Atsargiai, veltinis

Eglė Ganda Bogdanienė. „Happiness/less“. 2006 m.

Šiomis masinės veltinio psichozės Lietuvoje dienomis, kai įvairaus meninio lygio ir kokybės papuošalais, diržais, rankinėmis ir kitais aksesuarais užgrūstos galerijos ir mugės, televizija rodo visokio plauko jų gamintojus, besiskelbiančius veltinio pradininkais mūsų šalyje, verta prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo.

1998 m. VDA Tekstilės katedros dėstytoja Eglė Ganda Bogdanienė ir menininkių grupė „Baltos kandys“, tuomet dar studentės, Anykščiuose surengė pirmąjį veltinio simpoziumą, prikeldamos naujam gyvenimui bene seniausią tradicinę tekstilės techniką. Jau nuo kitų metų vėlimo kursas įtrauktas į profesionalių tekstilininkų rengimo programą. Nors veltinio gamybos būdai yra keli (tradicinis veltinis – natūralios vilnos vėlimas rankomis, badytinis veltinis – badymas specialia adata, neaustine kamšytine technika atliktas „veltinis“ – spalvotas tekstilinis pluoštas klojamas ant tekstilinio pagrindo, vėliau sukamšomas pramoninėmis staklėmis), technikų paprastumas, galimybė derinti jas tarpusavyje ir greitai išgaunamas efektingas rezultatas lėmė visų jų išpopuliarėjimą. E.G. Bogdanienės, Karinos Katrės Matiukienės, „Baltų kandžių“ ir kitų kūryba puikiai pažįstama besidomintiems vėlimais – tiek dekoratyvaus ar konceptualaus meno, akcijų bei instaliacijų, tiek drabužių mados, aksesuarų kūrybos, kitose srityse. Išsiilgusieji tikro meno gali apsilankyti simpoziumo „Veltinis 2006“ darbų parodoje: rudenėjančiame Vilniuje „Akademijos“ galerija pulsuoja ryškių spalvų gyvybe ir skleidžia vilnonę šilumą. Jaunieji menininkai (be tekstilininkų iš Lietuvos ir Latvijos, dalyvavo skulptoriai Simas Dūda ir Marius Zavadskis bei keramikė Ala Červonikova) susižavėjo neaustinės kamšytinės technikos galimybėmis, dar kartą įrodydami, kad klojant spalvotą pluoštą galima išgauti bet kokį piešinį, o jo kokybė priklauso tik nuo menininko gebėjimų.

Simpoziumo programoje buvo numatyti du kūrybiniai etapai – pirmasis neaustine kamšytine technika, turėjęs užsibaigti menininkų sukurtų pluoštinių paveikslų prakamšymu nuolatinio veltinio simpoziumų rėmėjo AB „Fetras“ staklėmis, ir antrasis – bet kuria kita, nereikalaujančia pramoninio įsikišimo. Tačiau darbas vienoje patalpoje, kamerinėje aplinkoje bei proga pabandyti tai, ko kurdamas savarankiškai veikiausiai neturėsi galimybės įgyvendinti, paveikė veltinio gamybos neaustine kamšytine technika kaip svarbiausios pasirinkimą, pagal individualius poreikius ją papildant kitomis – tradicinėmis. Todėl rezultatai kitokie nei ankstesniuose simpoziumuose – visi menininkai kūrė dvimačius kūrinius, net vyriškoji dalyvių grupė, iš kurios tikėtasi trimačių skulptūrinių objektų ar instaliacijų, šįkart nesiėmė apimtinių dalykų, o savaip interpretavo simpoziumo temą „Ženklas“. Tiesa, visų dalyvių pasirinktų ženklų interpretacijos labai individualios, išgyventos asmeniškai, darbų autoriams įgijusios intymią prasmę, simbolinę reikšmę (Lauros Pavilonytės „Laimingas žmogus“, Linos Zavadskės darbas su kriauklėmis). Kai kurie menininkai atvyko į simpoziumą sukaupę inspiracijų, kurias ketino perteikti vilna (Kasparo Lielgalvio „Valstietis lauke“, E.G. Bogdanienės „Happiness/less“), kitus įkvėpė simpoziumo metu išgyventi įspūdžiai (Kristinos Čyžiūtės darbas, perteikiantis ekskursijos į AB „Lifosa“, gaminančios trąšas, progresyviai aplinką saugantį gamybos atliekų sąvartyną; Jūratės Kazakevičiūtės simpoziumo dienoraštis).

Kai kurie simpoziumo darbai galėjo pasirodyti netikėti net ir daug mačiusiems ekspertams. „Baltos kandys“, pažįstamos ne tik iš originalių bendrų grupės projektų, bet ir individualios kiekvienos narės kūrybos, parengė įvairią ekspoziciją, apimančią supaprastintas objektines formas (Simo Dūdos „Kalavijas“), kičinių realijų komentarus (Mariaus Zavadskio replikos apie daugiareikšmius ženklus, dažnai regimus tatuiruočių pavidalais – širdis, kaukolė), įvairų žmones vaizduojantį realizmą – ekspresyvųjį tapybišką (K. Lielgalvio „Valstietis lauke“), romantišką fotografinį (K. Čyžiūtės) ir savitą, amerikietiškai ar socialistiškai reprezentatyvų (E. Bogdanienės „Happiness/less“).