Teatras
Per Bosnijos karą serbų apsuptame Sarajeve 1993 m. Susan Sontag pastatė Samuelio Becketto pjesę „Belaukiant Godo“: repeticijos vyko karo sąlygomis apšaudomame mieste be elektros ir vandens, sceną, kurioje veikė net trys Didi ir Gogo poros, apšviečiant žvakėmis. Straipsnyje apie šio spektaklio statymą Sontag rašė, kad tai buvo trečiasis genocidas Europoje, bet pirmasis nušviečiamas žiniasklaidos (jos spektaklis taip pat tapo vienu iš būdų atkreipti dėmesį į Bosnijos karą), tačiau tai nepadėjo įtempti Vakarų politinės valios ir išvengti bosnių žudynių. Apie šiandienos įvykius Ukrainoje sužinome dar greičiau ir iš dar daugiau žiniasklaidos kanalų.
Jaunimo teatre Gintaro Varno režisuotame spektaklyje „Belaukiant Godo“ (premjera balandžio 7, 8 d.) Vladimiras (Didi) ir Estragonas (Gogo) parodo Vakarų pasyvumą: apsirengę išmaniojo telefono ir mėsainio kostiumais, jie nuobodžiauja laukdami Godo. Kai nugriuvęs Poco šaukiasi pagalbos, Didi ir Gogo ilgai svarsto, ką daryti: padėti, nepadėti, kaip padėti? Aktoriaus Roberto Petraičio kuriamas Vladimiras, prie švarko atlapo prisisegęs Europos Sąjungos emblemą, virsta Vakarų demagogu ir rėžia dar vieną nereikšmingą kalbą, kuri greta pagalbos šauksmo tampa cinizmu.
Sąsajas su Rusijos karo prieš Ukrainą kontekstu žadina ir pagrindinis Varno kurtos scenografijos elementas – tarp nuogoje scenoje apokaliptinę nuotaiką keliančių šiukšlių stovintis cilindro formos retro reklaminis stendas su spektaklio „Belaukiant Godo“ afišomis. Ant jų Godo pasiuntinys Berniukas (Rokas Misiūnas) užklijuoja Levo Tolstojaus „Karo ir taikos“ plakatus; antrasis veiksmas prasideda žaliomis Williamo Shakespeare’o „Vasarvidžio nakties sapno“ afišomis, kurias keičia Ericho Marios Remarque’o „Vakarų fronte nieko naujo“ plakatai. Jų užrašus aerozoliniais dažais užpurškia ar paryškina Mato Sigliuko Gogo.
Kaip ir perkeldamas į sceną Aldouso Huxley romaną „Puikus naujas pasaulis“, Varnas nuosekliai ir atkakliai stato visą Becketto pjesę, tik, kitaip nei pirmuoju atveju, kai režisierius turėjo ką pasakyti apie vartotojišką Vakarų visuomenę, šįkart išvestos kelios politinės paralelės su nūdiena neatrodo pakankamai stiprus motyvas imtis režisuoti „Belaukiant Godo“. Tad kaip pagrindinis pastatymo tikslas išryškėja Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos diplomantų ugdymas. Šiems aktoriams būdinga reta jauniems vaidybos studentams savybė – saikas. Jų vaidyba pasižymi subtilumu ir santūrumu, jie neužsižaidžia siekdami publikos dėmesio, tačiau vis dėlto spektakliui pritrūksta ryškių personažų, kuriems negalėtum likti abejingas, ir apskritai išradingumo – visuma daro blankų įspūdį, o didžioji dalis scenų prailgsta.
Pokario metais (1948–1949) Becketto parašytoje (pirmą kartą pastatytoje 1953-iaisiais) absurdo dramoje, nepaisant beprasmybės ir nuobodulio būsenos, nors ir be regimos priežasties, greitai kinta personažų nuotaikos, veiksmai, apsiverčia jų santykiai. Tačiau šiai versijai pritrūksta dinamikos ir žaismės: jaunieji aktoriai nepapildo sceninių veiksmų vaizduote, o jų kuriami tipažai pasižymi vos keliais bruožais. Ryškiausia Sigliuko ir Petraičio dueto savybė – naivumas: dideli vaikai Gogo ir Didi – draugiški, patiklūs, kartais kvaili ir žiaurūs. Povilo Barzdžiaus ir Martyno Berulio Poco ir Lakis laikosi vienas kito per išnaudotojišką pono ir tarno priklausomybę. Barzdžius vaidina dominuojantį, šiurkštų ir pažeidžiamą tironą Poco, o Berulis – tapatybę praradusį, regis, tuoj sąmonės neteksiantį Lakį. Šios dvi poros viena kitai reikalingos, kad greičiau ateitų naktis ir būtų prastumta dar viena diena.
Varno „Belaukiant Godo“ versijai vargu ar pavyks pakartoti Rimo Tumino Vilniaus mažajame teatre statyto spektaklio (2006) sėkmę. Arvydo Dapšio ir Andriaus Žebrausko sukurti Didi ir Gogo įtraukdavo vaidybos intensyvumu, išradingumu, veiksmo poetiškumu ir gelme. O Varno „Belaukiant Godo“ nuo blankaus įspūdžio neišgelbsti ir aktualios paralelės su karo Ukrainoje situacija – vis dėlto šis spektaklis yra duoklė vaidybos studentams.
