Apie Remigijų Treigį rašyta nemažai, todėl nėra lengva pasakyti ką nors nauja. Juolab kad jo kūryba turi tam tikro stabilumo, per daug nesikeičia. Parodą „Uždaryta“ pavadinčiau nedidele menininko kūrybos retrospektyva, nes galerijoje kabo tiek klasika tapę kūriniai, žymintys mano gimimo metus, tiek naujausi 2012 m. sukurti darbai. Žiūrovams suteikiama galimybė sparčiai apžvelgti R. Treigio kūrybinį kelią, nuklotą subraižytomis fotografijos juostomis. O menininko darbuose akivaizdus lėtumas ir jaučiama, kad čia svarbi intuicija – kiekvienai fotografijai užfiksuoti išlaukiama akimirka. Sakytume, lemiamas momentas. Tik skirtumas tas, kad Treigys, kitaip nei Bressonas, fotografuoja ne tuoj tuoj iš žiūrovo akiračio išlėksiantį dviratį ar stiklinį vandens paviršių sudaužysiančias kojas. Jo lemiamas momentas – apmirusios rutinos fone užfiksuota neapčiuopiama gyvybė, vardu harmonija.
Treigio objektai – stabilūs, tvirtai ir kantriai stovintys ant žemės. Kančios kūryboje neturėtų būti, teigia fotografas, tačiau sutinka, kad menininkui niekada nebūna visai ramu... Užtat žiūrovui, susidūrusiam su bet kuriuo intymiu, kasdienišku, netobulu, nutrintu ir subraižytu R. Treigio kūriniu, bent akimirką pasidaro ramu. Nes Treigio kasdienybėje nėra žymių kovos su savimi, konflikto, priešpriešos ženklų. Nėra ir nepasiekiamo idealo, kuris primintų kiekvieno iš mūsų netobulumą ir laikinumą. Yra tik per kraštus besiveržianti blausi ir rami rutina, ištįsusi nenusakomame paros laike ir egzistuojančioje, bet tikslių koordinačių neturinčioje erdvėje. Ir, kas keisčiausia, – ji nebaugina. Mano manymu, prie tokio efekto prisideda trys Treigio kūrinių savybės. Pavadinkime jas Treigio paslaptimis: (ne)paaiškinama trauka, (ne)esantis žmogus ir (ne)girdimas garsas.
Fotografuodamas peizažus, anot jo paties, fotomenininkas tiesiog pajunta, kad nuo tam tikrų daiktų ar objektų kažkas sklinda. Pajunta keistą trauką. Tą trauką ypač subtiliai, nekeisdamas jos formos ir pirminės jėgos, jis perkelia ir į savo darbus. Ilgesingas vaizdas fotografijoje prikausto žvilgsnį, hipnotizuoja. Žiūrovas ne tik įtraukiamas, bet ir skatinamas įsižiūrėti, medituoti. Tokie darbai kaip „Krantinė“ iš ciklo „Paskutinė diena Venecijoje“ (2003–2004) ar „Uždarytas kiemas“ (2007) vaizduoja niekuo neypatingus gyvenamųjų namų fasadus. Tačiau žvilgsnis taip ir sustingsta ties asimetrišku langų ornamentu. Fotografas tarsi analizuoja daiktų paveikumą ir jų santykį su žmogumi, kurio fizinis buvimas fotografijose fiksuojamas itin retai.
Čia ir glūdi antroji Treigio paslaptis – žmogus, kurio nėra. Pasak autoriaus, žmogus yra jo fotografijų dalyvis, nes gyvena už fotografuojamų daiktų arba stovi šalia kadro, už menininko taip pamėgtos plonytės juodos linijos. Klaidinga būtų teigti, kad autorius visai nefotografuoja žmonių – parodoje atskirame kampelyje eksponuojami ankstyvieji Treigio daryti aktai. Vis dėlto beasmenės nuogos figūros neatskleidžia jokių individualių bruožų. Mažyčio formato darbuose kartais net nematyti žmonių veidų arba akcentuojama tik viena fotografo pasirinkta kūno dalis. Apie patį žmogų ir jo egzistenciją Treigio žmonių fotografijos kalba ne daugiau nei kadrai be žmogaus.
Menininko fotografijose galima pastebėti savotiškas metamorfozes. Aktuose žmogaus kūnas tampa objektu, o natiurmortuose fotografo fiksuojami objektai kartais atstoja žmonių figūras. Ne tik įgauna asociatyvias formas, bet dažniau tampa gyvybės pulsavimo šaltiniu. Štai „Juodas stalas“ (2009), žvelgiantis į mus iš sidabro bromido atspaudo, regis, ir yra tik paprastas, kasdieniškas stalas. Tačiau šis tarsi kaupia besikeičiančią šviesą (ir bėgantį gyvenimą) subraižytame paviršiuje.
Trečioji paslaptis – garsas, itin svarbus visoje autoriaus kūryboje. Ne kartą kitų autorių pastebėtus ir aptartus atspaudo įbrėžimus, taškus, brūkšnius ir tonavimą R. Treigys apibūdina kaip fotografijos įgarsinimą, suteikiantį vaizdui papildomos informacijos. Garso pėdsakų gausu visoje Treigio kūrybinėje veikloje – net TTL (fotografai G. Trimakas, R. Treigys, A. Lukys) grupės eksponavimą fotografas kadaise palygino su džiazo muzikantų improvizacija – kai, žinodamas tik temą, garsus (darbus) parenki intuityviai.
Fotomenininkas viename interviu teigia kuriantis pasaulį pagal savo sugalvotas taisykles. O aš sakyčiau, kad vaizdu užfiksuoja pasaulį su paslaptimis, tartum nieko ir nepridėdamas. Tik išlaukęs lemiamo momento toms paslaptims įminti.
Paroda veikia iki lapkričio 17 d.
„Prospekto“ fotografijos galerija (Gedimino pr. 43, Vilnius)
Dirba antradienį–penktadienį 12–18 val., šeštadienį 12–16 val.
