7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Ieva Tumanovičiūtė

Ieva Tumanovičiūtė

Stilinga kairė

Antano Obcarsko spektaklis „Kas nužudė mano tėvą“

Režisieriaus Antano Obcarsko spektakliai „Voicekas“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2018), „Alisa“ (LNDT, 2020), „Batsiuviai“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2020) ir naujausias „Kas nužudė mano tėvą“ (LNDT, 2021) – stilingi, šiuolaikiški, persmelkti didmiesčio elegancijos ir vis ryškėjančios kairiosios minties. Pirmuosius spektaklius kūręs su dramaturgu Laurynu Adomaičiu (su juo stato ir būsimą spektaklį „Boksas“: eskizas parodytas 2021 m. šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“), ketvirtam savo pastatymui Obcarskas pasirinko Lietuvoje mažai žinomą, pasaulyje išgarsėjusį dvidešimt devynerių metų rašytoją Édouardą Louis, turintį neeilinę biografiją.

Gediminas Rimeika spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“. D. Matvejevo nuotr.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė

Iš mūsų vaidybų

Laiškai apie teatrą (II)

Mąstydama apie pusiausvyrą praradusią visuomenę ir feminizmą manau, kad mūsų teatre dar itin trūksta moterų kūrėjų spektaklių, todėl džiugu dėl performanso „Žiūrėdama viena į kitą“. Šį Eglės Švedkauskaitės režisuotą eskizą vertinu kaip pradžią, impulsą, kurį reikia palaikyti norint matyti daugiau šios krypties teatro.

Elžbieta Latėnaitė ir Eglė Gabrėnaitė performanse „Žiūrėdama viena į kitą“. D. Matvejevo nuotr.
Elžbieta Latėnaitė ir Eglė Gabrėnaitė performanse „Žiūrėdama viena į kitą“. D. Matvejevo nuotr.
Justina Mykolaitytė performanse „Žiūrėdama viena į kitą“. D. Matvejevo nuotr.
Justina Mykolaitytė performanse „Žiūrėdama viena į kitą“. D. Matvejevo nuotr.
Elžbieta Latėnaitė ir Justina Mykolaitytė performanse „Žiūrėdama viena į kitą“. D. Matvejevo nuotr.
Elžbieta Latėnaitė ir Justina Mykolaitytė performanse „Žiūrėdama viena į kitą“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Ričardas III“. Miško Motės nuotr.
Scena iš spektaklio „Ričardas III“. Miško Motės nuotr.
Romanas Jasinovskis spektaklyje „Ar mylėjai mane, tėti?“. N. Telikovos nuotr.
Romanas Jasinovskis spektaklyje „Ar mylėjai mane, tėti?“. N. Telikovos nuotr.
Scena iš spektaklio „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Irano konferencija“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Irano konferencija“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pabaiga“. M. Hueckel nuotr.
Scena iš spektaklio „Pabaiga“. M. Hueckel nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Nevykėliai

„Dėdė Vania“ Vilniaus mažajame teatre

Lietuvos teatre Antono Čechovo pjesės dažnai sudvasinamos ir pakylėjamos, tereikia prisiminti Eimunto Nekrošiaus ir Rimo Tumino spektaklius. Oskaras Koršunovas taip pat rimtai žiūri į „Žuvėdros“ personažus ir jų dramas. Pats Čechovas savo pjeses „Žuvėdra“ ir „Vyšnių sodas“ pavadino komedijomis, „Tris seseris“ – drama, o „Dėdę Vanią“ – scenomis iš kaimo gyvenimo. Slovėnų režisierius Tomi Janežičius „Dėdę Vanią“ traktuoja kaip komediją.

Scena iš spektaklio „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Tomas Rinkūnas ir Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Tomas Rinkūnas ir Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Ilona Kvietkutė spektaklyje „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Ilona Kvietkutė spektaklyje „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Arvydas Dapšys, Ilona Kvietkutė ir Indrė Patkauskaitė spektaklyje „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Arvydas Dapšys, Ilona Kvietkutė ir Indrė Patkauskaitė spektaklyje „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Apatiško kūno geismas

„Fedros meilė“ Oskaro Koršunovo teatre

Nuo antikos laikų egzistuoja daugybė Fedros, įsimylėjusios savo posūnį Hipolitą, istorijos variacijų. Žymiausios siužeto interpretacijos – Euripido, Senekos ir Jeano Racine’o. Euripido tragedijoje „Hipolitas“ Fedra vaizduojama kilni, o jos aistra prilyginama ligai. Hipolitas – entuziastingas medžiotojas, nekenčiantis moterų mizoginas, bet kartu tyras ir drovus. Visas veiksmas yra Afroditės plano dalis, skirta jam pamokyti, kad nebūtų toks išpuikęs ir jai nusilenktų.

Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Fedros meilė“. P. Žižliausko nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Fedros meilė“. P. Žižliausko nuotr.
Džiugas Gvozdzinskas, Digna Kulionytė ir Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Fedros meilė“. P. Žižliausko nuotr.
Džiugas Gvozdzinskas, Digna Kulionytė ir Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Fedros meilė“. P. Žižliausko nuotr.
Domantas Starkauskas ir Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Fedros meilė“. P. Žižliausko nuotr.
Domantas Starkauskas ir Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Fedros meilė“. P. Žižliausko nuotr.
Domantas Starkauskas spektaklyje „Fedros meilė“. P. Žižliausko nuotr.
Domantas Starkauskas spektaklyje „Fedros meilė“. P. Žižliausko nuotr.
Domantas Starkauskas ir Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Fedros meilė“. P. Žižliausko nuotr.
Domantas Starkauskas ir Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Fedros meilė“. P. Žižliausko nuotr.
Domantas Starkauskas ir Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Fedros meilė“. P. Žižliausko nuotr.
Domantas Starkauskas ir Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Fedros meilė“. P. Žižliausko nuotr.
Domantas Starkauskas ir Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Fedros meilė“. P. Žižliausko nuotr.
Domantas Starkauskas ir Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Fedros meilė“. P. Žižliausko nuotr.
Gabrielė Ladygaitė ir Domantas Starkauskas spektaklyje „Fedros meilė“. P. Žižliausko nuotr.
Gabrielė Ladygaitė ir Domantas Starkauskas spektaklyje „Fedros meilė“. P. Žižliausko nuotr.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė

Iš mūsų vaidybų

Laiškai apie teatrą

Šešerius metus kartu mokėmės, kaip suprasti teatrą, šiemet tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ kartu keliavome, žiūrėjome, diskutavome ir dėliojome Lietuvos teatro vitrinos programą. Dažną vakarą prasilenkiame spektakliuose, tačiau vis labiau norisi ne tik trumpai apibendrinti pamatytų spektaklių įspūdžius, ne tik perskaityti viena kitos mintis kultūrinėje spaudoje, bet ir diskutuoti, pasidalinti tuo, kas lieka už recenzijų formato, uždaruose pokalbiuose ar mintyse. Taip gimė idėja keistis laiškais, nes paraštėse kartais slypi svarbių ir įdomių dalykų. Šiai dialogo formos serijai pavadinimą „Iš mūsų vaidybų“ skolinamės iš Balio Sruogos, ne tik dėl skambesio, bet ir dėl Sruogos rašymo stiliui būdingos saviironijos bei rašytojo siekio teatrą matyti ne vien iš teatro pusės.

Scena iš spektaklio „Įstrigę“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Įstrigę“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Viktorija Kuodytė ir Dainius Gavenonis spektaklyje „Įstrigę“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Viktorija Kuodytė ir Dainius Gavenonis spektaklyje „Įstrigę“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Sergejus Ivanovas spektaklyje „Austerlicas“. L. Vansevičienės nuotr.
Sergejus Ivanovas spektaklyje „Austerlicas“. L. Vansevičienės nuotr.
Marius Repšys spektaklyje „Portalas“. D. Putino nuotr.
Marius Repšys spektaklyje „Portalas“. D. Putino nuotr.
Marius Repšys spektaklyje „Portalas“. D. Putino nuotr.
Marius Repšys spektaklyje „Portalas“. D. Putino nuotr.
Adelė Šuminskaitė ir Eglė Gabrėnaitė spektaklyje „Portalas“. D. Putino nuotr.
Adelė Šuminskaitė ir Eglė Gabrėnaitė spektaklyje „Portalas“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Odisėja. Istorija Holivudui“. M. Hueckel nuotr.
Scena iš spektaklio „Odisėja. Istorija Holivudui“. M. Hueckel nuotr.
Scena iš spektaklio „Odisėja. Istorija Holivudui“. M. Hueckel nuotr.
Scena iš spektaklio „Odisėja. Istorija Holivudui“. M. Hueckel nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Atnaujintas artumas

„Detoksikacija“ Oskaro Koršunovo teatre

Šiuolaikinėje operoje „Ledynai“ (Estijos teatras „Vaba Lava“, 2020) režisierė Kamilė Gudmonaitė tiria kartų konfliktą, pasitelkdama tėvų ir vaikų chorus. Išraiškinga, muzikali forma, įtaigus libretas (dramaturgė Teklė Kavtaradzė), šmaikščiai parodantis skirtingų kartų vertybes ir nuomonę vienos apie kitą, žiūrovų įtraukimas, prašant atsakyti į klausimus rankos pakėlimu, bei dokumentinis režisierės ir jos mamos videopokalbis matuoja nuotolį tarp tėvų ir vaikų bei mėgina suprasti, kas jį kuria ir kodėl jiems taip sunku bendrauti. Visai kitaip ši tema atsiskleidžia Dariaus Gumausko režisuotame spektaklyje „Detoksikacija“ pagal Birutės Kapustinskaitės pjesę, šį rudenį papildžiusiame Oskaro Koršunovo teatro repertuarą.

Agnieška Ravdo ir Andrius Bialobžeskis spektaklyje „Detoksikacija“. L. Varanausko nuotr.
Agnieška Ravdo ir Andrius Bialobžeskis spektaklyje „Detoksikacija“. L. Varanausko nuotr.
Andrius Bialobžeskis spektaklyje „Detoksikacija“. L. Varanausko nuotr.
Andrius Bialobžeskis spektaklyje „Detoksikacija“. L. Varanausko nuotr.
Agnieška Ravdo, Andrius Bialobžeskis ir Justina Nemanytė spektaklyje „Detoksikacija“. A. Minsevičiaus nuotr.
Agnieška Ravdo, Andrius Bialobžeskis ir Justina Nemanytė spektaklyje „Detoksikacija“. A. Minsevičiaus nuotr.
Andrius Bialobžeskis ir Agnieška Ravdo spektaklyje „Detoksikacija“. L. Varanausko nuotr.
Andrius Bialobžeskis ir Agnieška Ravdo spektaklyje „Detoksikacija“. L. Varanausko nuotr.
Andrius Bialobžeskis, Justina Nemanytė ir Agnieška Ravdo spektaklyje „Detoksikacija“. L. Varanausko nuotr.
Andrius Bialobžeskis, Justina Nemanytė ir Agnieška Ravdo spektaklyje „Detoksikacija“. L. Varanausko nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Neapykantos monologas

Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „Kreicerio sonata“

Traukinio keleivis nugirsta pokalbį apie santykius, meilę, lyčių vaidmenis, o netrukus jam atsiveria priešais sėdintis vyras – papasakoja, ką suprato apie vyro ir moters ryšį, nužudęs žmoną. Šioje 1890 m. publikuotoje Levo Tolstojaus apysakoje, pavadintoje pagal Ludwigo van Beethoveno „Kreicerio sonatą“, traukinio keleivių pokalbis atspindi visuomeninį to meto kontekstą – senosios („domostrojaus“, jo principus istoriškai aprašė ir Kristina Sabaliauskaitė „Petro imperatorėje“) ir naujosios kartos požiūrį į lyčių santykius ir šeimą.

Simonas Lunevičius spektaklyje „Kreicerio sonata“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Simonas Lunevičius spektaklyje „Kreicerio sonata“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Simonas Lunevičius spektaklyje „Kreicerio sonata“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Simonas Lunevičius spektaklyje „Kreicerio sonata“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Vaiva Kvedaravičiūtė spektaklyje „Kreicerio sonata“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Vaiva Kvedaravičiūtė spektaklyje „Kreicerio sonata“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Simonas Lunevičius ir Vaiva Kvedaravičiūtė spektaklyje „Kreicerio sonata“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Simonas Lunevičius ir Vaiva Kvedaravičiūtė spektaklyje „Kreicerio sonata“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Simonas Lunevičius spektaklyje „Kreicerio sonata“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Simonas Lunevičius spektaklyje „Kreicerio sonata“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Simonas Lunevičius spektaklyje „Kreicerio sonata“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Simonas Lunevičius spektaklyje „Kreicerio sonata“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Simonas Lunevičius spektaklyje „Kreicerio sonata“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Simonas Lunevičius spektaklyje „Kreicerio sonata“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Vaiva Kvedaravičiūtė spektaklyje „Kreicerio sonata“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Vaiva Kvedaravičiūtė spektaklyje „Kreicerio sonata“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Kai yra ką pasakyti

„Puikus naujas pasaulis“ Jaunimo teatre

„Išties idiotizmas. Rašai, kai neturi ką pasakyti...“ – sako Aldouso Huxley romano „Puikus naujas pasaulis“ veikėjas Helmholcas Votsonas, o Vakarų Europos Valdytojas Mustafa Mondas jam atsako: „Tikrai neturi. Tačiau tam reikia nepaprasto išradingumo. <...> kuriate meno kūrinius, galima sakyti, vien iš grynų pojūčių.“

Scena iš spektaklio „Puikus naujas pasaulis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Puikus naujas pasaulis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Puikus naujas pasaulis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Puikus naujas pasaulis“. D. Matvejevo nuotr.
Matas Sigliukas ir Gytis Laskovas spektaklyje „Puikus naujas pasaulis“. D. Matvejevo nuotr.
Matas Sigliukas ir Gytis Laskovas spektaklyje „Puikus naujas pasaulis“. D. Matvejevo nuotr.
Matas Sigliukas ir Jovita Jankelaitytė spektaklyje „Puikus naujas pasaulis“. D. Matvejevo nuotr.
Matas Sigliukas ir Jovita Jankelaitytė spektaklyje „Puikus naujas pasaulis“. D. Matvejevo nuotr.
Dovilė Šilkaitytė ir Matas Sigliukas spektaklyje „Puikus naujas pasaulis“. D. Matvejevo nuotr.
Dovilė Šilkaitytė ir Matas Sigliukas spektaklyje „Puikus naujas pasaulis“. D. Matvejevo nuotr.
Matas Sigliukas ir Vytautas Anužis spektaklyje „Puikus naujas pasaulis“. D. Matvejevo nuotr.
Matas Sigliukas ir Vytautas Anužis spektaklyje „Puikus naujas pasaulis“. D. Matvejevo nuotr.
Matas Sigliukas spektaklyje „Puikus naujas pasaulis“. D. Matvejevo nuotr.
Matas Sigliukas spektaklyje „Puikus naujas pasaulis“. D. Matvejevo nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Kur keliauja neberodomų spektaklių veikėjos?

Pokalbis su aktore Elze Gudavičiūte

Elzė Gudavičiūtė – aktorė, pedagogė, menų daktarė. Sukūrė vaidmenis Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo, Jono Jurašo, Jono Vaitkaus, Vido Bareikio ir kitų režisierių spektakliuose pagrindinėse Lietuvos teatrų scenose. Apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už vaidmenis spektakliuose „Apsivalymas“ (rež. Jurašas, Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2011) ir „Išvarymas“ (rež. Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2011) bei „Sidabrine gerve“ už vaidmenį filme „Miegančių drugelių tvirtovė“ (rež. Algimantas Puipa, 2011).

Elzė Gudavičiūtė. M. Penkutės nuotr.
Elzė Gudavičiūtė. M. Penkutės nuotr.
Elzė Gudavičiūtė ir Ainis Storpirštis spektaklyje „Pabaigos ugnis“. D. Matvejevo nuotr.
Elzė Gudavičiūtė ir Ainis Storpirštis spektaklyje „Pabaigos ugnis“. D. Matvejevo nuotr.
Elzė Gudavičiūtė spektaklyje „Apsivalymas“. NKDT archyvo nuotr.
Elzė Gudavičiūtė spektaklyje „Apsivalymas“. NKDT archyvo nuotr.
Elzė Gudavičiūtė ir Ainis Storpirštis spektaklyje „Apreiškimas Marijai“. D. Matvejevo nuotr.
Elzė Gudavičiūtė ir Ainis Storpirštis spektaklyje „Apreiškimas Marijai“. D. Matvejevo nuotr.
Elzė Gudavičiūtė ir Kęstutis Cicėnas spektaklyje „Išvarymas“. D. Matvejevo nuotr.
Elzė Gudavičiūtė ir Kęstutis Cicėnas spektaklyje „Išvarymas“. D. Matvejevo nuotr.
Elzė Gudavičiūtė ir Ainis Storpirštis spektaklyje „Kovos klubas“. Jaunimo teatro archyvo nuotr.
Elzė Gudavičiūtė ir Ainis Storpirštis spektaklyje „Kovos klubas“. Jaunimo teatro archyvo nuotr.
Elzė Gudavičiūtė ir Vainius Sodeika spektaklyje „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Elzė Gudavičiūtė ir Vainius Sodeika spektaklyje „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Elzė Gudavičiūtė spektaklyje „Dialogai“. D. Matvejevo nuotr.
Elzė Gudavičiūtė spektaklyje „Dialogai“. D. Matvejevo nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Išsivaduoti iš savęs

„Sprendžiant Hedą“ Vilniaus mažajame teatre

Skiriamasis režisierės Uršulės Bartoševičiūtės spektaklių bruožas – klasikinių kūrinių perdirbiniai: Antono Čechovo pjesių spektaklyje „Sniegas. Moteris. Dvikova“ (2019) pagal slovakų dramaturgo Viliamo Klimáčeko pjesę „Čechovas – boksininkas“, biblinės Kaino ir Abelio istorijos bei George’o Gordono Byrono misterijos „Kainas“ transformacija spektaklyje „Iš kūno ir kraujo“ (2020) pagal Mato Vildžiaus dramaturgiją bei Henriko Ibseno „Hedos Gabler“ perkūrimas naujausiame režisierės spektaklyje „Sprendžiant Hedą“ pagal amerikiečių dramaturgo Jono Kleino pjesę.

Kamilė Petruškevičiūtė ir Tomas Kliukas spektaklyje „Sprendžiant Hedą“. L. Vansevičienės nuotr.
Kamilė Petruškevičiūtė ir Tomas Kliukas spektaklyje „Sprendžiant Hedą“. L. Vansevičienės nuotr.
Tomas Kliukas, Eglė Gabrėnaitė ir Kamilė Petruškevičiūtė spektaklyje „Sprendžiant Hedą“. L. Vansevičienės nuotr.
Tomas Kliukas, Eglė Gabrėnaitė ir Kamilė Petruškevičiūtė spektaklyje „Sprendžiant Hedą“. L. Vansevičienės nuotr.
Kamilė Petruškevičiūtė ir Vytautas Rumšas (jaun.) spektaklyje „Sprendžiant Hedą“. L. Vansevičienės nuotr.
Kamilė Petruškevičiūtė ir Vytautas Rumšas (jaun.) spektaklyje „Sprendžiant Hedą“. L. Vansevičienės nuotr.
Kamilė Petruškevičiūtė, Tomas Kliukas ir Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Sprendžiant Hedą“. L. Vansevičienės nuotr.
Kamilė Petruškevičiūtė, Tomas Kliukas ir Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Sprendžiant Hedą“. L. Vansevičienės nuotr.
Kamilė Petruškevičiūtė ir Tomas Kliukas spektaklyje „Sprendžiant Hedą“. L. Vansevičienės nuotr.
Kamilė Petruškevičiūtė ir Tomas Kliukas spektaklyje „Sprendžiant Hedą“. L. Vansevičienės nuotr.
Kamilė Petruškevičiūtė ir Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Sprendžiant Hedą“. L. Vansevičienės nuotr.
Kamilė Petruškevičiūtė ir Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Sprendžiant Hedą“. L. Vansevičienės nuotr.
Vytautas Rumšas (jaun.) spektaklyje „Sprendžiant Hedą“. L. Vansevičienės nuotr.
Vytautas Rumšas (jaun.) spektaklyje „Sprendžiant Hedą“. L. Vansevičienės nuotr.
Tomas Kliukas ir Karolis Kasperavičius spektaklyje „Sprendžiant Hedą“. L. Vansevičienės nuotr.
Tomas Kliukas ir Karolis Kasperavičius spektaklyje „Sprendžiant Hedą“. L. Vansevičienės nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 15  >>> Archyvas