Dvigubas Pančas

„Tegyvuoja Pančas“

Bialystoko lėlių teatras – vienas seniausių Lenkijoje veikiančių lėlių teatrų, savo repertuarą nuolat papildantis spektakliais, skirtais suaugusiems. Vilniaus „Lėlės“ teatre buvo parodyti du šio teatro darbai – „Guliverio kelionės“ ir „Tegyvuoja Pančas“.

Bialystoko lėlių teatro vadovo Mareko Waszkielo videopaskaitoje „Tarp Rytų ir Vakarų. Lėlininkystės tradicijos ir dabartis“ buvo trumpai apžvelgtas lėlių teatro peizažas – nuo Azijos šalių (Vietnamo, Indonezijos, Kinijos, Japonijos, Indijos), saugančių tūkstantmetes lėlininkystės tradicijas, iki Vakarų Europoje vyraujančių moderniausių lėlių teatro tendencijų. Pavyzdžiui, Vietnamo lėlių liaudies teatre iki šių dienų po specialų tvenkinį nardo įspūdingos lėlės – mitologiniai personažai drakonai, – vedžiojamos po vandeniu esančiomis specialiomis rankenomis, skambant gyvai grojamai muzikai, o aktoriams stovint iki pusės vandenyje už širmos. Tuo tarpu šiuolaikinio lėlininko vokiečio Franko Soehnle’s sukurtos lėlės scenoje egzistuoja kaip savaiminis meno kūrinys, vizualus ženklas. Japonijos tradiciniame burnaku teatre vieną lėlę valdo trys aktoriai, atsakingi už skirtingas lėlės kūno dalis – šio meno mokomasi apie dešimt metų, Vakarų Europos brutalistų spektakliuose lėlė tampa žmogaus fiziologinių procesų bei patologijų parodija. Žūtbūtinis originalumo, naujovės siekimas ir eksperimentai – taip būtų galima trumpai apibūdinti šiandienį Europos lėlių teatrą, o griežtos tradicijos laikymasis, rituališkumas būdingi Azijos šalimis.

Gastrolių atvykusio Bialystoko lėlių teatro darbas „Tegyvuoja Pančas“ (režisieriai – Wojcechas Szelachowskis ir Wlodzimierzas Felenczakas, pastarasis ir scenarijaus autorius) įdomus kaip istorinę tradiciją ir šiuolaikines lėlių teatro tendencijas jungiantis spektaklis. Pagrindinis jo veikėjas Pančas – tai iš renesansiškosios italų commedia dell’arte atkeliavusi figūra. Šį klastingą apgaviką įkūnijanti lėlė Čekijoje žinoma Kašpareko vardu, Anglijoje vadinama ponu Panču. Prancūzijoje garsioji lėlė Polišinelis, iš karto po Marijos Antuanetės giljotinuota Prancūzijos revoliucijos metu (1794), – tai tas pats vulgarusis ir žiaurusis apgavikas Pančas, nebijojęs garsiai šaipytis iš aristokratijos. Pančo bekompromisis maištas nukreiptas prieš „teisingąją“ visuomenę, jos normas, idealus ir etiketą.

Lenkų spektaklyje atsispindi Vakarų teatrui būdinga originalios formos paieška, žanrų maišymas. Pančą išvystame dar prieš spektaklį, teatro fojė. Kažką nekasdieniško galima įžvelgti žiūrovus į salę raginančio aktoriaus Ryszardo Dolinskio veide, kuris atrodo kaip vulgaraus piktadario kaukė: vanagiška nosis, piktdžiugiškai lakstančios akys, raiškūs antakiai, juodi plaukai. Spektaklyje aktorius R. Dolinskis dubliuoja ir paties valdomą lėlę Pančą. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie kitus aktorius – Marią Rogowską ir Krzysztofą Pilatą. Trijulė ir scenoje nelieka anonimais, atvirkščiai – jų pasirodymai net nustelbia pačias lėles. Iš pradžių įsitaisę prie žiūrovų, po to scenoje, jie ir spektaklio metu išeina iš už širmos, tiesiogiai kreipiasi į žiūrovus, ir šiurkštaus, agresyvaus elgesio Pančo, jo žmonos, vėliau – gydytojo, velnio, teisėjo, elgetos lėlės po truputį tampa savotiškomis aktorių „dublerėmis“.

„Tegyvuoja Pančas“ pasakoja apie tai, kaip Pančas muša ir vieną po kito užmuša kitus veikėjus – savo žmoną, kūdikį, šunį, kaimyną, elgetą. Lėlių „lavonai“ krenta žemyn, o Pančo žiaurumą tarytum patvirtina ir gyvo aktoriaus pasirodymas – kiekvienąkart išeidamas iš už širmos R. Dolinskis triumfuodamas paspiria lėles-lavonus. Vaidinimo metu grojantis gyvas orkestrėlis spektaklį paįvairina muzikiniais intarpais, primenančiais veiksmą komentuojančius zongus, kurių metu aktorių trijulė dainuoja ir flirtuoja su publika. Nors tai, ką vakariečiai tokiame spektaklyje įžvelgtų kaip fantazijos ir naujų ieškojimų išraišką, rytiečių akims atrodytų kaip tikriausia lėlės desakralizacija. Geriausiu atveju – kaip gana tiesmuka tokio teatro tradicijos restauracija, tik patvirtinanti, kad mūsų „papročiai“ per šimtus metų nepasikeitė.