Autorius: Ieva Tumanovičiūtė
Ieva Tumanovičiūtė
Stilinga kairė
Antano Obcarsko spektaklis „Kas nužudė mano tėvą“
Režisieriaus Antano Obcarsko spektakliai „Voicekas“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2018), „Alisa“ (LNDT, 2020), „Batsiuviai“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2020) ir naujausias „Kas nužudė mano tėvą“ (LNDT, 2021) – stilingi, šiuolaikiški, persmelkti didmiesčio elegancijos ir vis ryškėjančios kairiosios minties. Pirmuosius spektaklius kūręs su dramaturgu Laurynu Adomaičiu (su juo stato ir būsimą spektaklį „Boksas“: eskizas parodytas 2021 m. šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“), ketvirtam savo pastatymui Obcarskas pasirinko Lietuvoje mažai žinomą, pasaulyje išgarsėjusį dvidešimt devynerių metų rašytoją Édouardą Louis, turintį neeilinę biografiją.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (II)
Mąstydama apie pusiausvyrą praradusią visuomenę ir feminizmą manau, kad mūsų teatre dar itin trūksta moterų kūrėjų spektaklių, todėl džiugu dėl performanso „Žiūrėdama viena į kitą“. Šį Eglės Švedkauskaitės režisuotą eskizą vertinu kaip pradžią, impulsą, kurį reikia palaikyti norint matyti daugiau šios krypties teatro.
Ieva Tumanovičiūtė
Nevykėliai
„Dėdė Vania“ Vilniaus mažajame teatre
Lietuvos teatre Antono Čechovo pjesės dažnai sudvasinamos ir pakylėjamos, tereikia prisiminti Eimunto Nekrošiaus ir Rimo Tumino spektaklius. Oskaras Koršunovas taip pat rimtai žiūri į „Žuvėdros“ personažus ir jų dramas. Pats Čechovas savo pjeses „Žuvėdra“ ir „Vyšnių sodas“ pavadino komedijomis, „Tris seseris“ – drama, o „Dėdę Vanią“ – scenomis iš kaimo gyvenimo. Slovėnų režisierius Tomi Janežičius „Dėdę Vanią“ traktuoja kaip komediją.
Ieva Tumanovičiūtė
Apatiško kūno geismas
„Fedros meilė“ Oskaro Koršunovo teatre
Nuo antikos laikų egzistuoja daugybė Fedros, įsimylėjusios savo posūnį Hipolitą, istorijos variacijų. Žymiausios siužeto interpretacijos – Euripido, Senekos ir Jeano Racine’o. Euripido tragedijoje „Hipolitas“ Fedra vaizduojama kilni, o jos aistra prilyginama ligai. Hipolitas – entuziastingas medžiotojas, nekenčiantis moterų mizoginas, bet kartu tyras ir drovus. Visas veiksmas yra Afroditės plano dalis, skirta jam pamokyti, kad nebūtų toks išpuikęs ir jai nusilenktų.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą
Šešerius metus kartu mokėmės, kaip suprasti teatrą, šiemet tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ kartu keliavome, žiūrėjome, diskutavome ir dėliojome Lietuvos teatro vitrinos programą. Dažną vakarą prasilenkiame spektakliuose, tačiau vis labiau norisi ne tik trumpai apibendrinti pamatytų spektaklių įspūdžius, ne tik perskaityti viena kitos mintis kultūrinėje spaudoje, bet ir diskutuoti, pasidalinti tuo, kas lieka už recenzijų formato, uždaruose pokalbiuose ar mintyse. Taip gimė idėja keistis laiškais, nes paraštėse kartais slypi svarbių ir įdomių dalykų. Šiai dialogo formos serijai pavadinimą „Iš mūsų vaidybų“ skolinamės iš Balio Sruogos, ne tik dėl skambesio, bet ir dėl Sruogos rašymo stiliui būdingos saviironijos bei rašytojo siekio teatrą matyti ne vien iš teatro pusės.
Ieva Tumanovičiūtė
Atnaujintas artumas
„Detoksikacija“ Oskaro Koršunovo teatre
Šiuolaikinėje operoje „Ledynai“ (Estijos teatras „Vaba Lava“, 2020) režisierė Kamilė Gudmonaitė tiria kartų konfliktą, pasitelkdama tėvų ir vaikų chorus. Išraiškinga, muzikali forma, įtaigus libretas (dramaturgė Teklė Kavtaradzė), šmaikščiai parodantis skirtingų kartų vertybes ir nuomonę vienos apie kitą, žiūrovų įtraukimas, prašant atsakyti į klausimus rankos pakėlimu, bei dokumentinis režisierės ir jos mamos videopokalbis matuoja nuotolį tarp tėvų ir vaikų bei mėgina suprasti, kas jį kuria ir kodėl jiems taip sunku bendrauti. Visai kitaip ši tema atsiskleidžia Dariaus Gumausko režisuotame spektaklyje „Detoksikacija“ pagal Birutės Kapustinskaitės pjesę, šį rudenį papildžiusiame Oskaro Koršunovo teatro repertuarą.
Ieva Tumanovičiūtė
Neapykantos monologas
Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „Kreicerio sonata“
Traukinio keleivis nugirsta pokalbį apie santykius, meilę, lyčių vaidmenis, o netrukus jam atsiveria priešais sėdintis vyras – papasakoja, ką suprato apie vyro ir moters ryšį, nužudęs žmoną. Šioje 1890 m. publikuotoje Levo Tolstojaus apysakoje, pavadintoje pagal Ludwigo van Beethoveno „Kreicerio sonatą“, traukinio keleivių pokalbis atspindi visuomeninį to meto kontekstą – senosios („domostrojaus“, jo principus istoriškai aprašė ir Kristina Sabaliauskaitė „Petro imperatorėje“) ir naujosios kartos požiūrį į lyčių santykius ir šeimą.
Ieva Tumanovičiūtė
Kai yra ką pasakyti
„Puikus naujas pasaulis“ Jaunimo teatre
„Išties idiotizmas. Rašai, kai neturi ką pasakyti...“ – sako Aldouso Huxley romano „Puikus naujas pasaulis“ veikėjas Helmholcas Votsonas, o Vakarų Europos Valdytojas Mustafa Mondas jam atsako: „Tikrai neturi. Tačiau tam reikia nepaprasto išradingumo. <...> kuriate meno kūrinius, galima sakyti, vien iš grynų pojūčių.“
Ieva Tumanovičiūtė
Kur keliauja neberodomų spektaklių veikėjos?
Pokalbis su aktore Elze Gudavičiūte
Elzė Gudavičiūtė – aktorė, pedagogė, menų daktarė. Sukūrė vaidmenis Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo, Jono Jurašo, Jono Vaitkaus, Vido Bareikio ir kitų režisierių spektakliuose pagrindinėse Lietuvos teatrų scenose. Apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už vaidmenis spektakliuose „Apsivalymas“ (rež. Jurašas, Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2011) ir „Išvarymas“ (rež. Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2011) bei „Sidabrine gerve“ už vaidmenį filme „Miegančių drugelių tvirtovė“ (rež. Algimantas Puipa, 2011).
Ieva Tumanovičiūtė
Išsivaduoti iš savęs
„Sprendžiant Hedą“ Vilniaus mažajame teatre
Skiriamasis režisierės Uršulės Bartoševičiūtės spektaklių bruožas – klasikinių kūrinių perdirbiniai: Antono Čechovo pjesių spektaklyje „Sniegas. Moteris. Dvikova“ (2019) pagal slovakų dramaturgo Viliamo Klimáčeko pjesę „Čechovas – boksininkas“, biblinės Kaino ir Abelio istorijos bei George’o Gordono Byrono misterijos „Kainas“ transformacija spektaklyje „Iš kūno ir kraujo“ (2020) pagal Mato Vildžiaus dramaturgiją bei Henriko Ibseno „Hedos Gabler“ perkūrimas naujausiame režisierės spektaklyje „Sprendžiant Hedą“ pagal amerikiečių dramaturgo Jono Kleino pjesę.
