Trapus pavasario prieglobstis

Iš pradžių būna ankstyvas pavasaris: pamažu išeina įšalas, nuo šakų dingsta sniegas, išbrinksta pumpurai, upeliais virsta ir išplaukia ledas, žemę dengia vien parudavę pušų spygliai, išryškėja nupjauti medžiai. Pavasarį miške vis dar daug erdvės. Yra vietų, kur pakyla vanduo, apsemia samanas, parudavusius žolynus ir krūmynus. Traukte traukia tankumynai, kur galima paskęsti. Į dangų tiesiasi medžių kamienai. Lygiagretūs, begaliniai, ištisa jų minia. Miške atsiranda ryškiai žydros properšos. Ištinka ir saulėlydis. Jo raudonis iš netikėtumo nudiegia kūną. Ne kaip saulės laida ar atsisveikinimas, kas būtų natūralu, bet kaip kulkų žymės. Kartu su medžių nuodėguliais iš naudotos tekstilės, kruopščiai susiūtos rankomis ir nudažytos gedulinga juoda spalva. Objektai iš medvilnės nebe balti, jie nebesimbolizuoja brangių žmonių atminties ar atpirkimo. Jie vaizduoja gaisro ir karo medžius, dėl žmogaus veiklos degraduojančią gamtą.

Tai tapytojos Arūnės Tornau parodos peizažas, nuosekliai sudėliotas galerijoje į istoriją apie mišką ir dramatišką šių dienų pasaulio realybę. Kurtas nuo 2019 iki 2026 m., turbūt sąmoningai eksponuojamas taip pat ankstyvą pavasarį, kai jau džiaugiesi saulės šiluma ir kantriai lauki, kada pagaliau pasirodys žaluma. Paveikslų pasakojimas – kaip gamtos už lango tęsinys. Autorė mėgsta kurti ištisais darbų ciklais, su begale nesikartojančių, bet artimų variantų kiekviename cikle. Taip yra ir šį kartą.

Visa tai verda beveik abstrakčiose drobėse, kuriose toks svarbus paveikslų paviršius kaip svari refleksijos materija, kūrinio kūnas, faktūra kaip savarankiška raiška ir turinys. Menininkė formuluoja: „Domina laiko ženklų fiksacija: senėjimo, dūlėjimo, irimo, vytimo, rūdijimo procesai. Iš čia pilki, rusvi monochrominiai tonai.“^[1] Šioje parodoje vyksta ir kitaip: čia ne tik nyksmas, bet ir judesys gilyn per apibrėžtą laiko trukmę. Pozityvumą, globą, šilumą, išeitį skleidžia pavadinime įrašyta viltis apie mišką kaip prieglobstį, gelbėjusį ir istorinėje praeityje, ir tragiškose šiandienos negandose, kai griūna įprasta pasaulio tvarka. Manau, teisi yra menotyrininkė Evelina Januškaitė, įžvelgusi menininkės darbuose tapsmo ir nyksmo koegzistavimą, susiliejantį dabartyje, kur tarpsta visa Arūnės Tornau kūryba: „ỹra ir yrà“^[2]. Panašiai interpretuoja ir Aistė Kisarauskaitė: „Menininkės kūryboje viskas nyksta, trupa, rūdija, auga, šviečia, šnabžda, kinta, tamsus vanduo ir miškas slepia nežinomybę ar begalybę.“^[3] Taigi, esama visko.

Abstrakcijos negrynos, su fiksuota koordinačių sistema, leidžiančia susigaudyti gamtos priebėgoje. Taip Arūnė vaizduoja nevaizduodama. Ir ji yra labiau sensualistė nei konceptualistė, tai yra dažniau remiasi pojūčiais, emocijomis ir jutimine patirtimi, o ne idėjomis ar teorijomis. Atitinkamai veikia ir žiūrovą, sužadindama jam empatiją ir kviesdama kartu išgyventi šįsyk visų bendrą autofikciją. Kalbama apie mus visus, tai visų mūsų autobiografija, tik dalis jos yra sukurta, pakeista ar interpretuota, todėl tai subjektyvu, tai nėra gryna tiesa: svarbu patirtis, jausmas, savęs suvokimas. Arūnė naudoja ir savo, ir mūsų gyvenimą kaip medžiagą, bet ją transformuoja, inscenizuoja ar perkuria. Ankstesnėse parodose ji yra kūrusi ir asmeniškesnius darbus, pavyzdžiui, savo mamai skirtą pasakojimą apie konkrečią Vilniaus ligoninę ir ją įkūrusias vienuoles šarites, suformuodama visa tai imituojančią „dokumentiką“. Tiek individualią istoriją, tiek mūsų šiandienos nerimą sieja Arūnės sąmoningas žaidimas tarp tiesos ir išmonės, kuris yra ne tiek apie tiesą, kiek apie tai, kaip kuriama savo tapatybė per pasakojimą.

„Architektūros studijos išmokė griežtos kompozicijos, architektonikos. <...> Jaučiu nenugalimą polinkį į sustyguotą centrą, įcentruotą kompoziciją, net pykstu ant savęs už ribotumą“^[4], – rašo Arūnė Tornau autobiografijoje ir kovoja pati su savimi. Analogiškai pasiekta maksimali disciplina komponuojant paveikslų seką, instaliuojant ekspoziciją. Kartais aistra architektonikai išlieka ir šioje parodoje: „Pavasario potvynis“ (2019) padalintas į bazinę masę ir atskirai atidalintą viršų kaip karnizą, kuris siekia dangaus; kiekviena „Medžių kamienų“ grupės drobė įsicentravusi į siaurą, ilgą formatą; nuodėgulių „Miškas“ suformuotas į taisyklingą ovalą ir t.t. Bet ekspozicijos visumoje iš visų jėgų siekiama nenusibosti teiginiais, maksimaliai paklūstant tiksliai sustyguotai, džiazuojančiai kompozicijai. Ir tai vienas tų nedažnų atvejų, kai kolonos Pamėnkalnio galerijoje netrukdo ir sklandžiai įsirašo į bendrą kūrinių istoriją apie medžius, karą ir pavasarį, tolygiai skaidydamos seką šviesiais intervalais it kamienais.

Paroda veikė iki kovo 31 d.

Pamėnkalnio galerija (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius)