7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Įsivietinęs menas

Skulptūrų ir instaliacijų paroda „Lukiškių kalėjime 2.0“

Agnė Mackevičiūtė
Nr. 31 (1438), 2022-10-07
Dailė Tarp disciplinų
Dovydo Nemuno skulptūrinė instaliacija. R. Šeškaičio nuotr.
Dovydo Nemuno skulptūrinė instaliacija. R. Šeškaičio nuotr.

Nuo 2021 m. pavasario viena seniausių įkalinimo įstaigų Lietuvoje – Lukiškių kalėjimas – pradėjo konversiją: iš tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pastatas tapo vis labiau besiplečiančiu kultūros klasteriu, apimančiu tiek mažesnio masto kamerinius koncertus, tiek daugiatūkstantines minias pritraukiančius muzikos ir meno festivalius. Į repertuarą taip pat įtraukiamas ir profesionalaus meno rodymas – parodos ir performansai vidinėse pastatų teritorijose, tokiose kaip cerkvė, buvusios kalėjimo kameros, skalbykla, net virtuvė ir t.t.

 

Nuo šių metų birželio Lukiškių kalėjimas atvėrė naują teritoriją – gamybinį kiemą, pradėjusį skulptūrų ir instaliacijų po atviru dangumi tradiciją. Pirma kintančios ekspozicijos paroda sukūrė glaudų ryšį su aplinka. Parodoje pristatomos menininkų Jono Aničo, Tauro Kensmino, Dovydo Nemuno, Mykolo Saukos ir Justino Stočkaus skulptūros bei instaliacijos. Iš visų kūrinių tik Nemuno skulptūrinė instaliacija buvo kuriama būtent Lukiškių kalėjimui, tačiau visi čia eksponuojami darbai atveria savitas nuorodas į kalėjimo istorijos ir dabarties kontekstus.

 

Pirmiausia žiūrovą pasitinka skulptoriaus Jono Aničo „Stebėtojai“ – keturi ant sienos kabantys kabliai, primenantys sovietmečiu populiarų namų dizainą. Tik išdidinti kelias dešimtis kartų jie atsisako savo pradinės drabužių kabinimo paskirties ir tampa kaukėmis, nebyliais stebėtojais, palydinčiais kiekvieną įžengusįjį. Nors Aničo „Stebėtojų“ skulptūrų serija tęsiama jau keletą metų, o darbai nebuvo specialiai kuriami Lukiškių kalėjimui, stebėjimas yra kertinis Lukiškių kalėjimo pagrindinės panopticon idėjos principas, kai priežiūra tiesiogiai susijusi su nuolatiniu stebėjimu. Nors tikroji filosofo Jeremy Benthamo suformuota panopticon pastato konstrukcijos versija čia ir nebuvo įdiegta, nuolatinio stebėjimo ir elgsenos reguliavimo metodai, kuriuos Michelis Foucault apibūdino kaip subtilesnę bausmės priemonę, kalėjime buvo taikomi. Kalinių stebėjimo modelis išskyrė Lukiškių kalėjimą kaip architektūrinio ir socialinio modernizacijos proceso XIX–XX a. pavyzdį, kuris leido nuo fizinių bausmių ir viešų kankinimų pereiti prie kalinių resocializavimo proceso ir modernesnės bausmės sampratos. Ne veltui antrajame Aleksandro Vinogradovo vadovo po Vilnių leidime 1905 m. Lukiškių kalėjimas nurodomas kaip „nuostabus laisvalaikio pasivaikščiojimo tikslas, kaip paskutinis technikos laimėjimas ir skirtingų perfekcionizmo dėmenų pavyzdys“.

 

Vis dėlto Lukiškių kalėjime kalinių priežiūros ir stebėjimo funkcija buvo grindžiama ne tik stebėjimu, bet ir religinėmis erdvėmis. Užtenka iš tolo pažvelgti į kalėjimą, ir iškart pamatysime virš aukštų koncertinomis apipintų tvorų kyšančius stačiatikių cerkvės kupolus. Ši cerkvė kalėjime veikė kaip didysis Rusijos imperijos galios ir oficialios valstybės religijos simbolis. Be jos, kalėjimo teritorijoje taip pat buvo Romos katalikų koplyčia ir sinagoga, tik šios, aišku, mažesnės ir ne tokios reprezentatyvios. Tad vietoj Michelio Foucault panopticon prototipe numatyto nuolat kalinius stebinčio prižiūrėtojo Vilniuje svarbiausią padėtį užėmė apeigas atliekantys rabinas ir kunigas.

 

Bet grįžkime prie parodos. Architektas ir inžinierius Dovydas Nemunas pasirinko kalbėti apie religijų reprezentacinės eilės gale likusią sinagogą ir glaudžiai su Lukiškių kalėjimu susijusią žydų tautos tragediją. Savo skulptūrinėje instaliacijoje Nemunas dekonstruoja Dovydo žvaigždės formą, ją tarsi atverdamas, bandydamas simboliškai išlaisvinti bei pagerbti siaubą išgyvenusius ir ramybėn atgulusius žydų tautos žmones, kurie nacių okupacijos metais buvo masiškai kalinami Lukiškių kalėjime. Deja, didžiajai daliai tai tebuvo tranzito stotelė iki pervežant į žudynių vietas Paneriuose. Šiandien žydų sinagogą Lukiškių kalėjime primena tik stogo forma, nes diegiant naują šildymo sistemą sinagoga buvo beveik sunaikinta. Taigi Nemuno instaliacija tampa nuoroda į vieną iš daugelio šios erdvės istorinių tarpsnių ir benykstančių architektūrinių kalėjimo dalių. Taip pat instaliacijoje išryškinti šeši trikampiai atveria nuorodą ir į vadinamąjį Lukiškių bausmių trikampį, kuris 1904 m. pastačius Lukiškių kalėjimą tapo simboline architektūrine miesto bausmių zona. Šio trikampio dalimi tapo Lukiškių kalėjimas kartu su vieša kartuvių vieta aikštėje ir Teismo rūmų pastatu.

 

Verta paminėti, kad buvusiame gamybos skyriaus kiemelyje, kur įkurdinta paroda, dar kalėjimo veikimo laikotarpiu kaliniai užsiėmė metalo, medžio apdirbimu, konstravo įvairią produkciją: nuo paukščių inkilų, bičių avilių, šulinio rentinių iki modernių automobilių dalių ir jų prototipų. Gamybos skyriuje dirbo tik pavyzdingai besielgiantys kaliniai, nuteisti iki gyvos galvos, kiekvienas jų turėjo po savo garažą-dirbtuvę, kur užsiimdavo savais darbais, taip turėdami galimybę šiek tiek užsidirbti ir praleisti monotonišką, lėtai kalėjime slenkantį laiką.

 

Vienoje tokių dirbtuvių per parodą buvo įkurdinta Justino Stočkaus instaliacija – įvairiais ornamentais išmargintos gyvūnų kaukolės ir darbo įrankiai. Regis, paradoksaliai čia įsikuria biomedicininę diagnostiką baigusio ir buvusio teismo medicinos autopsijų technologo anatominiai tyrinėjimai ir po jų kuriami objektai – išraižytos avių, šernų, stirnų ir kitų gyvūnų kaukolės, siekiant deformuoti kaulą ir sukurti jam naują, mikrokosminį paviršių. Įdomu, kad Stočkus sukuria tikros dirbtuvės įspūdį, kurioje galime įsivaizduoti gaminant kaulinę juvelyriką ar įvairias dekoracijas, tik šiek tiek bauginamai bei atgrasiai veikia tai, jog žinome, kad toje pačioje vietoje kadaise dirbęs asmuo buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, tad kaukolių pasirodymas tokioje vietoje nori nenori kelia tiesioginę sąsaja su neišvengiama mirtimi.

 

Kiemelyje taip pat pristatoma Tauro Kensmino skulptūrinė instaliacija „Didžioji žuvis“, tampanti tarsi tarpininku tarp istorinių kalėjimo kontekstų ir šiandienos socialinės erdvės. Kūrinys metaforiškai verčia susimąstyti apie besaikį sėkmės troškimą, jos siekimo būdus ir kartais ne visai džiuginančias to pasekmes. Pats autorius užsimena apie pačiam gana liūdną reginį: stereotipiškai maskulinistines situacijas, fotografijas ir įrašus raumeningų, savimi patenkintų ir išdidžių vyrų, pozuojančių greta už uodegos pakabintų laimikių – ryklių ar įvairių rūšių nykstančių didžiųjų žuvų. Tačiau kalėjimo aplinkoje instaliacija garsiai nekalba apie gamtos apsaugą ir ekologines peripetijas, o veikiau prabyla apie apskritai liūdnas iškreipto maskulinizmo pasekmes bei norą turėti bet kokia kaina daugiau, ne iki galo apmąstant tolesnius įvykius. Greta didžiulio kabančio ryklio liūdnos fizionomijos pakabintas blausiai ir melancholiškai švytintis apsitrynęs užrašas „TURBO“ tarsi nurodo nematomą įvykio kaltininką ir išryškina situacijos ironiškumą.

 

Vienintelės Mykolo Saukos skulptūros „Vytautas“ ir „Petras“, pastatytos prie pat įėjimo į kalėjimo pirmąjį korpusą, lyg du apsauginiai nužvelgia kiekvieną įžengusįjį. Tai maždaug trijų metrų aukščio skulptūriniai vyrų, kurių asmenybės autorius neatskleidžia, aktai. Žiūrovui lieka tik stebėti ir spėlioti, ar šie vyrai – buvę kaliniai, o gal prižiūrėtojai, o gal visai su šia vieta nesusiję asmenys. Nelabai aiškus ir šių personažų gyvenamasis laikmetis, o jų nuogumas nurengia nuo jų bet kokį socialinį statusą. Kūriniai verčia permąstyti žmogaus tapatybės pokyčius esant įvairioms situacijoms, o ką jau kalbėti apie asmenį, kuriam išorinio pasaulio socialinį statusą tekdavo palikti už vartų. Kalėjimo socialinis mikroklimatas netrukus įtraukdavo į save, o asmeniui būdavo suteikiamas naujas vardas – „gaidys“, „ožys“, „duchas“, „bachuras“, „verchas“. Naujas asmens tapatybės statusas kalėjime nurodė aiškias naujas gyvavimo taisykles, tačiau viduje tyliai džiaugiuosi, kad Saukos betoniniai paminklai nesusitapatino nė su vienu iš jų, o tik leido iškelti tapatumo klausimą ir galimybę paimprovizuoti įsivaizduojant, kas galėtų būti šie žmonės. Sovietmečiu apskritai tik dalis kalinčiųjų būdavo tikri nusikaltėliai ar valdžiai neįtikę politiniai aktyvistai, o kita dalis – tiesiog žmonės, turintys „netinkamas“ profesijas ar įgiję per didelius namus, turtus. Tad skulptoriaus paminklai nežinomam žmogui gali tapti ir monumentu tragiškus įvykius patyrusiam, kalėjime atsidūrusiam nekaltam asmeniui.

 

Asmeniškai be galo džiaugiuosi, kad tokios netradicinės erdvės kaip Lukiškių kalėjimas atveria duris meno kūriniams ir taip sukuria galimybes jiems atsiskleisti visai kitokiu kampu bei kurti nuorodas į aplinką. Atrodo, kad esant tokiai be galo emociškai sunkiai atmosferai ir tarp tokios išskirtinės architektūros atsiskleisti kūriniui turėtų būti ypač sunku, nes vaikštant po patį kalėjimą slogulys taip ir nepalieka. Tačiau parodoje pristatomiems darbams ne tik pavyko įgyti daug sluoksnių, bet ir susilieti su vieta, atskleisti jos kontekstus, patiems visai neišnykstant.

Dovydo Nemuno skulptūrinė instaliacija. R. Šeškaičio nuotr.
Dovydo Nemuno skulptūrinė instaliacija. R. Šeškaičio nuotr.
Mykolas Sauka, „Vytautas“ ir „Petras“ Lukiškių kalėjime. M. Saukos nuotr.
Mykolas Sauka, „Vytautas“ ir „Petras“ Lukiškių kalėjime. M. Saukos nuotr.
Tauras Kensminas, „Didžioji žuvis“. R. Šeškaičio nuotr.
Tauras Kensminas, „Didžioji žuvis“. R. Šeškaičio nuotr.
Jonas Aničas, „Stebėtojai“. R. Šeškaičio nuotr.
Jonas Aničas, „Stebėtojai“. R. Šeškaičio nuotr.
„Lukiškių kalėjimas 2.0“. R. Šeškaičio nuotr.
„Lukiškių kalėjimas 2.0“. R. Šeškaičio nuotr.