Istorija ir dabartis teatre

Kovo 8-ąją Vilniaus mažajame teatre parodytas Alytaus miesto teatre ukrainiečių režisieriaus Staso Žirkovo pastatytas spektaklis „Marytė“ (premjera 2020 m. spalio 30 d.) pagal Alvydo Šlepiko pjesę, parašytą jo romano „Mano vardas – Marytė“ motyvais. Bestseleriu tapusiame romane, pirmą kartą išleistame 2011 m., jau sulaukusiame dvylikto leidimo, pasakojama apie vadinamuosius vilko vaikus – po Antrojo pasaulinio karo iš rusų okupuotų vokiečių (Rytų Prūsijos) žemių į Lietuvą ieškoti maisto bėgančius mažamečius. Romanas įtaigiai perteikia niūrią pokario nuotaiką: šaltį, badą, mirtį, neviltį, kurią įveikia savo motinoms, broliams ir seserims norintys padėti vaikai. Knygoje fragmentiškai pasakojama vienos šeimos istorija, kai kurie pasakojimai nutrūksta, kaip kare vienas nuo kito pasimeta artimieji, tačiau išlieka niūrių ir siaubingų išgyvenimų kaleidoskopas, perteikiantis bendrą karo ir pokario patirtį.

Žirkovas, Kyjivo akademinio dramos ir komedijos teatro kairiajame Dnipro krante direktorius ir meno vadovas, iki tol vadovavęs Kyjivo „Aukso vartų“ teatrui, Vilniaus mažojo teatro konkurse „DramaTest“ (2021) pristatė eskizą pagal Nataljos Vorožbit pjesę „Saša, išnešk šiukšles“. 2021 m. lapkritį Alytaus miesto teatro tarptautiniame festivalyje „Com•media“ parodytas jo režisuotas spektaklis „Ar mylėjai mane, tėti?“ (Kyjivo „Aukso vartų“ teatras, 2017) pagal baltarusių dramaturgo Dmitrijaus Bogoslavskio pjesę liudija, kad ukrainiečių režisierius kuria plačiam žiūrovų ratui suprantamus spektaklius ir daro tai kokybiškai, stengdamas neprimityvinti turinio ar tuščiai nelinksminti, siekdamas su žiūrovais užmegzti ryšį, norėdamas, kad publika suprastų ir išgyventų scenoje pasakojamą istoriją. Tai būdinga ir jo spektakliui „Marytė“.

Kartu su kūrybine komanda teatrui Šlepikas negailėdamas perkuria savo kūrinį – scenoje gausu romane nesančių epizodų, šiuolaikinių dokumentinių faktų intarpų. Iš šių fragmentų režisierius sukuria itin gyvą, dinamišką, į jausmus apeliuojantį spektaklį. Tai iš mikroistorijų sudėliotas pasakojimas apie karą – panašus į tūkstančius kitų ir kartu persmelktas individualiomis, sentimentaliomis detalėmis. Avanscenoje aktoriai išdėlioja porcelianines skulptūrėles, lėkštes – kažkam priklausančius daiktus, saugančius savo šeimininkų istorijas, menančius taiką ir laimę.

Pilkšvai žalsvų lentų siena scenoje atstoja ir tvorą, ir kluono ar trobos sieną, ir mišką (scenografas Artūras Šimonis). Ant jos kabo nuotrauka, šone pasodintas pliušinis meškutis, viršuje stovi Marijos statulėlė – visi šie prožektoriais išryškinti daiktai kuria sentimentalią nuotaiką, nurodo į prisiminimus. Režisierius siekia provokuoti žiūrovo jausmus: čia gaila vienišo, alkano vaiko, graudu dėl jį gelbstinčių žmonių gerumo, pikta ant okupantų ir t.t. Kartu jam svarbu parodyti požiūrį į istoriją, kuri šiandienos karo Ukrainoje kontekste itin aktuali. Įtaigi rusų karininko (Vaidas Praspaliauskas) ir jo žmonos (Eglė Juškaitė) scena okupuotame name: sapnuose kariškį kankina prisiminimai apie masinį vokiečių moterų prievartavimą, o žmona atkakliai tvirtina, kad to nebuvo. Tai išvirsta į apibendrintą kritiką Rusijai, kuri po karo, kaip viena iš nugalėtojų, neapmąstė savo karo nusikaltimų, neatgailavo dėl jų.

Įpusėjus spektakliui išryškėja Renatės-Marytės (Andra Kavaliauskaitė) istorija. Tik Šlepiko romane mergaitė keliaudama į Lietuvą sutinka įvairių žmonių, o scenos kūrinyje lieka vien epizodas, kai ją priglaudžia geroji Stasė (Ona Gudaitytė) su vyru Antanu (Praspaliauskas). Todėl lietuviai spektaklyje vaizduojami gana idealizuotai, kaip vilko vaikų gelbėtojai, tad, nepaisant Stasės sesers Elzės (Juškaitė), nenorinčios padėti vokietei mergaitei, pritrūksta savikritiško požiūrio į lietuvius.

Rusvi ir pilkšvi veikėjų kostiumai neleidžia pamiršti pokario laiko, tačiau spektaklio, kitaip nei Šlepiko knygos, atmosfera ne tokia slogi. Režisierius, puikiai kontroliuodamas veiksmą ir žiūrovų emocijas, kurias valdyti padeda kompozitoriaus Andriiaus Symonovychiaus muzika, laiku įterpia komiškas scenas – paveikus senukų prieglaudos epizodas su jų seniokiškais karo atsiminimais. Aktoriai meistriškai sukūrė kretančių ir tratančių senukų šaržus, o vienos senutės (Gudaitytė) istorija apie tai, kaip jos šeima, klausydamasi „Amerikos balso“, vis laukė, kad Amerika ateis jų gelbėti nuo okupantų, tampa įtaigiu anekdotu, aktualiu ir šiandienos geopolitiniame kontekste.

Kaip kontrastas baisioms karo istorijoms pasirenkama itin teatrališka spektaklio forma, kupina metamorfozių, žaismės, išradingumo ir humoro. Pasitelkdami vitališką teatro galią aktoriai atpasakoja pokario vaikų patirtis. Alytaus teatro aktorių ansamblis daro stiprų įspūdį: jie puikiai bendradarbiauja, kiekvienas vaidina bent po kelis skirtingus personažus ir daro tai meistriškai, su užsidegimu, originaliai. Nors tokio žanro kūrinyje individualiai veikėjų psichologijai atskleisti nėra vietos, Žirkovas stengiasi nesupaprastinti personažų, o komiškus vaizduoti išradingai. Viename epizode aktoriai Tomas Pukys ir Povilas Adomaitis vaidina į Lietuvą maisto ieškoti keliaujančius vaikus Heincą ir Albertą, vėliau Pukys virsta įkyriu stribu Mikita, o Adomaitis – sadistišku kariškiu. Suvaidinę sovietų okupantų Nadzios ir Volodzios scenoje, Juškaitė sukuria perkreiptalūpę burbeklę Elzę, nenorinčią priimti vokietukės, o Praspaliauskas – gerąjį mergaitės patėvį. Pagrindinę Renatės-Marytės istoriją pasakoja aktorė Kavaliauskaitė: išraiškingas jos kūnas ir netipiški judesiai perteikia pasimetusio vaiko patiriamą siaubą ir sunkumus.

Alytaus miesto teatre statydamas spektaklį „Marytė“ Žirkovas ne tik pasakoja rečiau paliečiamą istorinę vilko vaikų temą, bet ir kalba apie dabartį. Spektaklis nevengia skatinti emocijų, nebijo pasirodyti itin sentimentalus ir byloti publikai, kad primintų istoriją, kuri taip greitai pamirštama, o kai kam išvis nežinoma, ir išsakytų požiūrį į įvykius, kurių liudininkai esame šiandien.