Arti aktorių

Išeiti iš spektaklio šypsantis – vienas iš variantų, kaip teatras gali paveikti žiūrovą, apvalydamas jį per juoką, suteikdamas palengvėjimą. Ne kiekvienai komedijai pavyksta prajuokinti nešiurkščiai ir skoningai. Pasitaiko, kad, daugumai kvatojant, kažkam nejuokinga arba krizena vienas, kai kiti tyli. Juokas parodo žiūrovo bendrystę su kūrėjais ir sėdinčiaisiais aplink – jis suartina su kitais. Nekomerciniame dramos teatre juokas – slidus dalykas, keliantis abejonę, ar kūrinys nėra tik pramoga, jei jau taip smagu. Kur yra riba ir koks humoras – geras? Tai nustatyti sunku, lengviau pajusti.

Pastaruoju metu profesionaliojoje scenoje juoko daugėja. Tarkim, spektakliuose „Girti“ (rež. Iwanas Wyrypajewas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023) ir „Ruletė“ (rež. Jo Strømgrenas, LNDT, 2023) tai esminis elementas, ne mažiau jis svarbus ir Vilniaus senajame teatre Monikos Klimaitės režisuotame spektaklyje „Dviejų Korėjų susijungimas“, kurio premjera įvyko spalio 19 ir 20 dienomis.

Wyrypajewo spektaklio ašis yra tekstas, Strømgreno – stilius, o Klimaitės – erdvė. Vilniaus senojo teatro Didžiosios salės scenoje nedidelį baltu linoleumu išklotą kvadratinį plotą iš visų keturių pusių supa žiūrovų kėdės. Žiūrovui pasislėpti nėra kur, jis yra scenoje ir laukdamas aktorių gali pajusti nerimą dėl tokio artumo su vaidybos aikštele, baimę, kad aktoriai privers pasijusti nepatogiai. Tačiau taip nenutinka. „Dviejų Korėjų susijungime“ jautiesi dar arčiau aktorių nei per Oskaro Koršunovo spektaklius „Dugne“ (Oskaro Koršunovo teatras (OKT), 2010) ir „Žuvėdra“ (OKT, 2014). Skiriasi ir principas. „Dugne“ ir „Žuvėdroje“, nors publika buvo labai arti aktorių, vyravo įprasta frontali, „veidu į žiūrovą“ vaidyba, tačiau buvo griaunama ketvirtoji siena ir žiūrovas aktoriams buvo matomas. „Dviejų Korėjų susijungimas“, priešingai, ketvirtąją sieną išlaiko, tačiau, priklausomai nuo pasirinktos vietos, atsiranda keturios skirtingos perspektyvos ir galima pamatyti tai, kas įprastai teatre nedaroma, – aktorius, vaidinančius nugara į publiką. Mizanscenos išradingai sukurtos taip, kad žiūrint į vieno aktoriaus nugarą išryškėja jo partnerio veidas. Taip vien teatrinėmis priemonėmis, nenaudojant kameros ir ekrano, pasiekiamas stambaus plano efektas.

Viena yra ekrane iš arti matyti aktoriaus veidą, visai kas kita – žiūrėti į jį kelių žingsnių atstumu. Būtų sunku, jei iš taip arti, bet tarsi „pro rakto skylutę“ tektų stebėti intymų kitų gyvenimą, tačiau tai panašiau į patirtį, kai mėgini nugirsti svetimą pokalbį ant gretimo parko suolo ar prie kito stalo kavinėje. Visko gerai nematai, bet klausaisi ir įsivaizduoji.

„Dviejų Korėjų susijungimas“ – tarsi scenų iš suaugusiųjų gyvenimo žaidimas popierinėmis lėlėmis. Tik pagal juodus kontūrus iš balto popieriaus čia iškirptos ne lėlės, o Ingos Jurkevičiūtės sukurta scenografija. Balta sofa, baltas parko suoliukas, baltas žibintas, baltas stalas, pora baltų taburečių ir balta gėlių puokštė atrodo kaip paveikslėlis iš spalvinimo knygelės. Šis dirbtinis pasaulis yra tikras kiekvienam, kuris jame žaidžia. Spektaklio dailininkės aktorei Jevgenijai Karpikovai sukurtas ryškių spalvų kostiumas – vaikiškai trumpa suknelė ir ilgos kojinės – parodo ją kaip žaidžiančią mergaitę, bet jos šukuosena ir skarelė – visai ne vaikiškos, o atkeliavusios iš 6-ojo dešimtmečio kino. Šioje aplinkoje „mergaitė ir trys jos draugai“ azartiškai žaidžia suaugusiųjų santykius pagal prancūzų dramaturgo Joëlio Pommerat fragmentišką pjesę, sudarytą iš neilgų, greitai besikeičiančių epizodų su vis naujais veikėjais, kuriuos toje spalvinimo knygelėje reikia greitai eskizuoti.

Pagrindinė šio žaidimo taisyklė – nesikreipti į žiūrovą tiesiogiai. Išlaikydami ketvirtąją sieną, aktoriai kaip vaikai, susitelkę į žaidimą, veikia nieko aplink nematydami, ir tai leidžia publikai juos ramiai stebėti. Žiūrovams nežiūrima į akis, jie nejuokinami ir nekalbinami, negąsdinami ir neprovokuojami – taip pripratinami prie aktorių artumo. Aktoriai režisierės stipriai prilaikomi, kad nepradėtų flirtuoti su čia pat esančia publika ir nepasiduotų jos reakcijoms, juokui. Scenos keičiasi paprastai, pritemdžius šviesas, jose nėra gilaus psichologizmo, bet tai – ir ne parodija. Keturi aktoriai išlaiko subtilią, komedijai reikalingą pusiausvyrą tarp lengvumo ir rimtumo, tarp paviršiaus ir gelmės, kurios nepavyko rasti Klaipėdos jaunimo teatro aktoriams spektaklyje „Dvi Korėjos“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, 2018) pagal tą pačią Pommerat pjesę.

Klimaitė ne pirmą kartą siekia fizinio žiūrovų ir atlikėjų artumo: spektaklyje „Pykšt pokšt tratata“ (Panevėžio teatras „Menas“, 2021) žiūrovai taip pat buvo arti, bet susodinti ratu. Judesio spektaklyje veikė šokis ir aktorių šokėjų kūniškumas, o pagrindinė „Dviejų Korėjų susijungimo“ išraiškos priemonė yra vaidyba. Galiausiai šis spektaklis virsta tuo, kuo tampa mėgstami filmai, kai su nekantrumu lauki, kaip patinkantis aktorius ištars vieną ar kitą frazę ir pamatysi jo veido išraišką ar specifinį gestą. Spektaklyje stebėti aktorius pasidaro labai įdomu, nuo pasirinktos žiūrovinės vietos priklauso, iš kokios vienos iš keturių galimų perspektyvų yra regimas veiksmas. Iš nugaros matomas aktorius žadina vaizduotę, o kartu smalsumą kitą vakarą nueiti ir atsisėsti priešingoje pusėje, kad pažvelgtum į jo vaidybą, ne tik atspindimą partnerio.

Aktorių kvartetas parodo savo stiprybes ir gebėjimą veikti drauge, jie žaidžia sąžiningai: viename epizode pasireiškę labiau, kitame tampa pagalbininkais ar net žiūrovais. Karpikova ir Telmanas Ragimovas palaiko muzikinę spektaklio dalį. Jis groja elektrine gitara, ji dainuoja sentimentus keliančius populiarius hitus apie meilę, tokius kaip Patti Smith „Because the Night“; „Queen“ „I Want to Break Free“; „Nazareth“ „Love Hurts“; Johno Paulio Youngo „Love Is in the Air“; „Radiohead“ „Creep“, ir kitus (garso režisierius Vitalijus Leonovas). Jausmingas dainas, joms nespėjus įsibėgėti, režisierė nutraukia taip pat griežtai, kaip ir valdo aktorių žaidimą.

Karpikova ir Ragimovas veda stilistinę spektaklio liniją, geriau jausdami jo formą, o Jelena Juščenko ir Nikolajus Antonovas palaiko psichologinę dalį. Karpikova išsiskiria kaip vokalistė, Ragimovas pasižymi gebėjimu toje pačioje scenoje sukurti daugiau nei tris asmenis. Antonovas įsimena kaip idealistas Mokytojas ir įkyrus tiesos ieškantis Draugas, griaunantis draugystę. Spektaklio atradimu tampa Juščenko – savo stipria komiška puse ir psichologiniu jautrumu. Imi laukti, kaip ji pavaizduos vieną ar kitą pjesės veikėją. Epizoduose, kuriuose vaidina mokyklos Direktorę ar Auklę, aktorė atsiskleidžia kaip nepagrindinio vaidmens atlikėja, jos reakcijos itin reikalingos situacijai apibrėžti ir pagyvinti. Atmintį praradusios Moters scena išryškina jos, kaip solistės, meistrystę. Iš arti tenka stebėti, kaip ji, skirtingai niuansuodama, kartoja tuos pačius žodžius. Supranti, kokio profesionalumo tai reikalauja ir kokios plačios aktorės galimybės.

Spektaklyje svarbiausi ne atskiri aktorių sužibėjimai, o tai, kaip jie bendrauja ir kuria tarpusavio ryšį, parodo, kaip šis užsimezga, ima aižėti, nyksta, taip pat išryškina iš žmogiškųjų santykių kylantį skausmą, susidūrus skirtingoms tiesoms, įvairioms iliuzijoms ar į dabartį įsiterpus praeičiai. Pommerat pjesėje savo raktu buto duris atsirakina vyras, kad po dešimties metų buvusiai žmonai jos dabartinio partnerio akyse pasakytų „iki pasimatymo“; auklė prižiūri vaikus, kurių nėra. Režisierė nepanaudoja visų dvidešimties Pommerat pjesės scenų, atsisako tų, kurios siurrealistiškesnės. Tačiau, net ir žinant pjesę, ne mažiau įdomu stebėti spektaklį, nes režisierės pasirinkta forma jį paverčia savarankišku meno kūriniu, leidžiančiu patirti ypatingą aktorių artumą.

Vilniaus senojo teatro spektaklyje „Dviejų Korėjų susijungimas“ juokas kyla savyje atpažįstant įvairių apie santykius ir meilę pasisakančių balsų – nuo naivaus, idealistinio, banalaus iki racionalaus ir ciniško – aidą. Šis kamerinis režisierės Klimaitės kūrinys parodo, kaip lengvai žmogus, kovodamas už savo tiesą, žeidžia kitą ir griauna ryšį. Santykiai, žiūrint į juos iš šalies, juokina, kai matai, kad kiekvienas veikėjas žvelgia į situaciją ir ją interpretuoja tik iš savo perspektyvos, įsitikinęs, jog yra teisus. O iš vienos pusės, kaip parodo spektaklis, matyti ne viskas. Reikia keturis kartus pakeisti vietą ir perspektyvą, kad pamatytum kitą žmogų bei save patį ir iš priekio, ir iš nugaros, ir iš abiejų šonų.