Gyva visuma

Personalinės parodos pirmiausia kviečia įsižiūrėti į autorių ar autorę išsamiau, nes kiekybiškai pateikiamas kiek platesnis vaizdas, bet kokybiškai paroda yra atskiras įvykis – tokia mažytė visuma, į kurią įžengus atsiduriama perkeistoje vietoje, numatytų (ir nenumatytų) dėsnių aplinkoje, todėl, nepaisant mano ilgamečių pastangų, meno kritikos tekstuose turbūt neiškrapštomai kartosis sakinys, prasidedantis žodžiais „vos įžengus į galerijos erdvę“. Nepaisant to sąlyginio parodos kaip individualios visatos uždarumo, kiekviena jų atsiduria kitų parodų, pasaulio įvykių apsupty ir čia kur kas mažiau įmanoma ką nors suplanuoti. Todėl labai įdomu išeiti pasivaikščioti ir skaityti, ką toji nematoma jėga parengė. O ji niekada nenuvilia.

Nemanau, kad kaunietė „Meno parko“ galerija tarėsi su vilnietiška „The Room“, pristatydamos susisiejančius autorius. Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) veikia legendinio menininko ir Vilniaus dailės akademijoje dėstymo sampratas išjudinusio Kęstučio Zapkaus paroda „Vėlyvesni sūkuriai“, o parodų salėse „Titanikas“ (I aukšte) – su Zapkaus dėstymo legenda susijusios Ievos Martinaitytės-Mediodios (jo mokinės) ekspozicija „Atsiranda ir nutrūksta“ (kuratorė Jurgita Ludavičienė). It du vienos knygos skyriai. Tikra privilegija matyti juos paraleliai.

Kęstučio Zapkaus parodoje „Vėlyvesni sūkuriai“ ekspozicija neįmantri – tiesiog tvarkingai išdėstyti pastarųjų metų kūriniai, o juose – įsigėręs mūsų dienos laikas. Pavyzdžiui, tamsus kvadratas: „Nešvankus putino sapnas – Kijevo sunaikinimas“ (2023). Kaip ir kituose Zapkaus darbuose, šioje drobėje – tvirta, ritmiška struktūra ir joje įsigraužusi kaitos gyvastis. Gatvių tinklas iš viršaus, medžių žalumos ir dūmų juodumos dėmės. Keli sluoksniai vaizdo gylio ir aiški autoriaus žmogiška pozicija, tokia akivaizdi iš pavadinimo formuluotės, putino rašymo niekinančia mažąja. Tai, ko gero, konkrečiausias ir mažiausiai vizualiai judrus kūrinys, kuris mums užtikrina, kad Zapkus, tyrinėdamas pasaulio, vaizdo struktūras, nenuskrieja į teorines atokiąsias visatas.

Įsigilinus tampa akivaizdu, kad abstrakcijomis pavadintini jo kūriniai randasi iš gyvos jausminės, intelektinės patirties, nuostatų ir įsitikinimų, kitaip tariant – jo darbai niekaip nesusiję su dekoratyviąja abstrakčiosios tapybos šaka, kuri manipuliuoja tik formomis bei spalvomis ir neišrankių pirkėjų pinigais, o kartu gadina abstrakčiosios dailės reputaciją. Kiekviename kūrinyje matyti, kad Zapkus yra paradokso meistras. Jo darbuose struktūra ir judėjimas, ritmas ir chaosas užtinkami besigrumiantys, kaip ir plokštuma su gelme, o spalvų dermė ir kakofonija, it ištrūkusios iš dėsnių priežiūros, siūbuoja susikibusios rankomis.

Ievos Martinaitytės-Mediodios tapybos (ir labai mišrios technikos) vaizdo struktūrose yra kažkas labai giminingo, bet ir visiškai individualaus. Čia irgi sąveikauja paradoksai – formos ir amorfiškumo, ritmo ir frazės. Rezultatų skirtumą lemia ir tai, kad Mediodios darbuose daugiau raiškos sluoksnių, būdų, klodų. Ji žongliruoja su dvigubai daugiau „kamuoliukų“: kultūrinės nuorodos, citatos (ar citatų nuojauta), gamtai suteikiamas žodis, leidžiant lietis dažui, žaidimas su tikrumu, netikrumu, kurie turi dirbtinio intelekto iškreiptumo kokybės, mikro- ir makrožvilgsnio, beveik ezoterinio (nesuprantamo) regėjimo efekto. Apibūdinti galima visaip ir, ko gero, patirtys bus skirtingos, nes menininkės darbai veikia ir jusliškai, net tik intelektualiai. Tačiau Mediodią ir Zapkų glaudžiai sieja empatijos gija, kaip pamatinė etinė savybė.

Parodą „Atsiranda ir nutrūksta“ galima būtų pavadinti vientisa instaliacija, nes kūriniai perkeičia erdvę tiek, kad jos nebematome. Grindys, išskaidytos linijomis, paverčia salę galbūt organiniu erdvėlaiviu arba kokio nors gyvio membrana, o nestandartiškai dėstomi kūriniai (pvz., viena jų eilė tarsi neišlaikę stabdymo judesio griūva) tampa langais į mutavusį pasaulį. O kai kūriniai pretenduoja tapti langais, susisieja su mums pažįstama dailės istorija.

Su vaizdo istorija žaidžiama dar keliais būdais. Pavyzdžiui, piešiant kūrinių struktūroje papildomus rėmus. Tik jie netvirti, kiauri, mutuojantys. Nepadedantys suturėti tikrovės sampratos. Gilesniuose vaizdo plotuose išnyra tarsi senųjų meistrų citatos: mergelės galva keistu rakursu ir rubuilis barokiškas kūdikis, apžiūrai atkišta tingi moters koja. Bet šį vaizdą tarsi pelėsis apauga į mus artėjantys nauji sluoksniai. Gamta perima kultūrą, perdirba ją virškindama. Kol kas matome jas abi, bet nujaučiame, kad taip bus jau neilgai.

Nejučia pojūčiai mane nuneša į Veneciją. Turbūt bienalėje Mediodia atrodytų labai organiškai, bet gal ir susilietų su šio keisto miesto trapumu, nyksmu, trupančiomis jo sienomis ir jūržolėmis apsivėlusiais krantais. Venecijos asociaciją sustiprina trimatės instaliacijos kūne teliūskuojanti vandens projekcija ir antrame aukšte Remigijaus Kriuko visai kito spektro paroda – „Prabangos sinonimai“, kur gigantiški blizgūs stiklo dirbiniai mano vaizduotėje tampa Murano salos parduotuvių atitikmeniu.

Kęstučio Zapkaus paroda „Vėlyvesni sūkuriai“ veikia iki gegužės 31 d.

Dailininkų sąjungos galerija (Vokiečių g. 2, Vilnius)

Ievos Martinaitytės-Mediodios paroda „Atsiranda ir nutrūksta“ veikia iki gegužės 3 d.

VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)

Projektą „Pasivaikščiojimai po Vilniaus parodas“ finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė