7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Būdai susidoroti su tikrove

„Scilė nori būti žmogumi“ Vilniaus mažajame teatre

Ieva Tumanovičiūtė
Nr. 29 (1436), 2022-09-23
Teatras
Elžbieta Latėnaitė ir Eglė Mikulionytė spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. M. Savičiūtės nuotr.
Elžbieta Latėnaitė ir Eglė Mikulionytė spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. M. Savičiūtės nuotr.

Skaitydama Paulinos Pukytės tekstus, kartais stebėdamasi klausiu savęs, kaip visa tai, iš ko konstruoja savo kūrinius, ji prisiverčia perskaityti. Pasirodo, iš tiesų kažkur vis dar egzistuoja straipsniai „Kaip suvilioti vyrą“, žmonės rašo kvailus komentarus, papūstalūpės influencerės renka sekėjus, o komercinės televizijos rodo absurdiškas laidas žiūrimiausiu eterio laiku. Kadangi renkuosi tai ignoruoti, mano tikrovėje egzistuoja moterys kūrėjos, knygos, kuriose homoseksualumas funkcionuoja kaip nieko nestebinanti norma, o žmonės stengiasi kurti santykius, nevaidindami ir nežaisdami žaidimų. Šiame burbule maloniai plūduriuoju, kol nueinu į giminės susitikimą ar po spektaklio lieku diskusijoje su žiūrovais. Čia man primenama visa ta tikrovės dalis, kurios taip drausmingai vengiu. Žinoma, susinervinu, jaučiuosi nejaukiai ir klausiu: už ką mane vėl grąžina atgal į praeitį? Kodėl vėl diskutuojame apie absurdiškus, atgyvenusius lyčių santykių modelius, o ne apie non-binary (nedvinarės lyties) jaunimą? Gal vildamiesi, kad „šeimų maršo“ dalyviai užsuks į teatrą? Kol kankindamasi raitausi kėdėje, susidūrusi su man nepriimtina tikrovės dalimi ir klausydamasi keisčiausių žmonių komentarų išgyvenu dėl jų gėdą, staiga suvokiu, kad tuo metu Pukytė „grybauja“, t.y. renka medžiagą dar vienam šmaikščiam koliažui. Vis dėlto tokia strategija pakelti nepriimtiną tikrovės dalį, t.y. iš jos pasijuokti, pranašesnė už manąjį vengimą, verčiantį įsitempti.

 

Kaip juokas atpalaiduoja, supratau per spektaklio „Scilė nori būti žmogumi“ pagal Pukytės pjesę „Kalno poza“ premjerą (rugsėjo 8, 9 d.) Vilniaus mažajame teatre. Vienumoje skaitydama tekstą iš autorės knygos „Lubinas ir seradėlė“ šyptelėdavau tik retkarčiais, labiau piktindamasi: „Na, kam apskritai į visą tą visuomenėje tebeegzistuojančią kvailybę kreipti dėmesį ir kodėl mene mane pasiveja taip kruopščiai valios pastangomis išvengtas feisbuko komentarų srautas?“, o teatras parodė, kad žiūriu pernelyg rimtai. Išties, juk užtenka prisiminti, kokia intonacija Pukytė skaito savo tekstus, kad nurimtum ir pagalvotum: „Štai kaip skamba sveiko proto balsas.“ Buvau pamiršusi, kad tai, ką autorė daro, yra žaidimas. Iš rimto nusiteikimo ir gelmės paieškų mane laiku ištraukė režisierė Gabrielė Tuminaitė ir aktoriai, privertę pasijuokti iš Pukytės tikrovės citatų dėlionės. 

 

„Kalno poza“ – pjesė, kuriai reikalingas teatras, o ji – jam: vienas kitam jie suteikia gyvybės. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad protingai ir šmaikščiai sukonstruoto Pukytės teksto neįmanoma paversti gyvais personažais, teatras įrodo priešingai. Aktoriai sukūrė įdomius stebėti veikėjus ir šaltą frazių logiką papildė emocijomis – ne rimtomis, bet, pajutę Pukytės toną, žaismingomis.

 

Dėl pandemijos ir karantino spektaklio kūrėjai iš pradžių žaidė kiną. Pasitelkdami film noir stilių sukūrė nespalvotą filmą, virtusį pirmąja spektaklio dalimi (vaizdo režisierė Aneta Bublytė, kino operatorius Eitvydas Doškus). Kaip ir pridera šiam žanrui, viskas prasideda nuo lemtingosios moters – femme fatale (Agnė Šataitė), ji čia įkūnija kultūros suformuotą to laiko „moteriškumo“ įvaizdį: garbanota blondinė blizgančia suknele. Maždaug tokio „moteriškumo“ Eglės Mikulionytės ragana Kirkė, filme vaizduojama kaip kvaištelėjusi būrėja, ruošiasi išmokyti Elžbietos Latėnaitės Scilę, kuri naiviai stebi šį jai nesuvokiamą ir svetimą moterų ir vyrų pasaulį, kaip pirmūnė pasiryžusi perprasti jo taisykles. Kirkės patarimus, kaip sugundyti vyrą, iš praeityje populiarių moteriškų žurnalų serijos, Scilė atidžiai konspektuoja, bet tikroji „moteriškumo“ praktika prasideda susidūrus su vyrais.

 

Pirmasis pasirodo Arvydo Dapšio Odisėjas, poetas genijus, kurį Kirkė ima liaupsinti ir garbinti, duodama Scilei pagrindinę „moteriškumo“ pamoką – šalia vyro apsimesti kvailesnei nei esi. Vis dėlto Scilė prasta mokinė ir padaro netikėtą akibrokštą: šalia vyro kūrėjo pasako, kad yra poetė, ir sulaukia iš jo visų įmanomų, ne kartą girdėtų mizoginijos apraiškų „bobelių“ kūrėjų atžvilgiu. Tai būtų nepakenčiamai nuobodu ir atrodytų pasenę, jei ne aktorių kuriami komiški personažai. Stebėdama vyro ir moters žaidimą tarp Odisėjo ir Kirkės, Scilė ima užkandžiauti, ir visa trijulė tarp jų susidariusią įtampą, tiksliau, už kaukių slypinčią tuštumą, ima slopinti maistu ir gėrimais, kol neapsikentęs Odisėjas „išeina į plenerą“. Pastaroji frazė nuskamba taip įtaigiai ir juokingai, kad tampa savotišku sąmokslininkų pokštu ir tarp žiūrovų.

 

Antroje spektaklio dalyje iš glamūrinės kino versijos personažai nužengia į sceną ir atsidengia išvirkščioji jų pusė. Išskyrus vis labiau emancipuotą ir savo balsą įgyjančią Scilę, kiti personažai scenoje, primenančioje postapokaliptinį šiukšlėmis ir nuolaužomis užverstą sąvartyną su mistiškais (aukšti metalinių virbų vartai) elementais (scenografijos autorius Aistis Kavaliauskas), atrodo tarsi iš kapų prisikėlusios mumijos (kostiumų dailininkai Deividas Katkus ir Sidas Martinavičius). Juk savo pažiūromis jie ir yra anachronizmai šiuolaikiniame pasaulyje.

 

Pjesė kartojama nuo pradžių, bet personažai jau kitokie. „Lovos reikalais“ ir patalais apsigobusi Mikulionytės Kirkė-geiša, kitaip nei filme, atrodo sutrikusi, pažeidžiama ir apgailėtina: po truputį pati pradeda suvokti, kad jos kerai nebeveikia ir yra nebereikalingi. Mikulionytė puikiai moka kurti komiškas veikėjas, ne piktdžiugiškai, bet švelniai, su užuojauta iš jų pasijuokdama. Dar labiau prasigėręs ir apgailėtinas čia pasirodo ištižęs Dapšio Odisėjas su petnešomis prie kelių prisegtomis išblukusiomis kojinaitėmis. Moteriškumo ikona ekrane buvusi Šataitės Influencerė scenoje atrodo kaip lėlės ir šiurpaus androido derinys: jai vis išnyra kojos, robotiškai balansuojant ant aukštakulnių aulinių, ir labiau infantiliai nei gundomai ji karstosi ant tvoros virbų.

 

Vyrišką kostiumą vilkinčiai trumpaplaukei Scilei, per šią kelionę vis labiau stiprėjančiai kaip asmenybei ir poetei, aplinkinis pasaulis ir jo veikėjai atrodo vis absurdiškesni. Latėnaitė subtiliai parodo, kaip iš naivios merginos, negebančios pritapti, Scilė išauga į moterį, turinčią savo požiūrį, nesutinkančią prisitaikyti prie egzistuojančios tvarkos. Tarp groteskiškų personažų Scilė yra pati natūraliausia ir tikriausia, nemokanti apsimesti ir vaidinti. O lyčių maskarado bejėgystę triumfuodamas užbaigia į sceną efektingai įžengęs Vaidoto Martinaičio Homeras. Jis atrodo kaip iš kapo prisikėlusi nuotaka: pro jo sijono karkasą matosi metalinėmis sagtimis kaustyti stilingi kerzai, o galvą puošia nuometas. Narciziškai ir manieringai maivydamasis jis dėsto savo mizoginiškas pasakaites, norėdamas pagrįsti esamą (buvusią) tvarką, ir niršta ant Scilės, kad ši norinti sugriauti amžiną sanklodą, kurios pamatas – vyras ir moteris, o ne „lytinė sumaištis“, kaip virkavo Odisėjas. Visa tai išties labai juokinga. Personažai žaismingai prisikelia, mes iš jų pasijuokiame ir palaidojame praeityje – tegu sau dūla... Pasidžiaugiame dėl išdrąsėjusios ir savąjį tikrovės matymą pasirinkusios Scilės: ne veltui per spektaklį prekiaujama visų spalvų akimis, bet jos pačios akys mato geriausiai. Ir padedame šį kūrinį į vis gausėjančią feministinių spektaklių, keliančių klausimus apie galios santykius, lentyną greta tokių darbų kaip „Trans Trans Trance“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, Oskaro Koršunovo teatras, 2017), „Sulėtintai“ (rež. Anna Smolar, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2019), „Žiūrėdama viena į kitą“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, 2021), „Kaip jums patinka“ (rež. Uršulė Bartoševičiūtė, Vilniaus mažasis teatras, 2022), „Sirenų tyla“ (rež. Laura Kutkaitė, LNDT, 2022) ir kt.

Elžbieta Latėnaitė ir Eglė Mikulionytė spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. M. Savičiūtės nuotr.
Elžbieta Latėnaitė ir Eglė Mikulionytė spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. M. Savičiūtės nuotr.
Eglė Mikulionytė ir Elžbieta Latėnaitė spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. M. Savičiūtės nuotr.
Eglė Mikulionytė ir Elžbieta Latėnaitė spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. M. Savičiūtės nuotr.
Elžbieta Latėnaitė spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. M. Savičiūtės nuotr.
Elžbieta Latėnaitė spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. M. Savičiūtės nuotr.
Eglė Mikulionytė spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. M. Savičiūtės nuotr.
Eglė Mikulionytė spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. M. Savičiūtės nuotr.
Elžbieta Latėnaitė ir Eglė Mikulionytė spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. M. Savičiūtės nuotr.
Elžbieta Latėnaitė ir Eglė Mikulionytė spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. M. Savičiūtės nuotr.
Arvydas Dapšys spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. M. Savičiūtės nuotr.
Arvydas Dapšys spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. M. Savičiūtės nuotr.
Elžbieta Latėnaitė, Arvydas Dapšys ir Eglė Mikulionytė spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. M. Savičiūtės nuotr.
Elžbieta Latėnaitė, Arvydas Dapšys ir Eglė Mikulionytė spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. M. Savičiūtės nuotr.
Agnė Šataitė spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. M. Savičiūtės nuotr.
Agnė Šataitė spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. M. Savičiūtės nuotr.
Scena iš spektaklio „Scilė nori būti žmogumi“. M. Savičiūtės nuotr.
Scena iš spektaklio „Scilė nori būti žmogumi“. M. Savičiūtės nuotr.
Elžbieta Latėnaitė, Vaidotas Martinaitis ir Eglė Mikulionytė spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. M. Savičiūtės nuotr.
Elžbieta Latėnaitė, Vaidotas Martinaitis ir Eglė Mikulionytė spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. M. Savičiūtės nuotr.
Vaidotas Martinaitis, Elžbieta Latėnaitė ir Eglė Mikulionytė spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. M. Savičiūtės nuotr.
Vaidotas Martinaitis, Elžbieta Latėnaitė ir Eglė Mikulionytė spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. M. Savičiūtės nuotr.
Elžbieta Latėnaitė ir Vaidotas Martinaitis spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. M. Savičiūtės nuotr.
Elžbieta Latėnaitė ir Vaidotas Martinaitis spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. M. Savičiūtės nuotr.
Scena iš spektaklio „Scilė nori būti žmogumi“. M. Savičiūtės nuotr.
Scena iš spektaklio „Scilė nori būti žmogumi“. M. Savičiūtės nuotr.