Autorius: Ieva Tumanovičiūtė
Ieva Tumanovičiūtė
Būdai susidoroti su tikrove
„Scilė nori būti žmogumi“ Vilniaus mažajame teatre
Skaitydama Paulinos Pukytės tekstus, kartais stebėdamasi klausiu savęs, kaip visa tai, iš ko konstruoja savo kūrinius, ji prisiverčia perskaityti. Pasirodo, iš tiesų kažkur vis dar egzistuoja straipsniai „Kaip suvilioti vyrą“, žmonės rašo kvailus komentarus, papūstalūpės influencerės renka sekėjus, o komercinės televizijos rodo absurdiškas laidas žiūrimiausiu eterio laiku. Kadangi renkuosi tai ignoruoti, mano tikrovėje egzistuoja moterys kūrėjos, knygos, kuriose homoseksualumas funkcionuoja kaip nieko nestebinanti norma, o žmonės stengiasi kurti santykius, nevaidindami ir nežaisdami žaidimų.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (VII)
Kaip ir jaunųjų „Žuvėdrą“ Oskaro Koršunovo teatre, Lauros Kutkaitės spektaklį „Sirenų tyla“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre taip pat galima laikyti manifestu. Režisierė surinko moterų kūrėjų komandą ir pasirinko #metoo judėjimo iškeltas temas. Šį spektaklį norisi lyginti su Annos Smolar „Sulėtintai“ – Kutkaitės kūrinys teatrališkesnis, suteikiantis aktorėms progą kurti tarsi iš nieko, užsiimti gryna teatro magija, patirti metamorfozes.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (VI)
Tavo taikliai aprašytą tarpinę būseną, lydimą abejingumo ir vienatvės, kai sunku įsijausti į kūrinį, teatre pagaliau man nutraukė gegužės 15 d. Jaunimo teatre žiūrėtas Eglės Švedkauskaitės režisuotas premjerinis spektaklis „Jauno žmogaus memuarai“ pagal Ričardo Gavelio laiškų romaną. Seniai taip mėgavausi kūriniu: traukė ir temos, ir forma.
Ieva Tumanovičiūtė
Šokėją atspindintis žiūrovo kūnas
Festivalis „Naujasis Baltijos šokis“
Per kelis mėnesius šiemet išsitęsusi festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ programa įspūdingai prasidėjo dar kovo pabaigoje Lietuvoje ilgai lauktu graikų choreografo Dimitrio Papaioannou spektakliu „Transverse Orientation“. Balandį parodytas choreografės iš Pietų Korėjos Eun-Me Ahn darbas „Šiaurės Korėjos šokis“ ir Annos Marijos Adomaitytės kūrinys „Pas de deux“. Didžioji dalis festivalio programos spektaklių, apžvelgiamų šiame straipsnyje, susitelkė gegužės pradžioje. Nepaisant ištęstumo laike, šiųmetė festivalio programa – sugrįžimas į priešpandeminį mastą.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (V)
Pratęsdama tavo laišką apie Łukaszo Twarkowskio ir Fabieno Lédé sukurtą mikrokosmą ir kitokią dramaturgiją, rašau apie Dimitrio Papaioannou spektaklį „Transverse Orientation“, atidariusį festivalį „Naujasis Baltijos šokis“. Mačiau spektaklį pirmąją dieną (kovo 25 d.) ir jaučiausi šiek tiek atitrūkusi nuo grandiozinių žiūrovų ovacijų.
Ieva Tumanovičiūtė
Kai nėra ką pasakyti
„Belaukiant Godo“ Jaunimo teatre
Per Bosnijos karą serbų apsuptame Sarajeve 1993 m. Susan Sontag pastatė Samuelio Becketto pjesę „Belaukiant Godo“: repeticijos vyko karo sąlygomis apšaudomame mieste be elektros ir vandens, sceną, kurioje veikė net trys Didi ir Gogo poros, apšviečiant žvakėmis. Straipsnyje apie šio spektaklio statymą Sontag rašė, kad tai buvo trečiasis genocidas Europoje, bet pirmasis nušviečiamas žiniasklaidos (jos spektaklis taip pat tapo vienu iš būdų atkreipti dėmesį į Bosnijos karą), tačiau tai nepadėjo įtempti Vakarų politinės valios ir išvengti bosnių žudynių. Apie šiandienos įvykius Ukrainoje sužinome dar greičiau ir iš dar daugiau žiniasklaidos kanalų.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (IV)
Ar pastebėjai, kad vasarį beveik nebuvo premjerų? Tuščias teatro mėnuo. Scenos meno įvykių, regis, tik daugėja, bet vis dar atsiranda premjerų spiečių ir tuščių mėnesių. Įdomu, ar tokį neproporcingą pasiskirstymą lemia finansavimo ir spektaklių gamybos struktūros, ar vadybininkų neapsižiūrėjimas? Juk pasitaiko, kad tą pačią dieną „susikerta“ dvi premjeros arba premjera su festivalio spektakliu, o po to eina ištisos štilio savaitės.
Ieva Tumanovičiūtė
Istorija ir dabartis teatre
Alytaus miesto teatro spektaklio „Marytė“ gastrolės Vilniuje
Kovo 8-ąją Vilniaus mažajame teatre parodytas Alytaus miesto teatre ukrainiečių režisieriaus Staso Žirkovo pastatytas spektaklis „Marytė“ (premjera 2020 m. spalio 30 d.) pagal Alvydo Šlepiko pjesę, parašytą jo romano „Mano vardas – Marytė“ motyvais. Bestseleriu tapusiame romane, pirmą kartą išleistame 2011 m., jau sulaukusiame dvylikto leidimo, pasakojama apie vadinamuosius vilko vaikus – po Antrojo pasaulinio karo iš rusų okupuotų vokiečių (Rytų Prūsijos) žemių į Lietuvą ieškoti maisto bėgančius mažamečius.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (III)
Man taip pat sunku žiūrėti teatrą per televizorių, manau, tai pateisina tik edukacinius, bet ne meninius tikslus. Galima susipažinti su režisieriaus stiliumi, bet ne patirti spektaklį. Deja, tai daryti dažniausiai nuobodu kaip skaityti prastą vadovėlį – reikia itin geros paspirties ir išankstinio susidomėjimo. O virtualiai erdvei pritaikytas teatras – tiesiog ne mano sritis.
Ieva Tumanovičiūtė
Nerimaujanti pora
Spektaklis „Plaučiai“
Nesunku susitapatinti su spektaklio „Plaučiai“ (premjera sausio 18, 19 d. „Menų spaustuvėje“) veikėjų nerimu. Jų nervingumas, jautrumas, nesibaigiantis žodžių srautas parodo šiuolaikinio išsilavinusio žmogaus būseną, svyruojančią ties riba su psichikos sutrikimu. Viena vertus, žmonėms scenoje norėtųsi duoti raminamųjų, antra vertus, savotiškai ramina vaizdas, kaip kiti panikuoja susidūrę su gyvenimu, kuris, nepaisant visų pastangų, sunkiai kontroliuojamas.
