Teatras
Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) aktoriaus Viačeslavo Lukjanovo kūrybinėje biografijoje vien per pastaruosius penkerius metus – dvi nominacijos „Auksiniam scenos kryžiui“ už Ivano Petrovičiaus Voinickio vaidmenį spektaklyje „Dėdė Vania“ ir grafo Glosterio sūnaus Edgaro vaidmenį spektaklyje „Karalius Lyras“. Pastarieji metai aktoriui išskirtinai dosnūs sudėtingų vaidmenų režisierių Oskaro Koršunovo, Jono Vaitkaus, Vladimiro Gurfinkelio, Agniaus Jankevičiaus spektakliuose. Aktorinio meistriškumo studijos pas legendinę teatro režisierę Dalią Tamulevičiūtę, beveik dvidešimt metų darbo LRDT ir šiais metais laukiantis kuklus jubiliejus – tik dalis temų, kurias palietėme per pokalbį su Lukjanovu.
Ar keturiasdešimt metų – jau branda šiuolaikiniam žmogui, aktoriui? Ar junti tuoj peržengsiantis kokią svarbią amžiaus, profesinę ribą?
Pradėsiu nuo to, kad 40-mečio jubiliejus, man rodos, nėra ta proga, kad būtų spausdinami kažkokie straipsniai apie aktorių, lyg po mirties ar panašiai. Visai nieko nejaučiu, nors Mejerholdas sakė: „Aktorius, sulaukęs 40-ies metų, būna pasiekęs visišką žydėjimą ir įgavęs jėgų.“ Dar man labai patinka vieno prancūzų mąstytojo, neprisimenu kurio, žodžiai: „Viskas, ką žinau – kad gimiau tokiais ir tokiais metais, o kiek man metų – neįdomu.“ Štai taip ir man.
Kas atvedė į aktorystę? Koks buvo kelias į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją? Kuo skiriasi Elektrėnai, kuriuose gimei, augai, ir Vilnius, kuriame gyveni, kuri, augini vaikus?
Gimiau Ukrainoje, į Lietuvą tėvai atvyko, kai man buvo metukai. Augau Elektrėnuose – nedideliame provincijos miestelyje. Kol buvau mažas ir protingas, lankiau įvairius būrelius: ledo ritulio, plaukimo, dar kažkokius. Bet prasidėjo 10-asis dešimtmetis, ir visa tai kažkaip baigėsi. Buvau jau paauglys, neturėjau kur dėti energijos, o kadangi tais laikais mūsų herojai buvo banditai, pradėjome juos mėgdžioti ir burtis į gaujas, rengdavome masines muštynes, vogėme, mokėmės kriminalinio pasaulio pagrindų. Vieni mano draugai su amžiumi nuo to nutolo, kiti tuo užsiima ir šiandien.
Mano istorija kitokia. Nežinau, kaip atsitiko, kad pradėjau skaityti. Skamba banaliai, bet taip buvo. Nežinau, iš kur kilo tas noras, tačiau knygos tapo mano mokytojais, auklėtojais ir pamažu nutolau nuo savo kompanijos, gaujos. Mokydamasis vyresnėse klasėse dažnai praleisdavau pamokas ir likęs namie skaitydavau knygas – man tai atrodė svarbiau nei pamokos. Mokytis buvo nuobodu, neįdomu. Mokykloje atsigaudavau tik tada, kai būdavo ruošiamasi kokioms nors šventėms: jas organizuodavau, rašydavau jų scenarijus, repetuodavau, pasirodydavau. Už tai man ir rašydavo pažymius iš daugelio dalykų, kurių nelankiau.
Nežinojau, kuo noriu tapti, mane stebino tie jaunuoliai, kurie tikslingai kažko siekė, o štai aš tiesiog „makalavausi“. Kartą vienas bičiulis, kai sėdėjome parke siurbčiodami alų, pasakė: „Eik į aktorius – tau gerai pavyksta, tapk aktoriumi.“ Susimąsčiau ir supratau, kad taip, aš to noriu. Kažkas mane atvedė į šį kelią, o kiti mano klasiokai pateko į koloniją, policija paėmė juos tiesiog iš pamokos. Štai kuo skiriasi mažas miestas nuo didelio. Visas kultūrinis gyvenimas sukoncentruotas didmiesčiuose, o provincijoje vienintelė pramoga dažnai būna girtavimas. Vienas mano pažįstamas muzikantas Norvegijoje važinėja po mažus miestelius ir repetuoja su nedideliais mėgėjiškais pučiamųjų orkestrais. Visa tai subsidijuoja valstybė. Deja, pas mus nieko panašaus kol kas nesu girdėjęs, galbūt kažko nežinau, užtat turime labai daug prekybos centrų, galima visko nusipirkti. Vis dėlto didmiesčiuose paaugliai, manau, turi daugiau galimybių ir variantų pasirinkti savo kelią, daugiau visko sužinoti.
Jūsų mokytoja Dalia Tamulevičiūtė yra sakiusi: aktorius turi žinoti, kodėl išeina į sceną. Kada atėjo šis suvokimas? Kuo išskirtinės buvo studijos? Kaip kiekvieną kartą atsakai sau į šį klausimą, pradėdamas kurti naują vaidmenį?
Buvo didelė laimė mokytis pas Dalią Tamulevičiūtę ir, žinoma, didžiulis darbas. Ji buvo visiškai atsidavusi teatrui, darbui su studentais ir savo pavyzdžiu ugdė mūsų požiūrį į profesiją. Daugelis dalykų, kuriuos ji mums sakydavo, tapo neginčijama tiesa, tarkime, kad negalima eiti į sceną nepasiruošus ir nežinant, kodėl ten eini, nes nepakeliamai sunku būti scenoje, tarti svetimus žodžius ir nesuvokti, ką tu čia veiki. O jei turi ką pasakyti ir degi noru tuo pasidalinti – viskas tampa paprasta. Visa kita jau techniniai dalykai.
Ar prisimeni savo pirmąjį vaidmenį LRDT – Džimį iš „Stiklinio žvėryno“? Kokius jausmus jis kelia, praėjus dvidešimčiai metų?
Taip, gerai prisimenu šį spektaklį – tai mano pirmas darbas teatre. Tada buvau antro kurso studentas, dar visai žalias. Mes repetavome, sąžiningai atlikdavau režisieriaus užduotis. Generalinę repeticiją likus dviem dienoms iki premjeros pasižiūrėjo ir kai kurie mano bendrakursiai. Kai po peržiūros užėjau į vieną mūsų studijų auditoriją, visi žiūrėjo į mane kaip į išdaviką. Supratau, kad viskas buvo blogai, bet kad šitaip... Dalia praėjo pro mane ir per petį pasakė bendrakursiams: „Papasakokite jam viską, ką man sakėte.“ Vis negalėjau suprasti, kodėl – juk stengiausi, o jeigu man nepavyksta, argi esu kaltas? Tik, kaip išaiškėjo, tokia profesija. Čia štai taip: nepavyksta – eik nuo scenos ir nelauk užuojautos. Visą kitą dieną Dalia su manimi dirbo prie vaidmens, atrodė, kad ji jaudinasi ne mažiau nei aš. Ta diena buvo vaisingesnė nei visas darbo su režisieriumi laikas ir į premjerą Dalios dėka atėjau pasiruošęs. Dėl darbo nebuvo gėda.
Kodėl režisieriai Tau ėmė patikėti vyresnio amžiaus personažų vaidmenis? Ivanas Voinickis „Dėdėje Vanioje“ – 45-erių. Nikitičius „Valioje“ – senas žmogus. Ir štai dabar Tevjė „Atminimo maldoje“ – suaugusių dukterų tėvas, unikalus žydų išminčius? Tai sėkmė, iššūkis, kančia – įkūnyti scenoje daug už save senesnį herojų?
Manau, kad teatre amžius neturi didelės reikšmės, viskas priklauso nuo režisieriaus sprendimo. Vyrai gali vaidinti moteris, moterys – vyrus. Jei kalbame apie Voinickį „Dėdėje Vanioje“, tai suvokti, kad gyvenimas praėjo veltui, galima ir dvidešimt penkerių. Tikriausiai tą klausimą reikėtų užduoti režisieriams – ne aš sau skiriu vaidmenis. Tiesiog stengiuosi sąžiningai atlikti savo darbą, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Galbūt esu jau visai senas, nežinau.
„Ūdros vaikai“: ką reiškia būti tokioje išskirtinėje muzikos grupėje, suvaldyti unikalų instrumentą dambrelį?
„Ūdros vaikai“ ir dambrelis. Taip, apie tai galiu kalbėti ištisas valandas, bet pasistengsiu trumpai. Dambrelis – vienas seniausių muzikos instrumentų. Galima tuo tikėti arba netikėti, bet jis turi kažką magiška. Jis mane daug ko išmokė. Man rodosi, kad ne aš jį, o jis mane pasirinko. Bandžiau, grojau, sukeldamas aplinkinių neapykantą, tačiau laikui bėgant kažkas pavyko. Vėliau mano draugas, bičiulis, kolega, bendrakursis Valentinas Krulikovskis prisijungė, pradėjome muzikuoti kartu. Sukūrėme duetą, pasivadinome „Ūdros vaikais“. Kai kuriuos savo įrašus dėdavome į internetą. Paskui mus pradėjo kviesti į įvairius festivalius. Išaiškėjo, kad mus jau daug kas pažįsta. Netgi teko dalyvauti tarptautiniame dambrelių kongrese. Kvietė dar, bet dabar dėl koronaviruso viskas atšaukiama. Žodžiu, dėl dambrelių atradome labai daug pažįstamų visame pasaulyje. Esu visiškai tikras, kad dambrelis keičia žmogų į gerąją pusę.
Kadaise su Valentinu parašėme projektą, norėjome važinėti po vaikų globos namus ir ten mokyti vaikus groti dambreliais. Norėjome kažkaip tai afišuoti, atkreipti dėmesį į vaikų globos namus. Be to, kad būtume mokę, būtume palikę jiems instrumentus. Projektas buvo parašytas, ilgai ruošėmės, surinkome daug popierių. Mūsų projektas laimėjo, tai yra jį patvirtino, bet finansavimas buvo skirtas daug mažesnis, nei prašėme. Tų pinigų neužtektų net nusipirkti instrumentams, kuriuos norėjome palikti globos namuose. Teko projektą nutraukti. O tuo metu vyko eilinis krepšinio čempionatas ir kiekvienas krepšininkas už kiekvieną įmestą kamuolį gavo daug daugiau, nei buvo skirta mūsų projektui. Tad pagalvojau – štai kas, pasirodo, yra svarbu.
Ką Tavo gyvenime reiškia poezija? Kaip suprantu, vos netapai diplomuotu rusų kalbos ir literatūros mokytoju? Esi apsėstas skaitymo? Slepiesi nuo šiuolaikinio pasaulio knygose?
Poezija mano gyvenime... Na, tai klaida, kad vos netapau literatūros pedagogu. Aš neįstojau į filologiją – tuo viskas ir pasibaigė. Jei kalbame apie skaitymą – taip, poezija, muzika, literatūra man yra įkvėpimo šaltinis, fizinė būtinybė. Daugelis aktorių be to apsieina – na, jie talentingesni nei aš. Man reikia kažko ieškoti. Dabar tam yra labai daug pakaitalų: televizija, socialiniai tinklai. Ir aš tuo užsikrėčiau. Šiuo metu griežtai su tuo kovoju, ištryniau visus pranešimus telefone, tikrinu tik svarbiausius dalykus, kas susiję su darbu.
Kuo išmatuojamas aktoriaus darbo rezultatas? Plojimais? Recenzijomis? Paties menininko savijauta po suvaidinto spektaklio?
Žiūrovų įvertinimas neabejotinai svarbus, bet žiūrovai, kaip ir recenzentai, ne visada būna teisūs. Daugiau įsiklausau į savo vidinį kritiką, kuris dažniau būna griežtas nei maloningas. Man svarbu, kad spektaklyje pavyktų nors akimirką pakilti skrydžiui. Tai viską pateisina. Pakilai – vadinasi, viskas teisinga ir viskas ne veltui. Jeigu skrydis nepavyko – kažkas ne taip, reikia dirbti, reikia ieškoti.
Ačiū už pokalbį.
