Subtilus pragaras

Naujausias aktoriaus Dariaus Gumausko režisuotas spektaklis „Kiti“ (VšĮ „Darbininkai“, 2023) nepanašus į prieš tai buvusius – asmeninėmis, dokumentinėmis patirtimis ir mokslu paremtą kūrinį „Mongolija“ (VšĮ „Darbininkai“ ir Oskaro Košunovo teatras (OKT), 2019) apie Dauno sindromą turinčius žmones, visuomenėje matomus rečiau, nei taip turėtų būti, tikroviškomis patirtimis persmelktus „Emigrantus“ (VšĮ „Darbininkai“ ir „Sirenos“, 2020) pagal Sławomiro Mrożeko pjesę bei psichologinę tėvo ir dukters dramą „Detoksikacija“ (OKT, 2021). „Kiti“ išsiskiria išraiškos priemonių subtilumu – ypač Erikos Vizbaraitės sukurtu choreografiniu elementu. Kulminaciniai Jeano‑Paulio Sartre’o pjesės „Užsklęstos durys“ (1944, į lietuvių kalbą išvertė Laima Rapšytė, 1993) momentai perteikiami remiantis ne psichologine vaidyba, bet judesiu ir choreografija, kuri išplečia prasmių ribas ir suteikia kūriniui elegantišką stilių.

Spektaklis prasideda judesiu. Ant grindų su švarku ir kelnėmis galynėjasi figūra – tai anapusiniam pasauliui ir jo taisyklėms atstovaujantis Kambarinis. Aktorius Andrius Alešiūnas kuria įdomų, sukeistintą, šiek tiek sutrikusį personažą, atliekantį ir mediumo funkciją, – per jį pasakojami kitų veikėjų prisiminimai arba tai, kas vyksta žemėje. O tuo itin domisi po vieną taip pat sąlyginiu judesiu prisistatantys kiti trys veikėjai, vilkintys juodus klasikinio silueto ir kartu šiuolaikiškus Jolantos Rimkutės kostiumus.

Personažai veikia Marijaus Jacovskio sukurto metalinio karkaso, kaip aliuzijos į grotas ir kalinimą, ribojamoje erdvėje. Vertikaliai su konstrukcijos strypais išdėliotos pailgos lempos, ritmiškas Eugenijaus Sabaliausko apšvietimas ir vizualinę patirtį papildanti Vytauto Leistrumo muzika kuria ne tik estetišką reginį, bet ir efektus, leidžiančius aktoriams netikėtai išnirti iš tamsos ir valdyti perkeltines prasmes. Scenografijos minusas, kad aktoriams esant konstrukcijos kampuose iš tam tikrų parterio vietų nematyti jų veidų.

Spektaklio kūrėjai seka Sartre’o pjese, atsisakydami pasenusių teksto detalių, papildydami jį viena kita šiuolaikine nuoroda ir tuščioje erdvėje ironiškai sužaisdami interjero detalių apibūdinimais. Apskritai spektaklio sceninis veiksmas skirtas žiūrovo vaizduotei, kurioje įvyksta personažų istorijos, pakurstyti. Kūrėjai taip derina psichologinę ir sąlyginę vaidybą bei abstrakčius judesio elementus, kad spektaklio veikėjai ir jų santykiai yra subtilesni ir įvairiapusiškesni nei Sartre’o pjesės, kurioje tarp personažų rezgamos intrigos atrodo vulgarios ir banalios.

Trys veikėjai Garsenas, Inesė ir Estelė (spektaklyje jų vardų atsisakoma, taip dar labiau perkeliant juos į abstrakčią plotmę) vienas kitam yra svetimi, bet po mirties patekę į vieną erdvę. Juos sieja ne tik nuodėmės, bet ir noras pasirodyti kitų akyse, gyvenime įgytas įprotis įsikibti į kitus žmones. Vienas taikliausių spektaklio vaizdinių – išilgintas judesio epizodas, kai keisdamiesi veikėjai nustumia vienas kitą, kad galėtų apkabinti trečią. Nuolat besitęsianti kova dėl kito dėmesio, atplėšiant nuo jo konkurentą, virsta savitiksliu žaidimu, būdu egzistuoti šiems grobuoniams, kurie neaišku, ar šypsosi, ar šiepia nasrus tarsi grobio tykantys plėšrūnai. Kartu jie pažeidžiami ir išsiilgę artumo. Šis žmogiškųjų santykių mechanizmas nėra taip lengvai perprantamas, Sartre’o pjesėje jis atrodo būdingas tik tam tikro charakterio žmonėms, o Gumausko spektaklyje iš psichologinio-erotinio veikėjų trikampio virsdamas nevienareikšmiu šokiu įgyja daugiau prasmių ir atveria žiūrovui platesnes interpretacijos galimybes.

Žinoma pjesės frazė „Kam tie iešmai: pragaras – tai Kiti“ pasiteisina šiems veikėjams, kurie negali būti vieni, kabinasi į kitus ir mato save jų akimis. Ir pjesėje, ir spektaklyje svarbi veidrodžio tema. Šiame subtiliame pragare veidrodžių nėra. Save gali pamatyti tik per kitus. Ir ne tik ieškoti patvirtinimo, ar gerai pasidažei lūpas, bet ir siekti pritarimo, kad nesi tas, kuo bijai būti pavadintas. Tai, kad veikėjai priklausomi nuo to, kaip juos mato ir vertina kiti, yra jų pragaras. Net mirusiems jiems svarbu, ką apie juos kalba gyvieji.

Keturi aktoriai darniai atlieka pragaro šokį, savo asmenybėmis subtiliai atgaivindami pjesės personažus ir idėjas. Lengvai pažeidžiamas aktoriaus Vainiaus Sodeikos veikėjas trokšta apgauti kitus ir save. Jis mėgina laviruoti tarp tiesos, iliuzijos ir melo kaip bronzinė žonglierės skulptūrėlė avanscenoje. Kito žodis gali sugriauti jo pusiausvyrą. Būtent tai daro įžūli, provokuojanti ir manipuliuojanti aktorės Vilmos Raubaitės veikėja, apie save neturinti jokių iliuzijų, bet pajėgianti tik atkartoti tai, kaip elgėsi praeityje. Kad pakeltų savo nuodėmę, aktorės Justinos Mykolaitytės veikėjai reikia patraukti kitus į užsimiršimą ir kad nors vienas gyvasis prisimintų ją tyrą. Spektaklio personažai jau neturi išėjimo, tačiau žiūrovas vis dar gali pasitraukti iš absurdiško su savimi nesutariančių žmonių grupinio šokio.

Autobiografinėje apysakoje „Žodžiai“ (1964, į lietuvių kalbą išvertė Aldona Merkytė, 2021) Sartre’as vaikystės skaitymo patirtį aprašo kaip teatrą. Romanas lengvai atsiveria skaitytojo vaizduotei vienumoje, bet dažnos pjesės nepakanka perskaityti, jai atgyti reikia scenos. Spektaklyje „Kiti“ Gumauskas nutiesia šiuolaikišką tiltą tarp Sartre’o pjesės ir žiūrovo vaizduotės, sukurdamas elegantišką kūrinį, ir, kitaip nei dalis režisuojančių aktorių, nepaverčia psichologinės vaidybos vienintele išraiškos priemone ir pagrindiniu pastatymo tikslu, bet siekia darnios skirtingų meninių elementų visumos.