Kinas

Santa Lingevičiūtė

Nauji filmai – „Prigautas“

Darreno Aronofsky žiūrovus galima pavadinti savotiškais sadomazochistais, turbūt mėgstančiais ne tik kine, bet ir realybėje bandyti savo fizines ir psichines ribas. Šio režisieriaus personažai – dažnai prarandantys ryšį su tikrove ir gyvenimo kontrolę apskritai. Ankstesni jo filmai, pavyzdžiui, „Rekviem svajonei“ (2000), „Imtynininkas“ (2008) ar „Juodoji gulbė“ (2010), vienaip ar kitaip kalba apie fiksaciją, savidestrukciją, o pagrindinių veikėjų obsesijos juos ir stumia į priekį, ir kartu naikina.

Jorė Janavičiūtė

Pokalbis su operatoriumi Narvydu Naujaliu

Operatoriaus Narvydo Naujalio darbai ryškiai šviečia kino ekranuose. Jis filmavo tokius lietuviškus filmus kaip „Pietinia kronikas“ (rež. Ignas Miškinis), „Bėgikė“ (rež. Andrius Blaževičius), „Piligrimai“ (rež. Laurynas Bareiša), „Izaokas“ (rež. Jurgis Matulevičius) ir daugybė kitų. Šiemet Naujalis įvertintas Lietuvos operatorių asociacijos „Ąžuolo“ apdovanojimu už geriausią operatoriaus darbą kuriant „Pietinia kronikas“.

Pasirodė naujas žurnalas „Kinas“

Pavargusiems nuo nykaus vasaros kino teatrų repertuaro rugsėjis tradiciškai žada intensyvią kultūrinio sezono pradžią, kai festivalis veja festivalį. Štai Rasa Paukštytė rubrikoje „Netrukus“ pristato spalio pradžioje vyksiančio „Lokio, liūto ir šakelės“ programą, sudarytą iš kruopščiai atrinktų filmų, rodytų įtakingiausiuose pasaulio festivaliuose. Šiųmetis jos šūkis – „Kelias atsiveria einant“.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

...Dvidešimt šeši artefaktai palieka Paryžiaus muziejų, kad po daugiau nei šimto metų sugrįžtų į Dahomėjos karalystę – dabartinį Beniną. Berlinalės „Auksiniu lokiu“ apdovanotame Mati Diop filme „Dahomėja“ (LRT Plius, 18 d. 21.33) ši kelionė – ne tik simbolinis ar politinis įvykis, bet ir savotiškas prisikėlimas iš mirusiųjų.

Mantė Valiūnaitė

Nauji filmai – „Materialistai“

Santuoka yra sandoris iki mirties, tad reikia gerai pasverti jo pelningumą ir naudą. Svarbiausias šio sandorio tikslas – nemirti vienam. Taip trumpai būtų galima susumuoti antrojo ilgametražio scenaristės ir režisierės Celine Song filmo „Materialistai“ („Materialists“, JAV, Suomija, 2025) veikėjų logiką. Filme analizuojama, kaip žmonės renkasi, su kuo ir dėl kokių priežasčių sudaryti šį trokštamą sandorį.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Keista, bet vasara ir vėl baigėsi, tad teks sėstis prie televizoriaus. Pažvelgus į programas, permainų nematyti – abejotinos vertės lietuviški serialai, filmai, kuriuos rekomenduoju ne pirmą dešimtmetį, ar megalomaniją išduodantys projektai, kad ir LNK siūlomi „Žvaigždžių duetai. Nauja era. Didysis savaitgalio muzikinis šou“. Ko jau ko, bet žvaigždžių Lietuvoje tikrai daug.

„Kreivių“ retrospektyva „Kempas, trešas ir kt.“

Šį penktadienį, rugsėjo 5 d., prasideda Vilniaus queer festivalis „Kreivės“. Tradiciškai jis žada kelias konkursines trumpo metražo filmų programas, poezijos vakarą, šiais metais rengiamą kartu su teatro festivaliu „Sirenos“, ir vakarėlį. „Kreivės“ taip pat pristato teminę retrospektyvą „Kempas, trešas ir kt.“, skirtą dažnai persiklojantiems kempo ir trešo reiškiniams. 

Valentas Aškinis

Tarptautinis Ansi animacinių filmų festivalis

Politinių atspalvių festivalyje netrūko. Gatvių eitynės ar protesto akcijos buvo girdimos visame mieste. Įprastą šventinę festivalio uždarymo ceremonijos nuotaiką užgožė ryškūs politiniai ir karo atspalviai. Didėjantis smurtas, kančios, mirtys Gazoje, Izraelyje ir Irane daugybei kino kūrėjų sužadino solidarumo jausmą su karo ir priespaudos aukomis, šiemet ypač Artimuosiuose Rytuose. Žiuri narė Sepideh Farsi iš Irano kreipėsi į visus jaudinančia kalba, pasmerkdama tai, ką pavadino „besitęsiančiu genocidu Gazoje“, ir pasidalindama asmeniniu sielvartu dėl kolegės Fatmos Hassounos mirties per Izraelio oro smūgį. Ji šią žinią pranešė praėjus vos kelioms valandoms po to, kai pasirodė informacija, kad Izraelis surengė išpuolį prieš jos šalį. Farsi paragino animacijos bendruomenę veikti ne tik kine, bet tapti ir realaus pasaulio pokyčių veiksniais. Kita žiuri narė iš Irano Shiva Sadegh Assadi perskaitė per išpuolius žuvusios jaunos moters Parnios Abbasi eilėraštį, kurį visi susirinkusieji palydėjo atsistoję ilgais plojimais, sustiprinančiais vakaro refleksyvią ir politiškai įkrautą atmosferą.

Kino kritikų, tyrėjų ir kūrėjų apklausa

Einame 25-uosius naujo tūkstantmečio metus, per kuriuos ir visuomenė, ir kinas išgyveno nemažai pokyčių. Sukuriama vis daugiau filmų, jie tapo labiau matomi tarptautinėje erdvėje ir pelno įvairius apdovanojimus. Tad norėtųsi pasiūlyti šiek tiek sustoti ir pagalvoti, kokie XXI a. lietuviški filmai (vaidybiniai, dokumentiniai ir animaciniai) galėtų būti laikomi svarbiausiais. Paprašėme kino kritikus, tyrėjus, režisierius ir scenarijų autorius sudaryti savo asmeninius sąrašus (10–20 filmų).

Valentas Aškinis

Dėmesys Vengrijos animacijai ir trumpametražių filmų konkursas

Vengrijos menininkai Ansi gatvėse pristatė 111 metų animacinio kino istoriją kaip žaismingą lauko parodą, pilną išradingų instaliacijų. Mieste ir parke įsitaisė mylimi personažai iš klasikinių filmų ir šiuolaikinių kūrinių, kurie stebino festivalio dalyvius, Ansi miesto svečius ir gyventojus netikėtose vietose. Aikštėje šalia kino teatro „Pathé“ buvo atidarytas vengrų kupolas. Įžengę į šį 360° kupolą ir sugulę ant čiužinių, žiūrovai galėjo stebėti vaizdus lubose. Čia pristatyti klasikiniai ir šiuolaikiniai vengrų animacijos perlai. Išties buvo puiku pabėgti nuo vidurdienio karščio ir pamedituoti kondicionierių atvėsintame kupole su panoraminiais vaizdais ir erdviniais garsais. Bene svarbiausia projekcija – trijų originalių trumpametražių filmų transformacija į vieną bendrą kūrinį. Tai liaudies tradicijos, religinis dvasingumas ir gamtos pasaulis, kaip jį įsivaizduoja vengrų kino kūrėjai. Sujungti šie filmai: režisieriaus Hegyi Füstös László „Minstreliai“ (1978), režisierės Dóros Keresztes „Pasaulio gėlė, gėlės pasaulis“ (2017), režisieriaus Sándoro Reisenbüchlerio „Žalieji įspėjimai kiekvienai dienai“ (1992).