Dešifruojant Rusijos teatrą

Jų galvas karūnuoja iš ašutų pinti kokošnikai – dviragiai ir vainikų formos galvos apdangalai, kūnus dengia ilgi stilizuoti liaudiški sarafanai, scenos grindys nuklotos rytietiškais kilimėliais, pagalvėmis. Spektaklį „Finistas – narsusis sakalas“ apie buvusios Tarybų Sąjungos moteris, virtualybėje užverbuotas radikalių islamistų, kūrė tik moterys. Devynios spektaklio herojės įsimylėjo, susidomėjo islamo religija ir ištekėjo virtualiai, bet kai realybėje nuvažiavo pas savo „narsiuosius sakalus“ į Siriją, ten, islamo smogikų grupėse, tapo pusiau vergėmis, jei liko gyvos – buvo sugrąžintos į tėvynę ir čia nuteistos už bendradarbiavimą su teroristine, Rusijoje uždrausta organizacija.

Dramaturgės Svetlanos Petrijčiuk pjesės ir režisierės Ženios Berkovič spektaklio pagrindu tapo realūs teismo nuosprendžiai ir apklausų protokolai, dienoraščiai, interviu, vaizdo įrašai, suteikiantys impulsą užduoti klausimus: kas atsitiko šioms moterims iš Rusijos, Kazachstano, Uzbekistano, kur jos bėgo ir, svarbiausia, nuo ko? Dokumentinį ir atvirai feministinį projektą „Finistas – narsusis sakalas“ Maskvoje inicijavo nepriklausomas teatrinis projektas „Soso dukros“. Ši teatrinė kompanija susibūrė tam, kad teatrą kurtų, žaistų, praktikuotų, vizualizuotų ir fantazuotų būtent tik moterys. Akivaizdu, tam, kad drąsios, radikalios idėjos virstų realybe, būtini ypatingi lyderiai.

Jaunos teatro režisierės Berkovič kūryba ir asmenybės jėga bei charizma tapo, ko gero, didžiausiu mano atradimu, dalyvaujant balandžio 1–6 d. vykusioje festivalio „Auksinė kaukė“ programoje „Russian Case“, virtualiai subūrusioje 450 teatralų iš 39 pasaulio šalių. Jau daugiau nei dvidešimt metų „Russian Case“ tradiciškai pristato iš užsienio atvykstantiems teatro profesionalams praėjusio sezono premjeras, nominuotas teatriniam Rusijos apdovanojimui „Auksinė kaukė“. Šių metų programos kuratorė Marina Davydova maksimaliai išnaudojo galimybę dėl karantininio užsidarymo atverti šiuolaikinį Rusijos teatrą pasauliui. Nes, priešingai nei kitose šalyse, Rusijoje 2020-ieji teatrui, karantininį uždarymą kentėjusiam tik keletą mėnesių, tapo ypač derlingi, kupini svarbių atradimų tiek meninės formos, tiek turinio požiūriu.

Daugiau nei dvidešimt spektaklių įrašų „Russian Case“ programoje, septyni susitikimai „Zoom“ platformoje, skirti tokioms profesinėms temoms kaip kompozitoriaus ir dailininko misija šiuolaikiniame teatre, cenzūra XXI a. teatre, šiuolaikinės dramaturgijos ir režisūros fenomenas, taip pat finalinis balandžio 22 d. įvykęs „Auksinių kaukių“ geriausiems 2020 m. teatro kūrėjams teikimo renginys padėjo bent iš dalies suprasti unikalų šiuolaikinio Rusijos teatro fenomeną. Todėl žiūrint finalinę apdovanojimų ceremoniją džiugino ne tik iš matytų spektaklių atspėti potencialūs „Auksinių kaukių“ laimėtojai, bet ir pats ceremonijos formatas.

Vertinant paviršutiniškai, šiuolaikinės Rusijos meninė, kultūrinė bendruomenė yra itin konservatyvi, tvirtai besilaikanti tradicijų, susikoncentravusi į praeities refleksijas. Formaliai tai atsispindi ir „Russian Case“ programos spektakliuose – bent pusė jų įkvėpti didžiųjų klasikų. Tarp dramaturgų, klasikinės literatūros autorių programoje neabejotinu lyderiu tapo Fiodoras Dostojevskis, tarp didžiųjų šiuolaikinės Rusijos teatro grandų lyderiavo režisierius Dmitrijus Krymovas – pristatyti jo spektakliai „Borisas“ pagal Aleksandro Puškino „Borisą Godunovą“ ir „Visi čia“ pagal Thorntono Wilderio „Mūsų miestelį“. Būtent abu meistro spektakliai pirmieji pradėjo griauti visas mano įmanomas vertinimo klišes, susiformavusias šiuolaikinio Rusijos teatro atžvilgiu.

Krymovas klasiką išnaudoja kaip impulsą pasinerti į savo asmeninę praeitį, spektaklyje „Visi čia“ konstruojamą tarsi paradoksalų dialogą tarp originalių pjesės autoriaus tekstų fragmentų ir savo biografijos faktų, tėvų, senelių, šalies, išgyvenusios XX amžiaus įkarštį, detalių. Trapus žmogaus santykis su praeitimi atsiskleidžia ir spektaklyje „Borisas“, vaidinamame netikėtoje vietoje – Maskvos muziejaus provianto sandėlių erdvėje. Būtent už Boriso Godunovo vaidmenį aktorius Timofejus Tribuncevas per šių metų „Auksinės kaukės“ ceremoniją laimėjo „Geriausio vyro vaidmens dramoje“ nominacijoje. Koks tas Borisas? Menko sudėjimo, vilkintis neelegantišką kostiumą, senstelėjęs berniukas, nuo pirmų scenų garbinamas ir šlovinamas iki pamišimo ir aplinkiniuose pažadinantis vidinį vergą. Toks šiuolaikinis vidutinio amžiaus žmogus, mėgstantis skanią sriubą „kaip mamos“, itališkos estrados šlagerius, paprastai avintis sportinius batelius, dažniausiai labai artimas, toks kaip mes, ir visada baisus savo galia, jam tekusiu išbandymu valdžia. „Godunovas – mūsų istorija, mūsų žemė. Puškinas užkabino tai lyg ekskavatoriaus kaušu – kartu su sliekais, kaulais, brangenybėmis“, – apibendrina pats režisierius Krymovas.

„Auksinių kaukių“ nominacijoje „Geriausias dramos spektaklis, didžioji forma“ laimėjo režisieriaus Andrejaus Mogučij spektaklis „Pasaka apie paskutinį angelą“, sukurtas Nacijų teatre. Didingas groteskas apie 9-ojo dešimtmečio politinių, socialinių ir galiausiai metafizinių virsmų grandinę, kurioje permalami keistų, nuo pašėlusio laiko ritmo atsilikusių žmonių likimai. Režisierius Mogučij, kalbėdamas apie literatūriniu impulsu kurti spektaklį tapusią Romano Michailovo kūrybą, pabrėžia autoriaus istorijų autentiškumą ir grynumą. „Jo herojai yra naivūs, keisti žmonės, „paslapčių žmonės“. Jie gyvena tame pačiame pasaulyje kaip ir mes, tačiau turi ypatingą viziją – pamatyti ir pajausti pasaulį kitaip, holistiškai, atvirai, tikrai. Jie gali vaikščioti nematomais takais tarp realybės ir sapno, kalbėtis su dangumi, girdėti žolės ir vėjo balsus. Dėl šios galimybės būti vienovėje su gamta, būti tikrąja prasme kaip vaikai jie gali pakeisti tai, kas mūsų pasaulyje paprastai vadinama „realybe“. Jie tikrai gali išgelbėti pasaulį savo nuoširdumu ir meile.“

Atsiimti vienos „Auksinės kaukės“ už geriausią sezono spektaklį atėjo visi „Pasakos apie paskutinį angelą“ aktoriai. Jie stovėjo ant žalia pievele virtusios scenos, už grupės nugaros grojo baltomis vasarinėmis uniformomis pasipuošęs karinis orkestras. Scenos kamputyje prie apvalaus arbatos stalelio sėdėjo trys seserys. Jų grakščią arbatos gėrimo ceremoniją kas kartą nutraukdavo įžūli ir šiuolaikiškai tiesmuka Nataša. Čechoviškos dvasios ir ironijos ceremoniją nusprendė pripildyti renginio režisierė Ženia Berkovič. Dar prieš renginį žiniasklaidoje kilo vietinės reikšmės skandalas – Ženia išsireikalavo visur būti minima kaip režisierė, o tokia žodžio forma rusų kalboje vis dar nepriimtina, oficialiai neleidžiama: net jei spektaklį kuria moteris, ji įvardijama kaip režisierius. Atkaklioji Ženia pasiekė savo ir įpindama kiekvienos nominacijos įteikimą į ironišką čechovišką beprasmiškai prabėgusių metų, šimtmečio, už kandžių plepalų savo skausmą ir nusivylimą slepiančių žmonių neišsipildžiusio gyvenimo atmosferą. Režisierė sulaukė visiško „Auksinės kaukės“ komandos palaikymo ir pasitikėjimo. O juk ta komanda yra tikrieji autoritetai teatro, kultūros srityje, galiausiai numatę faktą, kad didžioji dalis 2020 m. „Auksinės kaukės“ apdovanojimų nukeliaus į Rusijos regionus.

„Russian Case“ kuratorė Davydova mus iš anksto perspėjo, kad 2020-uosius vienais įdomiausių, pakilimo metais teatro srityje galima vadinti dėl meninių inovacijų, gimstančių Rusijos provincijos teatruose. Būtent ten kūrėjai yra pasiryžę išsiveržti iš ankštos teatrinės scenos dėžutės ir paties teatro pastato – į savo miestą, jo gatves, pas to miesto bendruomenę ir jos autentiškas istorijas. Ir būtent provincijoje menininkai koncentruojasi į maksimaliai aštrią spektaklio idėjos pateikimo formą, suvokdami, kad tai tiksliausias būdas pramušti publikos abejingumo luobą.

Toks yra Novosibirsko teatro „Staryj Dom“ spektaklis „Idiotas“, pelnęs „Auksinę kaukę“ už geriausią antrojo plano vyro vaidmenį. Už Ipolito vaidmenį apdovanotas Timofejus Mamlinas primena madingai neurotišką mūsų amžininką, narcizišką, prisitaikiusį prie aplinkos takia jauno hipsterio forma. Kiekvienas Dostojevskio personažas spektaklyje įsikūnijo į velniškai tikslų šiuolaikinio žmogaus tipažą. Kunigaikštis Myškinas, kaip tikras Šveicarijoje išugdytas intelektualas, po kiekvienos nervinės krizės metodiškai gydosi šalto vandens inhaliacijomis, brutaliai vėsinančiomis galvą ir užliejančiomis šį beprotybės panoptikumą nedidelio pasaulinio tvano analogu. „Idiotas“ smogia per žiūrovo jusles, išlieka kaip nepamirštama ir brutali invazija į veidrodines galeras primenančius amžinų Dostojevskio personažų kankinimo kambarius.

„Auksinių kaukių“ ceremoniją režisavusi Berkovič buvo ir tarp nominantų. Savo feisbuko paskyroje po ceremonijos ji parašė: „Taip, aš norėjau išeiti pasiimti kaukės. Taip, nominantai visada susinervina, kai negauna prizo ir negali pasakyti kalbos. Mano padėkos kalba būtų skambėjusi taip: „Aš tiek metų svajojau gauti kaukę, kad iš visų mano sugalvotų padėkos kalbų jau būtų galima parašyti vieną už Nobelio premiją. Bet žmonės, valdantys mūsų gyvenimą, man viską sugadino. Ir dabar viskas, ką galiu pasakyti, pasakoma labai trumpai: laisvę visiems politiniams kaliniams. Laisvę Aleksejui Navalnui. Rusija bus laisva.

Prisiekiu visais šventaisiais, būčiau taip pasakiusi. Bet, prisiekiu, būčiau visiškai laiminga, jei tai būtų pasakęs kas nors kitas. Nepasakė. Ir nereikia man sakyti, kad mūsų gyvenimas ir taip sunkus, duok žmonėms minutę šventės. Pirma, visada pritarsiu, kad šventės reikalingos. Bet šventės, o ne visiška amnezija, aklumas, kurtumas ir abejingumas.

Ir ne, aš nieko nevadinu bailiais. Manau, kad visiems tikrai, nuoširdžiai nusišikt dėl to, kas vyksta už mūsų dėžutės sienų (ir nesvarbu, ar tai klasikinė operetė, ar „Zoom“ teatro eksperimentas). Tai dėžutė. Ąžuolinė tokia. Pusantro ir dviejų. Su dangčiu. Na gerai, gerai, ir sėdėkime ten.“