Šokis lazerio žybsnių fone

„Time Line“ M. Raškovskio nuotr.

Šiemetinėje „Gaidoje“ itin ryškiai švystelėjo kompozitoriaus Vytauto V. Jurgučio ir Kauno šokio teatro „Aura“, anonsuotojų žodžiais tariant, „tarpdisciplininis“, daugialypės terpės projektas „Time Line“. Švystelėjo tikrąja to žodžio prasme, nes jau per pirmąsias projekto sekundes Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažosios salės tamsą perskrodė du ryškūs žali lazerio spinduliai, įrėminę pirminį chaosą primenančią trikampę erdvę, kurioje ritosi žalsvų dūmų bangos. Vaizdas, siekęs pirmoje eilėje sėdinčiųjų kojas, buvo užburiantis. Kaip ir elektroninis garsas, nemažiau aštrus ir ryškus, lygiai taip pat raikęs erdvę. Žalsvame chaose gimė laikas ir žmonės. Juodi plaštakų, veidų, rankų siluetai, išnyrantys iš chaoso ir primenantys Lochneso pabaisą, nerimstančiame paviršiuje kūrė legendas ir mitus.

O paskui kažkaip staiga viskas baigėsi. Kulminacija įvyko anksčiau nei veiksmas. Paslaptingas regėjimas išsisklaidė ir prasidėjo šokėjų pasirodymas. Projekto choreografinė dalis nebuvo anksčiau matyto vaizdo tęsinys. Atvirkščiai – plastiškai besirangančias dūmų gijas pakeitė šalta, nužmoginta choreografija, žmonės-robotai, kurių net kvėpavimas, tampantis judesių akompanimentu, labiau panėšėjo į mašinos šnopavimą, nei į šokėjų alsavimą. Nesudėtingos judesių sekos (kartais jos atrodė net pernelyg supaprastintos) derėjo prie aštroko muzikos skambesio. Maksimaliai sinchronizuotas šešių atlikėjų šokis raižė dūmų nupilkintą erdvę taip pat, kaip ir šviesos spinduliai ar lazerinės projekcijos.

Abi dalis vienijo tik muzika, kartais visu savo elektroniniu skambesiu „iškylanti“ virš šokio, virpinanti erdvę, kartais virstanti veik nepastebimu foniniu triukšmu. Gal tik labai jautri muziko ausis galėjo išskirti atskirus motyvus, diktuojančius šokio fragmentų eigą ir jų pasikartojimą, tačiau eiliniam žiūrovui (ar tokių „Gaidoje“ būna?) ar šokio žinovui galėjo užkliūti nebent pasikartojantys choreografijos elementai, improvizacijos pamokoms naudojami etiudai. Ir kiek paviršutiniškas, supaprastintas sprendimas šaltą, tarsi kūno paviršiumi slystančią, nuo bet kokių emocijų išlaisvintą muziką taip tiesmukai iliustruoti tokios pat stilistikos judesiais.

Atskiru viso projekto veikėju būtų galima laikyti apšvietimą (jo kūrėjas nenurodytas). Jis ne visada sudarė vienovę su choreografija, kartais tapdavo tik atskiras projekto dalis atskiriančiu elementu, bet buvo efektingas, nors ir negožiantis veiksmo. Šviesos spinduliai erdvę darė apčiuopiamą, keitė šokėjų kūnų spalvą ir faktūrą, papildydavo jų judėjimą. Kiek menkesnis vaidmuo teko grafinėms lazerio projekcijoms (autoriai Regimantas Januškevičius, Asta Januškevičienė ir Zigmas Balevičius) ir videovaizdams (V.V. Jurgutis). Kartais jie tapdavo lygiavertėmis sudėtinėmis projekto dalimis šalia muzikos ir choreografijos ir tuomet būdavo išgaunamas efektas, prilygstantis įspūdingajai projekto pradžiai (pvz., projekto pabaigoje, kai ant grindų švysčiojančios vaizdo projekcijos fone pamažu suglebo šokėjos kūnas). Bet kartais vaizdai dingdavo, virsdami beprasmiu mirgėjimu, kurį sukeldavo intensyviai jų fone judantys šokėjai.

„Time Line“ kostiumus sukūrė Dovilė Gudačiauskaitė. Jie nebuvo itin originalūs – tradiciškai juodi, o viena kita reljefinė siūlė jų nepadarė originalesnių. Tik juodi antkeliai kartais, esant tam tikram apšvietimui, suskaidydavo šokėjų kūnus į atskiras, tarsi tarpusavyje nesujungtas dalis, tuo priartindama juos prie kažkokių virtualių, iš animacinių filmų atėjusių būtybių.

Apskritai, nors kompozitoriaus idėja buvo paversti šį projektą tarpdisciplininiu, vis dėlto šokis jame akivaizdžiai dominavo. Visa kita – muzika, apšvietimas, lazerinės projekcijos – jam tik talkino. Gal tai įvyko dėl to, kad judantis vaizdas yra gerokai paveikesnis nei garsas ar statiškas šviesos stulpas, o gal ir dėl kažkokio nesusikalbėjimo ar projekto naujumo. Kas buvo tikrasis šio projekto choreografas, suprasti sunku. Vieni šaltiniai nurodo tik „Aurą“ be jokių konkrečių pavardžių (paprastai tokiais atvejais suprantama, kad choreografijos autoriai – trupės šokėjai), kituose šokėjai minimi tik kaip atlikėjai, o choreografijos autoriais vadinami „Auros“ vadovė Birutė Letukaitė ir du choreografai iš Izraelio – Yossis Bergas ir Odedas Grafas. Sprendžiant iš kompozitoriaus V.V. Jurgučio interviu, paskelbto Lietuvos šokio informacijos centro elektroniniame laikraštyje „Šokio naujienos“, dalyvaudamas „Auros“ repeticijose jis taip pat prisidėjo prie meninės kompozicijos vizijos materializavimo.

Kad ir kaip būtų, projektas „Time Line“ sėkmingai realizuotas. Jis pasirodė gana originalus, įsimenantis, nors po trijų šokio trupės „Random“ (Didžioji Britanija) pasirodymų Vilniuje jo originalumas gerokai nublanko. Tačiau tai galime laikyti puikia pradžia. Regis, V.V. Jurgutis ketina ir toliau bendradarbiauti su šokėjais, tad laiko linija gal nenutrūks sulig „Gaidos“ pabaiga.