7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: ŠMC inf.

ŠMC inf.

Šiuolaikinio meno centre atidaromos trys naujos parodos

Naujame Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) parodų cikle – amerikietės Sharon Lockhart ir Urugvajuje gimusio litvakų kilmės Alejandro Cesarco solo parodos bei tarptautinė jaunųjų menininkų ekspozicija „Uodega ir galvos“. Nuo vasario 8 dienos ŠMC lankytojai taip pat kviečiami į nemokamas ekskursijas su menininkais ir kuratoriais, edukacinius užsiėmimus ir filmų peržiūras. Kino salėje bus rodoma Sharon Lockhart ir Alejandro Cesarco kūryba, o vasario 14-17 dienomis – amerikiečių režisieriaus Jameso Benningo filmų retrospektyva.


„Menininkės Sharon Lockhart kūryba išsiskiria dėmesiu šiuolaikiniame mene retai reprezentuojamoms socialinėms grupėms. Šįkart tai – grupė paauglių merginų gyvenančių socioterapijos centre Lenkijos miestelyje Rudzienko. Jau kelerius metus kartu su šiomis merginomis kuriamuose projektuose menininkė sudaro sąlygas marginalizuotiens balsams būti išgirstiems, ir daro tai pasitelkdama intelektualią, paveikią vizualinę kalbą,“ – sakė parodos kuratorės Inesa Brašiškė ir Justina Zubaitė.


Amerikiečių menininkė daugiau nei du dešimtmečius kuria filmus, fotografijas ir instaliacijas, kuriose tiria darbo, poilsio, edukacijos ir žaidimo praktikas bei jų reprezentacijas. Lockhart projektuose, sukurtuose remiantis dialogo, bendruomeniškumo ir bendradarbiavimo principais, formuojasi netikėta socialiai atsakingo proceso ir formalios estetikos sintezė, didžia dalimi nulemianti jos kūrybos patrauklumą.


Vasario 8 dieną, penktadienį, 18 val. atsidaranti solo paroda „Rudzienko“ – pirmasis amerikiečių menininkės kūrybos pristatymas Baltijos šalyse ir šios dviejų kanalų videoinstaliacijos premjera Europos šiuolaikinio meno institucijoje. Keletą vasarų iš eilės Lockhart paauglėms iš socioterapijos centro organizavo kūrybines dirbtuves, kurių metu, pasitelkiant paprastus mąstymo, rašymo, judėjimo, dainavimo, klausymo ir improvizacijos pratimus, merginos buvo skatinamos išreikšti save ir atverti savo mintis naujoms galimybėms. Parodos kūriniai yra šio buvimo kartu ir patirčių dalijimosi rezultatas. Parodą lydės kūrybinės dirbtuvės, filmų seansai ir naujos menininkės knygos pristatymas.
Parodos „Rudzienko“ anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=sLwJY-GgpnI
Vasario 8 dieną ŠMC taip pat atidaroma Urugvajuje gimusio, Niujorke gyvenančio menininko Alejandro Cesarco solo paroda „Taktikos & metodai“. Menininko sukurtų fotografijų, spaudinių, filmų, piešinių bei tekstų struktūra ir idėjos tiesiogiai ir netiesiogiai nurodo į konceptualaus meno ir literatūros įtaką jo kūryboje. Pasitelkdamas įvairias medijas Cesarco savo kūriniuose nuolat grįžta prie pasakojimo, atminties, istorijos ir užmaršties klausimų.


Šio menininko kūryba yra plačiai eksponuojama pasauliniu mastu, tačiau, nepaisant jo litvakiškų šaknų, Lietuvoje iki šiol nebuvo pristatyta. Neringos Bumblienės kuruotoje parodoje eksponuojami pastarųjų metų Cesarco darbai kartu su specialiai šiai ekspozicijai sukurtais kūriniais, kuriuos papildys kiekvieną trečiadienį vyksiančios menininko filmų peržiūros. Viename iš jų bus galima pamatyti ir Cesarco senelio, kilusio iš Lietuvos, videoportretą „Zeide Isaac“.


Tarptautinėje parodoje „Uodega ir galvos“ kuratorės Viktorija Damerell ir Ona Juciūtė pristato kūrinius, kuriuos surado keliaudamos po Europos meno mokyklas, Vilniaus menininkų sandėlius bei savo pačių studijas. Jos siekė ištirti jauniausios Europos menininkų kartos darbus ir pristatyti savo įspūdžius Vilniaus publikai. Kuratorės ieškojo darbų, kurie leidžiasi į dialogą su jų pačių meninėmis praktikomis. Atrinkti parodos kūriniai neįprastais būdais pateikdami kasdienės aplinkos daiktus, kalba apie kultūros paviršiaus trapumą ir tai, kas nutinka jį pradrėskus. „Uodega ir galvos“ bus eksponuojami menininkų Signe Boe, Marie Raffn, Viktorijos Damerell, Charlie Fegano, Hannah Fitz, Jano Hueskeso, Onos Juciūtės, Brigitos Mikalauskaitės, Francesco Palombi, Johno Ryanerio ir Bobo van der Wallo darbai.


Šiuolaikinio meno centro parodos: vasario 8-kovo 31 Sharon Lockhart „Rudzienko“ ir alejandro Cesarco „Taktikos & metodai; vasario 15-kovo 31 „Uodega ir galvos“. Daugiau informacijos apie kino salės programą, nemokamas ekskursijas ir edukacinius užsiėmimus – www.cac.lt.

 

 

 

John Ryaner,„Taksonomijos imitacija“. 2018 m.
John Ryaner,„Taksonomijos imitacija“. 2018 m.
Kadras iš Alejandro Cesarco filmo „Revision“. 2017 m.
Kadras iš Alejandro Cesarco filmo „Revision“. 2017 m.
Kadras iš Sharon Lockhart filmo „Rudzienko“. 2016 m.
Kadras iš Sharon Lockhart filmo „Rudzienko“. 2016 m.
ŠMC inf.

Šiuolaikinio meno centre – ispanų videomenininkės Eli Cortiñas solo paroda

Naujame Šiuolaikinio meno centro parodų cikle bus pristatyti ispanų menininkės Eli Cortiñas videodarbai. Trečiadienio vakarą, lapkričio 28 dieną, 18 val. įvyks solo parodos „Remiksuotojai niekada nemiršta“ atidarymas. Cortiñas kūrybai būdingas kinematografinės atminties kvestionavimas, juose dažnai analizuojama ir permontuojama rasta filmuota medžiaga, kuri kruopštaus montažo būdu supinama su menininkės filmuotais vaizdais.

„Manau, kad vaizdas, turiu omenyje filmą, koliažą, skulptūrą ir taip toliau, – yra tik pusė paties meno kūrinio. Kita pusė užsipildo žiūrovo akyse ir sąmonėje. Čia ir prasideda tikroji magija,“ – komentuodama savo kūrybą yra sakiusi menininkė.

Neringos Bumblienės kuruotoje parodoje, kuri veiks iki kitų metų sausio 13 dienos, bus galima išvysti du E.Cortiñas video kūrinius, taikliai apibrėžiančius jos profesinį interesų lauką ir išsamiai atskleidžiantį jos kūrybinę kalbą. „Duotybių duotybė“ (The Most Given of Givens, 2016) – tai trijų kanalų instaliacija, siekianti  parodyti ir kvestionuoti Holivudo kine suformuotą „kito“ įvaizdį. Kūrinio išeities tašku tapo filmų saga apie Tarzaną. Naudodama filmuotą medžiagą iš labai įvairių šaltinių – nuo minėtų Holivudo filmų, Walto Dinsney‘aus produkcijos iki plačiai žinomų prancūzų bei pirmųjų Afrikos režisierių filmų – Cortiñas tiria etnocentrinį žvilgsnį vakarietiškame kine. Cortiñas interesų laukas toliau skleidžiasi kitame parodoje eksponuojamame filme „Ta, kuri vaikšto“ (The One Who Walks, 2014). Šiame kūrinyje menininkė vėl miksuoja rastą filmuotą medžiagą su savo darytais vaizdo įrašais. Čia ji pirmą kartą savo kūryboje panaudoja abstrakčių skulptūrinių objektų vaizdus, kurie veikia kaip nuoroda į vidines protagonistų kovas.

Šie du videokūriniai, pristatomi kaip instaliacija juodo kubo situacijoje, sukuria koncentruotą kinematografinę patirtį.  Paroda kviečia žiūrovus iš naujo permąstyti, kaip mes suvokiame kino vaizdinius, ir rasti naujus bei, galbūt, subtilesnius naratyvus kompleksiškame, menininkės sukurtame kaleidoskope.

Eli Cortiñas gimė 1979 m. Gran Kanarijos las Palme, Ispanijoje, nuo 1995 m. gyvena ir kuria Berlyne. Ji studijavo Kelno medijų meno akademijoje ir Europos filmų koledže Ebeltofte, Danijoje. Jos svarbiausios solo parodos yra eksponuotos meno centre „SCHIRN Kunsthalle“ Frankfurte prie Maino, Vokietijoje, galerijoje „Waldburger Wouters“ Briuselyje, meno centre „DA2“ Salamankoje, Ispanijoje, modernaus meno muziejuje „Berlinische Galerie“ Berlyne.

Parodą remia Goethe institutas Vilniuje.

Parodos Šiuolaikinio meno centre. Lapkričio 28 d. atidaryta ispanų paroda „Architektas be architektūros? Valdo Ozarinsko retrospektyva“, o lapkričio 30 d., penktadienį, 18 val. įvyks jaunųjų menininkų darbus pristatančios parodos „JCDecaux premija“ atidarymas.

ŠMC inf.

Architektas be architektūros? – Valdo Ozarinsko kūrybos paroda Šiuolaikinio meno centre

„Architektūra žmogų nuolat bando, testuoja, ir tai nėra malonu,“ – viename interviu yra sakęs architektas, menininkas, vienas ryškiausių Lietuvos tarpdisciplininio meno ir konceptualiosios architektūros atstovų, Valdas Ozarinskas (1961–2014). Lapkričio 23 dieną, penktadienį, 18 val. Šiuolaikinio meno centre bus atidaryta šio išskirtinio menininko kūrybos retrospektyva „Architektas be architektūros?“. Patikrinti V.Ozarinsko teiginį, susipažinti su jo darbais ir vizija, parodos lankytojai galės iki kitų metų sausio 13 dienos.

„Šiuo metu, kai radikaliai keičiasi tradiciniai profesijų apibrėžimai, labai įdomu pažvelgti į Ozarinsko kūrybą. Ilgą laiką dirbęs tarsi užkulisiuose, paraštėse, jis suformavo daugybę meno sričių aprėpiančią praktiką. Kurioje srityje bedirbtų, jis nesiliovė mąstęs apie architektūrą — visai kitaip, nei buvo įprasta tuometiniame architektūros lauke. Tačiau jo kūryba aktuali ne tik jaunajai architektų kartai, kuri vis dažniau gręžiasi į idėjas, tyrimą, naudoja platų žinių, informacijos spektrą. Peržvelgiant Ozarinsko kūrybą ryškiai atsiskleis keletas mūsų šalies dešimtmečių. O menininko bei jo bendražygių intervencijos į miestą, interjerus, šiuolaikinio meno ir mados lauką tikrai nustebins,“ – sakė parodos kuratorė Virginija Januškevičiūtė.

Valdas Ozarinskas kūrė parodų ekspozicijas, interjerus, individualių gyvenamųjų namų ir visuomeninių pastatų architektūrą, scenografiją renginiams, mados kolekcijas, instaliacijas ir videofilmus, redagavo leidinius, kuravo architektų grupės „Privati ideologija“ parodas ir organizavo muzikos bei meno renginius. Žinomiausi architektūriniai menininko kūriniai – drauge su bendraautorių kolektyvu kurtas ikoniškas Lietuvos paviljonas EXPO 2000-ųjų parodai Hanoveryje bei stilizuoti, grubūs „militaristiniai“ interjerai barams „NATOʼs“ ir „Neperšaunama liemenė“. V.Ozarinskas yra surengęs apie dešimt personalinių ir dalyvavo daugiau nei penkiasdešimtyje grupinių parodų, 2007-ais m. buvo įvertintas „Hansabank“ meno premija. Paskutiniai plačiai pristatyti jo meno projektai – „Romas Ubartas“ ir „Juoda pagalvė“.

„Architektas be architektūros?“ – tai beveik tris dešimtmečius aprėpianti menininko bei architekto kūrybos apžvalga, pirmoji galimybė sąlyginai naujus jo darbus apžvelgti drauge su senesniais, ir retai pasitaikydavusi proga sugretinti jo kūrybą įvairiose meno srityse. Valdas Ozarinskas daugelį metų dirbo Šiuolaikinio meno centre architektu, prisidėjo kuriant institucijos įvaizdį ir interjerą. Parodą sudarys dešimt skyrių, trys iš kurių eksponuojami trijuose ypatinguose, kiek skirtingais laikotarpiais Ozarinsko sukurtuose interjeruose – ŠMC kino salėje, rūbinėje ir fojė.

Parodos kuratorė: Virginija Januškevičiūtė
Ketvirtoji parodos dalis kuruojama drauge su Jurga Daubaraite ir Jonu Žukausku
Parodos architektas: Audrius Bučas

Artėjančios parodos Šiuolaikinio meno centre: lapkričio 28 d., trečiadienį, 18 val. bus atidaryta ispanų video menininkės Eli Cortiñas paroda „Remiksuotojai niekada nemiršta“, o lapkričio 30 d., penktadienį, 18 val. įvyks jaunųjų menininkų darbus pristatančios parodos „JCDecaux premija“ atidarymas.

ŠMC inf.

Pirmoji portugalų menininko solo paroda Baltijos šalyse

„Besisukantis ratas“ – pirmoji portugalų menininko Diogo Evangelistos solo paroda Baltijos šalyse. Šios kaip įtraukianti patirtis sumanytos parodos pavadinimas kilo iš 2017 m. to paties pavadinimo menininko performanso, kuriuo tyrinėjamas trilypis ryšys tarp kūno judesių, mechanikos ir to, kas regima. Skirtingi parodos elementai formuoja takų organizmą, tyrinėjantį nuolat besikeičiančias mūsų aplinkos formas. Paroda pristato daug naujų menininko kūrinių, tarp jų – naują videodarbą „Organinės mašinos“ ir pirmąkart eksterjere eksponuojamą videoinstaliaciją „Dangus egzistuoja“. Evangelistos kūryba apima geismo ir pokyčio temas; ji tyrinėja animistinį žmogaus vaizduotės potencialą, atsiskleidžiantį aproprijuojant konceptus, vaizdus, objektus, pasakojimus ir aplinkas.

Parodos atidarymas jau šį penktadienį, rugsėjo 14 d., 18 val.,

Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2)

 

ŠMC inf.

13-osios Baltijos trienalės uždarymo savaitgalio programa

Likus vos savaitei iki 13-osios Baltijos trienalės uždarymo, Šiuolaikinio meno centras maloniai kviečia į specialius savaitgalio renginius, kurie vyks 3-4 d. ŠMC, Vilniuje. Jų metu žiūrėsime filmą, kalbėdami vaikščiosime po parodą, klausysimės muzikos, kursime, vaišinsimės japoniškais ledais Kakigōri ir vartysime knygas.

Rugpjūčio 3 d., penktadienį, 19 val. kviečiame į ekskursiją po parodą su viena iš jos kuratorių – Neringa Bumbliene, kurios metu daugiau sužinosite apie pačią trienalę, jos rengimo ypatumus bei eksponuojamus kūrinius.

Iš karto po ekskursijos, 20 val., kviečiame į garsaus prancūzų menininko Pierre‘o Huyghe‘o (g. 1962 m.) 2011 m. filmo „Šeimininkas ir debesis“ (The Host and the Cloud, 121‘30“) nemokamą peržiūrą ŠMC kino salėje. Šiame, kaip ir daugelyje kitų menininko filmų, balansuojama tarp realybės ir fikcijos. Kūrinys, trunkantis ilgiau nei dvi valandas, buvo nufilmuotas uždarytame muziejuje tolimame pramogų parko pakraštyje Paryžiaus priemiesčiuose. Sumanytas kaip žaidimas vaidmenimis ir filmuotas visus metus, filmas sutelkia dėmesį tik į tris dienas – Heloviną, Valentino ir Tarptautinę darbo dienas bei siūlo hipnotizuojančią kelionę tyrinėjant laisvus ir kol kas dar neapibrėžtus elgesio modelius.

Uždarymo renginius tęsime rugpjūčio 4 d., šeštadienį, ŠMC terasoje. Nuo 15 iki 19 val. gros DJ Try My Love, turėsime užkandžių ir gėrimų bei bus galima susipažinti ir įsigyti „Six chairs books“ platinamų knygų. Renginio metu lankytojai galės dalyvauti nemokamose kūrybinės dirbtuvėse bei ekskursijose, skirtose visai šeimai.

Šeimas su vaikais, norinčiais dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse, kviečiame užsiregistruoti iš anksto el. paštu: audrius.poc@cac.lt

Visi 13-osios Baltijos trienalės „Išsižadėk šmėklų“ renginiai yra nemokami. Baltijos trienalė yra didžiausias ir svarbiausiais ŠMC renginys, kas trejus metus vykstantis nuo 1979 m.

13- ąją Baltijos trienalę pirmąsyk renginio istorijoje kartu organizuoja ir rengia visos trys Baltijos šalys: Lietuva (paroda veikia iki rugpjūčio 12 d.), Estija (paroda veikia iki rugsėjo 2 d.) ir Latvija (atidarymas rugsėjo 21 d.).

13-oji Baltijos trienalė, pavadinimu „Išsižadėk šmėklų“, tyrinėja priklausomybės sąvoką ir klausia ką reiškia gyventi išskaidytų tapatybių laike. Parodoje Vilniuje dalyvauja 27 menininkai iš 22 pasaulio šalių. Ji buvo surengta vadovaujant prancūzų kilmės Londone gyvenančiam šiuolaikinio meno kuratoriui Vincent Honoré, kuris kartu dirbo su tarptautine kuratorių komanda: Dina Akhmadeeva, Canan Batur, Neringa Bumbliene, Cédric Fauq, Anya Harrison.

Parodoje eksponuojami įvairių žanrų kūriniai nuo piešinių, tapybos iki didelio mastelio skulptūrų, videodarbų ir instaliacijų. Beveik pusė 13-ojoje Baltijos trienalėje pristatomų kūrinių yra specialiai sukurti šiai parodai, kita dalis – niekuomet prieš tai Lietuvoje neeksponuoti darbai. Visi kartu jie sukuria balsų polifoniją, atskleidžiančią įvairialypes šiandienos meno strategijas. 13-oji Baltijos trienalė yra skirta paminėti Latvijos, Lietuvos ir Estijos valstybių nepriklausomybės šimtmetį.

Organizatoriai: Šiuolaikinio meno centras (ŠMC), Vilnius, Lietuva; „Kim?“ šiuolaikinio meno centras, Ryga, Latvija; Estijos šiuolaikinio meno centras (CCAE), Talinas, Estija Meno vadovas: Vincent Honoré

Kuratoriai: Dina Akhmadeeva, Canan Batur, Neringa Bumblienė, Cédric Fauq, Anya Harrison Architektas: Diogo Passarinho Dizaineris: Tadas Karpavičius

Rėmėjai: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Prancūzų institutas, LRT, „Arterritory.com“, „Go Vilnius“ Partneriai: Čekijos Respublikos ambasada Vilniuje, Prancūzų institutas Lietuvoje, Lietuvos kultūros institutas, „artnews.lt“

A.Vasilenko nuotr.
A.Vasilenko nuotr.
ŠMC inf.

JCDecaux premija 2018. Atviras šaukimas ir nauja kuratorių komanda

Šiuolaikinio meno centras kartu su „JCDecaux“ skelbia atvirą šaukimą jauniesiems menininkams dalyvauti 2018 m. „JCDecaux premijos“ parodoje ir pristato naująją ateinančių dviejų ciklo parodų kuratorių komandą.

Apie parodą

„JCDecaux premija“ – tai Šiuolaikinio meno centro ir „JCDecaux“ 2016 metais įsteigtas kasmetinių parodų ciklas, siekiantis skatinti jaunųjų Lietuvos menininkų kūrybą, jos sklaidą Lietuvoje ir užsienyje bei visuomenės susidomėjimą šiuolaikiniu menu. Vienkartinė 3000-ų eurų dydžio premija, įsteigta „JCDecaux“, tarptautinės komisijos sprendimu skiriama vienam parodoje dalyvaujančiam menininkui ar kolektyvui už pristatomo kūrinio meninės raiškos originalumą bei aktualumą.

„JCDecaux premijos“ parodų dalyviai išrenkami atviro šaukimo metu. Iš visų gautų pasiūlymų parodos kuratoriai atrenka 5-is projektus, iš kurių formuojama konceptuali grupinė ekspozicija. Kiekvienam projektui skiriamas produkcijos biudžetas ir kuratorinė parama. Premijos laureatą išrenka kaskart naujai suburiama tarptautinė šiuolaikinio meno kūrėjų, kuratorių ir tyrėjų komisija.  

Ankstesnių JCDecaux premijos parodų „Seklus, greitas ir dar neįvardintas“ (2016 m.) bei „Lėtos mokyklos“ (2017 m.) kuratoriai Edgaras Gerasimovičius ir Audrius Pocius publikai pristatė naujus devynių kūrėjų bei jų kolektyvų darbus. Šių parodų prizininkais tapo (atitinkamai) Ona Juciūtė ir Monikos Janulevičiūtės bei Antano Lučiūno duetas. Daugiau apie ankstesnes ekspozicijas ir jų laureatus bei dalyvius galite sužinoti projekto tinklapyje http://jcdecaux-premija.lt/.

Atviras šaukimas

Kaip ir kiekvienais metais, šiųmetinės „JCDecaux premijos“ ekspozicijos tema nėra griežtai apibrėžiama. Tačiau parodos kuratoriai Monika Kalinauskaitė ir Adomas Narkevičius skatina jaunuosius menininkus nevengti sudėtingos socialinės ir asmeninės tematikos, gilintis į probleminius gyvenimo, kultūros, technologijų ir istorijos aspektus, nepabijoti sąmojo, leisti sau tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme sutirštinti spalvas. Kūrinių žanras, technika ir medija neribojama.

Savo pasiūlymus gali teikti kūrėjai nuo 18 iki 35 metų, turintys Lietuvos pilietybę (įskaitant ir gyvenančius užsienyje), arba nuolatos veikiantys ir gyvenantys Lietuvoje užsieniečiai. Dalyvio paraišką sudaro:

Projekto aprašas (ne ilgesnis nei vienas A4 formato lapas);
Projekto vizualinė medžiaga (eskizai, kadruotės, preliminarios vizualizacijos);
Preliminari įgyvendinimo sąmata;
Laisvos formos CV ir darbų aplankas („portfolio“).

Paraiškas prašome iki birželio 8 d. teikti el. paštu premija@cac.lt, laukelyje “tema” įrašius „JCDP18 Vardas Pavardė“. Taip pat projektus galima siųsti arba pristatyti šiuo adresu:

JCDecaux premija
Šiuolaikinio meno centras
Vokiečių g. 2
01130 Vilnius.

Parodos dalyviai bus paskelbti iki birželio mėnesio pabaigos.

Parodos kuratoriai

Kasmetinės parodos “JCDecaux premija” kuratorių komanda keičiasi kas dvejus metus, siekiant išlaikyti ekspozicijos originalumą, užtikrinti kaskart vis naujus ir dinamiškus sprendimus bei procesus. 2018 ir 2019 m. parodas drauge kuruos Monika Kalinauskaitė ir Adomas Narkevičius.

Monika Kalinauskaitė yra rašytoja ir kuratorė, grafinio romano „The Great Outdoors“ bendraautorė, šiuo metu dirbanti su Šiuolaikinio meno centro skaityklos kolekcija ir programa. M. Kalinauskaitė reguliariai publikuoja grožinius tekstus ir parodų recenzijas Lietuvos ir užsienio spaudoje bei aktyviai dirba su jaunųjų menininkų parodomis.

Adomas Narkevičius nuo 2017 metų yra meno ir edukacijos centro „Rupert“ rezidencijų ir edukacijos kuratorius. Dirbdamas „Rupert“, inicijavo ir kuruoja garso meno ir eksperimentinės muzikos renginių programą. Pastaruoju metu aktyviai dirba su jaunųjų Lietuvos ir užsienio menininkų parodomis ir renginiais Lietuvoje, kuruoja 6-ąją Rupert alternatyvios edukacijos programą. Yra grupės „Without Letters“ narys.

Parodos kuratoriai džiaugiasi jiems suteikta proga dirbti prie šio dinamiško ir aktualaus projekto, ir nekantrauja susipažinti su dalyvių paraiškomis bei pradėti tolesnius parodos darbus.

http://jcdecaux-premija.lt/
www.cac.lt
Kontaktai pasiteirauti:
premija@cac.lt
info@cac.lt
(+370 5) 2121954

 

Monika Kalinauskaitė ir Adomas Narkevičius
Monika Kalinauskaitė ir Adomas Narkevičius
ŠMC inf.

„Mišrūs balsai“ 13-osios Baltijos trienalės renginys Londone

2018 kovo 29 d., 19-22 val. Pietų Londono galerijoje („South London Gallery“)

Meno vadovas: Vincent Honoré Kuratoriai: Dina Akhmadeeva, Canan Batur, Juliet Bingham, Neringa Bumblienė, Harry Burke, Cédric Fauq, Anya Harrison, Cadence Kinsey, Kaspars Vanags  Prieš trims 13-osios Baltijos trienalės „Išsižadėk šmėklų“ parodoms atsidarant Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, performansų, poezijos ir muzikos vakaras „Mišrūs balsai“ nustatys jos toną ir išreiškš troškimus bei ambicijas. Šis momentinis, vieną vakarą truksiantis persikėlimas į Londoną kūnų, judesių ir tekstų jungtimis kvies kalbėti apie pagrindinę trienalės temą – judančią tapatybės sąvoką. Vakaro metu bus paskelbtas menininkų, dalyvaujančių 13-ojoje Baltijos trienalėje sąrašas. 

Renginyje dalyvaus menininkai: Carlotta Bailly Borg, Eglė Budvytytė, Adam Christensen, Gaia Fugazza, Marikiscrycrycry, Ieva Rojūtė, Mare Tralla, Karlis Verdins ir Liv Wynter.

Renginys vyks 2018 m. kovo 29 d. 19–22 val. Pietų Londono galerijoje („South London Gallery“) adresu 65–67 Peckham Rd, Londonas.


RENGINIŲ DATOS

• 13-oji Baltijos trienalė. Mišrūs balsai. Performansų, poezijos ir muzikos vakaras, Pietų Londono galerija (South London Gallery), 2018 03 29

• 13-oji Baltijos trienalė, Šiuolaikinio meno centras (ŠMC), Vilnius: 2018 05 11–08 12, parodos atidarymas: 2018 05 11

• 13-oji Baltijos trienalė, Talino kunsthalė (Kunstihoone): 2018 06 29–09 02, parodos atidarymas: 2018 06 29 

• 13-oji Baltijos trienalė, „Kim?“ šiuolaikinio meno centras, Ryga: 2018 09 21–11 18, parodos atidarymas: 2018 09 21

Organizatoriai: Šiuolaikinio meno centras Vilniuje, Rygos šiuolaikinio meno centras „Kim?“ ir Estijos šiuolaikinio meno centras


Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Prancūzų institutas, Latvijos Respublikos kultūros ministerija, Estijos kultūros fondas Šiuo renginiu švenčiamas Lietuvos, Latvijos ir Estijos atkurtų valstybių šimtmetis.

 

ŠMC inf.

Daniel Steegmann Mangrané paroda „Fantomas“ ŠMC

Kuratorė Neringa Bumblienė
2018 03 02–01 04
Šiuolaikinio meno centras, Vilnius


Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) džiaugiasi galėdamas pristatyti pirmąją ispanų menininko Danielio Steegmanno Mangrané personalinę parodą Baltijos šalyse. Parodą „Fantomas“ sudaro du kūriniai, kurie čia tampa tarpusavyje sąveikaujančia instaliacija, eksponuojama pietinėje ŠMC salėje.

Rio de Žaneire gyvenantis menininkas savo kūriniuose dažnai tyrinėja miglotą erdvę, tvyrančią tarp tokių Vakarų kultūroje priešpastatomų sąvokų kaip kultūra ir gamta, subjektas ir objektas, realybė ir sapnas, regima ir paslėpta. Menininkas dažnai poruoja natūralius elementus su dirbtiniais ar patalpina juos jiems svetimose aplinkose. Steegmann Mangrané kuria situacijas, kuriose susidrumsčia nusistovėjusios hierarchijos, kuriose tirpsta aiškios apibrėžtys tarp tariamai priešingų objektų, taip atverdamos naujas buvimo tarp perspektyvas.

Parodos pavadinimas „Fantomas“ pagal apibrėžimą yra tai, kas regima net jei ir neturi fizinio kūno. Tai yra prieštarybių akumuliacija, čia nurodanti ir į parodoje eksponuojamą 2015 m. kūrinį „Fantomas (visų gyvūnų ir žvėrių karalystė yra mano vardas)“ (angl. „Phantom (Kingdom of all the animals and all the beasts is my name”). Jame „Lidar“ skeneriu Steegmann Mangrané užfiksavo vienos sparčiausiai pasaulyje nykstančių terpių – Brazilijos Atlanto tropinių miškų – dalelę. Skeneriu gautas taškų debesis, sudėtingas juodai baltų dėmelių tinklas čia tampa suvokiamas virtualios realybės akinių dėka. Kiekvienas technologijos atradimas pasiūlo vis naujus visatos reprezentavimo būdus, kurie galiausiai keičia realybės suvokimą ir mūsų vietą joje. Virtuali realybė suteikia unikalią galimybę patirti kitu atveju nepasiekiamas ar tiesiog neegzistuojančias vietas. Kūrinyje „Fantomas (visų gyvūnų ir žvėrių karalystė yra mano vardas)“ pakėlus akis į viršų matosi vešlūs medžiai, šakos ir tanki, viską supanti lapija. Pažvelgus žemyn regimos šaknys ir žemė, bet savo kojų ir rankų čia nerasime. Virtualioje realybėje esame bekūniai. Bekūnė yra ir pati virtuali realybė. Ji siekia, tačiau nesugeba pakeisti to, į ką nurodo, vietoje to pasiūlydama naują mišrių pojūčių aplinką.

Antrasis ŠMC eksponuojamas Steegmann Mangrané kūrinys „µ“ (2017) – tai serija kabančių skulptūrinių elementų. Darbą sudaro aštuonios erdvėje išdėstytos aliuminio grandinės, laikančios išraitytus objektus, kurie iš dalies primena gamtoje randamas formas, o iš dalies – nepažįstamą raidyną. µ yra dvyliktoji graikų abėcėlės raidė, kilusi iš egiptietiško vandenį reiškiančio hieroglifo. Šios aliuminio grandinės pietinę salę suskaido vertikaliomis dalimis, siūlydamos daugialypius vingiuotus parodos apžiūrėjimo maršrutus, ir galiausiai nukreipia žiūrovo žvilgsnį tolyn į už erdvių langų plytintį juodai baltą žiemos peizažą.

Daniel Steegmann Mangrané (1977 m.) gimė Barselonoje, gyvena ir dirba Rio de Žaneire, Brazilijoje. Jo personalinės parodos pristatytos Serralves fonde Porte, Portugalijoje (2017), Modernaus meno muziejuje Medellín Antiokijoje, Kolumbijoje (2016), projektų erdvėje „the Green Parrot“ Barselonoje (2016), Rio de Žaneiro modernaus meno muziejuje (2015), „Casa Modernista“ San Paule (2015), CRAC šiuolaikinio meno centre Alzase, Prancūzijoje (2014), „Casa França-Brasil“ Rio de Žaneire (2013). Jo kūriniai rodyti svarbiose grupinėse parodose „Centre Pompidou-Metz“ šiuolaikinio meno centre Prancūzijoje (2017), Liono bienalėje Prancūzijoje (2017), Naujajame nacionaliniame Monako muziejuje NMNM (2017), ŠMC Vilniuje (2017), Arario muziejuje Seule (2016), 9-oje Berlyno bienalėje (2016), Naujojo muziejaus trienalėje Niujorke (2015), Kadist meno fonde Paryžiuje (2015), 9-oje Mercosul bienalėje Porto Alegre, Brazilijoje (2013), 30-oje San Paulo bienalėje (2012) ir kitur.


Menininko ir „Esther Schipper“ galerijos Berlyne nuosavybė

Menininko ir „Esther Schipper“ galerijos Berlyne nuosavybė
ŠMC inf.

Paroda „Paauglės bitės pašaukimas vieną vasarą“

Kuratoriai: Audrius Pocius ir Nicholas Matranga

2018.02.09–04.01

Parodos atidarymas: vasario 9 d., penktadienį, 18 val.


Šiuolaikinio meno centras džiaugiasi galėdamas pristatyti pirmąją šių metų grupinę parodą „Paauglės bitės pašaukimas vieną vasarą“.
Arba paauglės bitės pašaukimas vieną vasarą, arba manija krauti akmenis, arba rutulinio guolio pasitikėjimas savimi, arba apie ką visa tai?


Nors jaunas amžius leidžia daryti prielaidą apie vėjavaikiškus polinkius, paauglė bitė nėra pasakėčios personažas. Bitės gyvenimas paprastai trunka nuo penkių iki šešių savaičių – tai be proto trumpas laikas, kupinas sunkaus darbo. Vos gimusi ji puola rinkti nektarą, kad išmaitintų lervas. Dėl šios priežasties lengva įsivaizduoti bičių spiečių kaip tobulą ekonominę bendruomenę – čia laikas ir resursai išnaudojami iki paskutinio lašo.

Esant tokiai griežtai gyvenimo struktūrai, spiečiaus išlikimas priklauso nuo to, kaip kiekviena bitė atlieka tai, ką Ruth Garret Millikan pavadino jos biologine funkcija. Bet koks nukrypimas nuo įprasto ir patikrinto elgesio yra griežtai baudžiamas, dažniausiai – mirtimi.


Vis dėlto, kokią biologinę funkciją turi elgesys, kuris, bent iš pirmo žvilgsnio, niekaip neprisideda prie rūšies gerovės? Būdami žmonėmis, mes daugiau operuojame ženklais, nei užsiimame maisto paieškomis, o neretai kažkieno vertė tampa svarbesnė nei paprastas išgyvenimas. Čia svarbu paklausti, kaip tam tikri dalykai mums tampa reikšmingi? Išimdami daiktus iš jiems įprasto konteksto, kuriame jie yra tiesiog įrankiai ar ištekliai, pamatome juos naujoje šviesoje. Žvelgiant iš rūšies perspektyvos, tai gali pasirodyti neatsakinga ar net priešinga pamatiniams poreikiams, kuriuos tenkinti išmokome evoliucijos eigoje; tai trikdo nepriekaištingą ekosistemos veikimą. Vis dėlto, kaip kadaise pasakė Alfredas North Whiteheadas, kontradikcija formaliojoje logikoje yra pralaimėjimo ženklas, tuo tarpu evoliucijoje ji žymi pergalę (tai nėra tiksli citata).


Tai mus priartina prie „Paauglės bitės pašaukimo vieną vasarą“ temos. Ši paroda yra apie tai, kaip mes susiduriame su ženklais, kaip juos gaminame mums įprastų objektų ir įrankių apsuptyje, kaip mes priverčiame juos dirbti mums ir, savo ruožtu, gaminti naujus ženklus. Kaip mes naudojame juos tam, kad peržengtume nusistovėjusius visuomenės kodus. Kaip tai darome nepastebimai, tarsi nuklydusi nuo spiečiaus bitė. Staiga tas kodas, kuris jai būdingas kaip jos biologinė funkcija, ima reikšti visai naujus dalykus. Būdama bite, nerasi nektaro ant grybų, taip pat ir prieglobsčio po nukritusiu lapu. Taigi, „Paauglės bitės pašaukimas vieną vasarą“ yra ir apie atstumą, nesusikalbėjimą bei susvetimėjimą.


Tam, kad išsiaiškintume daugiau, kreipėmės į keletą menininkų ir pasiteiravome, ką mano jie.
Parodoje dalyvauja Anna-Sophie Berger, Liudvikas Buklys, Paul Elliman, Gaylen Gerber, Nicholas Matranga, Michaela Meise, Daniel Pflumm.
Parodos architektas – Martin Ebner.
Šiuolaikinio meno centras 2018

ŠMC inf.

ŠMC pristato Michaelo Portnoy’aus projektą Wrixling.com

Bilietai parduodami nuo 2017.12.22, rezervacijos šiuo metu atviros iki 2018.03.01

Registruokitės asmeninei sesijai adresu www.wrixling.com. Sesijos mokamos, sumokėti už jas galite rezervacijos metu. Sesijų skaičius neribojamas. Galite rinktis daugiau nei vieną specialistą. Sesijos vyks anglų kalba.

„Wrixling“ – tai naujas pasimaišymo metodas, kurio poveikį galite išbandyti užsisakę asmeninę sesiją su vienu iš mūsų wrixlingo specialistų. Sesijos metu vykstantis wrixlingo procesas – tai viena dalis drauge su jumis režisuojamo karštligiško sapno, dvi dalys klaidinančio masažo, trys dalys abstrakčios terapijos ir žiupsnis žaidimo šizovaidmenimis. Šis metodas sukurtas siekiant pakoreguoti menkaverčio konstrukto, kurį anksčiau vadinome „savimi“, mastelį ir išmušti jį iš nepelnytai įprastų vėžių, panašiai kaip patiekalą galima perkelti iš pagrindinio meniu į sriubas.

Kviečiame registruotis privačioms 25 minučių trukmės wrixlingo sesijoms su vienu iš šešių projekte dalyvaujančių elgesio režisierių, profesionaliai apmokytų naudoti wrixlingo technikas. Savo specialistą galėsite rinktis ir pagal individualias kiekvieno iš jų specializacijas, tarp kurių – lyties terasavimas, transkursyvus vogravimas ir „empatinė spjaudyklė“.

Sesijos metu dalyvausite savo (ne)asmeninių istorijų, daugiaaukščių žargono atramų, „protėvių lauko“ ir fetišų kūrime, su savo režisieriumi ar režisiere pasitelkdami į pagalbą aukšto lygio kalbos žaidimus ir realybę iškreipiančius pratimus. Kokių rezultatų galite tikėtis? Tikrai nežinome! Bet štai ką sako metodo žinovai:

„Hipertempas! Troposferiškai glumina! Nepadoriai utopiška!“

„Terapiją lyginti su wrixlingu – tai kaip lyginti žiūrėjimą į meną su meno skambinėjimu visiems kontaktams tavo telefone, papasakojant apie tavo nesveiką žavėjimąsi žuvų veidrodžiais ir besisukančiomis prijuostėmis.“

„Daugybę metų negalėjau apsikęsti su ta banalybe, kurią žmonės laiko normaliu pokalbiu. O tada atradau wrixlingą…“

„When life gets confusing, we get confusinginger.“

Informatyvius videofilmus apie specialistų komandą ir daugiau informacijos apie projektą rasite adresu www.wrixling.com

 

Projekto autorius – Michael Portnoy
Kalbos konsultantas ir papildomų tekstų autorius – Dan Fox
Dramaturgė – Joanna Ruth Evans
Elgesio režisieriai: Todd Colby, Carlos Dengler, Michael Portnoy, Lorelei Ramirez, Riley Soloner, Jon Wan
Projekto kuratorė – Virginija Januškevičiūtė

Michael Portnoy yra Niujorke gyvenantis menininkas. Jo kūryba siejama su ankstyva jo patirtimi šiuolaikinio šokio ir „stand-up“ komedijos kontekstuose, ir nors dažniausiai jo kūriniai priskiriami performanso sričiai, dalis jų įgyvendinta performatyvios instaliacijos, skulptūros, tapybos, rašymo, spektaklio, videofilmo ar kuratorinio projekto forma. Menininkas yra pristatęs savo darbus įvairiuose pasaulio muziejuose, galerijose, teatruose ir koncertų salėse.

Projektą „Wrixling“ pristato Šiuolaikinio meno centras tarptautinio institucijų tinklo „Corpus“ (www.corpus-network.org) veiklos rėmuose. „Corpus“ – tai meno centras „Bulegoa z/b“ (Bilbao), Šiuolaikinio meno centras (Vilnius), „KW“ šiuolaikinio meno institutas (Berlynas), organizacija „If I Can’t Dance“ (Amsterdamas), „Playground“ festivalis (organizuojamas „STUK“ meno centro ir muziejaus „M“ Leuvene) ir muziejus „Tate Modern“ (Londonas). „Corpus“ tinklo veiklas dalinai finansuoja Europos Sąjungos programa „Kūrybiška Europa“.

Projektą taip pat remia Lietuvos kultūros taryba.

Projekto koprodiuseris – Ujazdowski pilies Šiuolaikinio meno centras Varšuvoje, pristatantis „Wrixling“ kaip tęstinės renginių serijos „PTV. Performance TV“ dalį.


Šiuolaikinio meno centras
Vokiečių g. 2, LT-01130, Vilnius
Tel: 8 5 2608960, fax: 8 5 2623954
el. paštas: info@cac.lt // www.cac.lt
www.facebook.com/cacvilnius

  < PUSLAPIS IŠ 10  >>> Archyvas