Nors turko Nuri Bilge Ceylano filmas „Žiemos miegas“ dar prieš prasidedant Kanų kino festivaliui buvo laikomas vienu svarbiausių pretendentų į „Auksinę palmės šakelę“, konkursinė programa nuo pat pirmųjų dienų stebino kritikus pretendentų į šį vieną svarbiausių kino apdovanojimų gausa. Lenkų dienraščio „Gazeta Wyborcza“ kritikas Tadeuszas Sobolewskis jau pirmuosiuose iš festivalio atsiųstuose tekstuose rašė apie filmus, kurie nusipelno „Auksinės palmės šakelės“, – Mike’o Leigh „Poną Turnerį“ („Mr. Turner“) ir „Žiemos miegą“ („Winter sleep“), netrukus kitus jo kolegas sužavėjo brolių Dardenne’ų filmas „Dvi dienos, viena naktis“ ir „mažuoju pasaulinio kino genijumi“ pavadinto Xavier Dolano „Mamytė“ („Mommy“), festivaliui priartėjus prie pabaigos visuotinio atgarsio sulaukė Andrejaus Zviagincevo „Leviatanas“ („Leviathan“). Šeštadienį, kai vakare turėjo būti paskelbtas žiuri, kuriam vadovavo Jane Campion, verdiktas, po Kanus sklandė gandai, esą žiuri niekaip negali sutarti dėl prizų ir net pykstasi. Vieningai sutariama, kad šis Kanų festivalis buvo geriausias per ne vienus pastaruosius metus.
![]() | ![]() | ![]() |
Naujas „Neliečiamųjų“ kūrėjų filmas
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Birželio 29 d. Varšuvoje vykstančiame Tarptautiniame teatro mokyklų festivalyje „iTSelF“ Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų spektaklis „Broliai Karamazovai“ sulaukė gausybės aplodismentų.
![]() |
Nežinau, kas atsitiko, bet nebeprisiverčiu žiūrėti rinkimų agitacijos per televizorių. Net didžiausią geraširdį tos laidos gali paversti mizantropu. Ką jau kalbėti apie tuos, kurie kritiškai vertina šiuolaikinius lietuvius. Benzino į ugnį pilstelėjo ir vienos sociologines apklausas vykdančios įstaigos vadovas, viešai pareiškęs, kad rinkėjams svarbiau ne profesionalūs kandidato sugebėjimai, o „mokėjimas suprasti paprastus žmones“. Suprantu, kad ponas tik persakė apklausų rezultatus, bet sveikai mąstančiam žmogui jie kelia šiurpą, o kandidatams yra geriausias patarimas. Vadinasi, didžioji tautos dalis nori parlamento, su kuriuo būtų gerai vakaroti, išgerti stiklelį, gyventi tame pačiame bute ar kaime, pasipasakoti problemas, trumpai tariant, draugauti.
Frazė „svarbiausia, kad būtų geras žmogus“ labiau tiktų nuotakai, o ne demokratiniams rinkimams besirengiančiai tautai. Bet kuo toliau žiūriu į visokias linksmąsias našles, buvusias teisėjas ar Irano prezidento bendramintį iš Kauno savivaldybės, apskritai, visus tuos, kurie pasirengę gelbėti tautą, matau, kad jiems puikiai sekasi vaidinti gerus. Jie ne tik supranta „paprastus žmones“ (man šis terminas asocijuojasi su „liumpenu“, nes bet kuris, turintis orumo ir savigarbos, manau, nesijaučia esąs paprastas), bet ir patys yra jų dalis ir sugebės gerai atstovauti renkančiai masei. Toks įspūdis, kad ne vieną amžių lietuvius gelbėjęs savisaugos instinktas išnyko kaip dūmas.
![]() | ![]() |