modeliuojant kiek efemeriškų kūnų pavidalus, lipdant materiją, pasitelkus šviesos ir tamsos „grūdelius“, taip suteikiant žmogiškosioms formoms mįslingumo, paslapties ir transparentiško lengvumo, padedančio sustiprinti visų Nelės kūrinių vizualumą.

Pasikartojančių motyvų, linijų ritmika, vertikalės ir horizontalės santykis teikia šiems darbams ne tik gyvumo, gyvos šviesos įspūdį, bet ir muzikalų skambesį, kuris kaip refrenas dažnai antrina poetiškiesiems vaizdiniams.

Techninis oforto ir akvatintos technika atliktų darbų virtuoziškumas nėra savitikslis – tai siekis iki begalybės tobulinti šviesos persmelkto, transparentiško, virpančio, pulsuojančio pasaulio vaizdinius, kur žmogus susilieja su gamta, tampa jos organiška dalimi, pasiekia pirminį būvį, kai dvasia ir šviesa turi galimybę pavirsti kūnu, kupinu gėrio ir šilumos, kupinu dieviškos minties-idėjos, kad ir labai trumpam, nors akimirkai. O gal akimirka ir slepia tą Amžinybę, žodis – visą išmintį, linija – daugiaprasmius šifrus, o paveikslo plokštuma – didelius mažus pasaulius.