Autorius: VDA inf.

VDA inf.

Vilniaus dailės akademijos autorinės juvelyrikos galerijoje “ARgenTum“ atidaryta „Amber Trip“ juvelyrikos meno konkursas/paroda „Nothing to declare / Nėra ką deklaruoti” 2018 03 28 - 04 17.
 
2018 metai Lietuvai – ypatingi. Šiais metais valstybė švenčia nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį. Šimtas metų, kaip esame nepriklausomi. Šimtas metų, kaip galime naudotis visomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, rinktis tai, ką manome esant teisinga ir jausti atsakomybę už savo pasirinkimus. Kitaip tariant – gyventi kaip laisvi žmonės. Keliauti visomis kryptimis ir grįžti atgal į Lietuvą. Ne taip seniai mes buvome kitos valstybės sudėtyje. Visai neseniai geležinė uždanga buvo beveik neįveikiama kliūtis, į kurią atsimušdavo visos svajonės pamatyti kitokį, laisvą pasaulį. Tam, kad įveiktume šią sieną, turėdavome pereiti daugybę ideologinių ir biurokratinių užtvarų. Tam, kad grįžtume, turėdavome iškratyti lagaminus muitinėje. Dabar oro uostuose mes ramiai einame pro vartus, skelbiančius „Nothing to declare“. Mes nieko neslepiame, mes neturime nieko, ką reikėtų deklaruoti. Mes deklaruojame tik savo laisvę ir už šią galimybę esame dėkingi tiems, kurie prieš šimtą metų pasirašė Nepriklausomybės deklaraciją.

 Juvelyrikos meno konkursas „Nothing to declare“ kvietė menininkus juvelyrikos kalba pasakyti, kad esame laisvi. Kad neturime ko deklaruoti ir neturime ko slėpti. Kita vertus, mes galime deklaruoti savo laisvę. Laisvę keliauti ir laisvę likti gimtinėje, laisvę mąstyti ir laisvę nesutikti su kito nuomone, laisvę būti savimi, laisvę būti menininku ir laisvę negalvoti apie Nepriklausomybę. Nes ji suteikia mums tokią teisę. „Nothing to declare“ reiškia sąžiningumą ir galimybę ramiai eiti pro bet kokius tikrintojus, (ne veltui konkurso vertinimo komisijoje dalyvavo LR Muitinės atstovas) bet visų pirma – galimybių visumą. Galimybių apie tai papasakoti metalo meno pagalba. Šios temos atsiskleidė konkurse dalyvavusių kūrėjų meno darbuose, kurių šiais metais sulaukėme net 109 iš 26 šalių. Į šią keliaujančią parodą atrinkti konkurso laimėtojai ir geriausi 50 darbų.
 
GRAND PRIX
Isabel Tristán Ochoa (Ispanija)
„Tik dabar"
Gintaro kategorijos nominacija
Andrea Wagner (Olandija)
„Auksinių Vandenų Urvas po Gintariniais Ežerais"
Juvelyrikos kategorijos nominacija
Mansuo Zhu (Vokietija)
„Per\Pro“
Objekto kategorijos nominacija
Andrius Gudišauskas (Lietuva)
„Aš toks laisvas, kad net sunku"
LR Muitinės išrinktas darbas
Ieva Zigunskaya (Lietuva)
„- Ar man tai deklaruoti, Pone?”
Publikos išrinktas darbas
Andrius Gudišauskas (Lietuva)
„Aš toks laisvas, kad net sunku"

VDA autorinės juvelyrikos
galerija "ARgenTum"
Latako g. 2, Vilnius
+370 5 2122930
www.argentum.lt

VDA inf.

Indrės Liškauskaitės parodos „timidos cognoscitur” atidarymas VDA Tekstilės galerijoje Artifex vyks kovo 20 d. 18 val.  Parodos laikas: 2018 kovo 20 d. - balandžio 7 d.
Galerijos darbo laikas: II - V: 12 - 18 val., VI: 12 - 17 val. Adresas: Gaono g. 1, Vilnius.

Parodą sudaro autorės kelių pastarųjų metų kūrybinės paieškos ir atradimai, kurių epicentre - Timidos cognoscitur - nauja, reta ir nykstanti gyvūno rūšis.

„Gyviai yra individualistai, jie beveik visą gyvenimą praleidžia vieni, retai kontaktuoja su kitais savo rūšies atstovais. Tai nepaprastai baikštūs ir atsargūs gyvūnai, nors galimų priešų neturi, šio keisto elgesio priežastys yra nežinomos. Dėl didelės savo kūno masės judantys gana lėtai, negali bėgti. Manoma, kad evoliucionavo gana greitai, palyginus su kitomis panašaus dydžio bei savybių stuburinių rūšimis. Itin gerai slepiasi ir maskuojasi, pajutę pavojų gali ilgai išbūti nejudėdami, lyg sustingę.“

„Ši reta rūšis ilgą laiką išliko periferijoje, toli nuo žmogaus akių. Mokslininkai sako, kad prieš porą šimtų metų, rūšies populiacija buvo kur kas didesnė, bet skaitlingumas galėjo žymiai sumažėti dėl nežinomų ligų ar virusų, kuriems gyvūnas neturėjo imuniteto.“

Tyrėjas leidžiasi į svaiginančias gyvūno paieškas, kuriose ieškotojas ir ieškomasis keičiasi vaidmenimis, pasidaro priklausomi vienas nuo kito. Tyrėjas stebėdamas gyvūną bei laukdamas, kada pastarasis išlys iš periferijos susitapatina su naująja rūšimi ir pats virsta gyviu.
Kas yra ta naujoji rūšis ir ar ji tikra? Į šiuos klausimus bando atsakyti tyrėjas, nesėkmingai besivaikydamas tik iš teorijų ir knygų pažįstamą subjektą. Pasakotojas tampa it apsėstas paieškų ir pamažu pats procesas bei jo būsenos tampa pagrindiniu mokslininko tikslu. Nors jis visą dėmesį skiria gyvūnui, santykyje su juo ryškėja ir paties tyrėjo portretas. Naujoji rūšis egzistuoja ir veikia prasitęsusioje ieškotojo sąmonėje, jiedu tampa nebeatskiriami.

Indrė Liškauskaitė yra kūrėja, baigusi tapybos bakalauro bei tekstilės magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Savo kūryboje ji įvairiomis medijomis nagrinėja santykius tarp tikrovės ir fikcijos, bei žmogaus ir gyvūno. Indrės darbuose daug abejonės mus supančiais vaizdiniais ir informacija. Vaizdais, kvapais, garsais ir tekstiniais naratyvais simuliuojamos mokslinės bei mitinės situacijos.

Dokumentuojant naujosios rūšies paieškas, kuriamas nevizualus gyvūno portretas.

Parodą remia Lietuvos Kultūros Taryba.

VDA inf.

Kovo 8 d., ketvirtadienį, 18 val. kviečiame į Ričardo Nemeikšio personalinės parodos „Tuštumos blizgesys“ atidarymą.

 
VDA parodų salėse „Titanikas“ pristatoma žymaus viduriniosios tapytojų kartos atstovo, Akademijos profesoriaus, grupės „Angis“ nario Ričardo Nemeikšio personalinė paroda „Tuštumo blizgesys“. Tai pastaruoju metu šio menininko kūrybinę strategiją apibendrinanti, dar 2000 metais  darbų ciklas, paties šmaikščiai pavadintas „blizgučiais“.

Pasak R. Nemeikšio, jo darbo procesas nėra skubus, kiekvienas atskiras kūrinys yra „brandinamas“ net keletą metų. Jausdamas, kad paveikslas yra dar nebaigtas, autorius jį tiesiog padeda į sandėlį. „Pasąmonėje darbas vis vien dirbamas. Po kiek laiko surandama užbaigta forma. Kartais laike darbas „pasensta“ ir aš jį perdarau. Man „blizgučių“ ciklas yra lyg procesas, ‚mintantis‘ pirminės idėjos „energetiniu užtaisu“. Yra pojūtis, kad ta „energetika“ išsisėmė, todėl atsirado ši apžvalginė paroda. Nors niekada nesakyk niekada“.

Apie savo kūrybą R. Nemeikšis teigia: „Aš manau, kad menas yra (turėtų būti) sugestyvus. Jis siūlo visus įmanomus pasakojimus, interpretacijas, bet pats nieko konkretaus nepasako. Meno kūrėjas yra paskutinėje teiginio pozicijoje ir nieko labai išsamaus apie savo kūrinį neturėtų aiškinti – nes tai žiūrovo, meno vertintojo reikalas. Menininkas kurdamas apmąsto visas kūrinio interpretavimo galimybes ir tai yra ‚užkoduota‘ kūrinio struktūroje. Konkreti ir nuoširdi gali būti tik inspiracija. Tai man gali būti socialiniai reiškiniai, labai asmeniška patirtis, įvykis, labai individualus visumos pajautimas, įžvalgos, būsenos. Svarbiausia sąlyga: tai turi būti man įdomūs „giliai ‚užkabinantys reiškiniai, kontempliuojami „blizgučių“ ciklo kontekste“.

Nemeikšis gimė 1959 m. Čivyliuose (Rokiškio raj.). 1974–1978 m. mokėsi St. Žuko taikomosios dailės technikume (Kaunas), 1979–1986 m. studijavo tapybą LTSR valstybiniame dailės institute (dabar VDA). Nuo 1987 m. dalyvauja parodose, nuo 1990 m. – grupės „Angis“ narys, nuo 1992 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 1998–1999 m. skirta aukščiausio laipsnio valstybinė LR Kultūros ministerijos stipendija. Kūrinių yra Lietuvos muziejuose, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje. Gyvena Vilniuje, dėsto Vilniaus dailės akademijoje, profesorius.

Paroda veiks iki balandžio 1 d.

VDA inf.

Dviejų jaunų menininkų Michaelos Bujačkovos ir Kęstučio Juršėno tapybos parodoje „Miškas rajone“  pristatomi per paskutiniuosius  metus sukurti tapytojų darbai. Jų tapyba kontrasto principu kalba apie tą patį dalyką –  aplinkos stebėjimą. Juršėnas, užaugęs Žirmūnuose, savo kūryboje analizuoja šio ir kitų panašių mikrorajonų kaitą sugriuvus Sovietų Sąjungai. Jo paveiksluose susiduria sovietiniai daugiabučiai, apleistos vietos ir besikeičiantis šiuolaikinis pasaulis, uzurpavęs šiuos priespaudos monumentus. Tarp grafičiais apipaišytų sienų menininkas apgyvendina sovietmetį regėjusios gyventojus, kurie atsiduria dviejų priešingų polių judėjime.

M. Bujačkova, skirtingai nei K. Juršėnas, savo stebėjimo tašku pasirenka gamtą. Tai iš kasdienių menininkės pasivaikščiojimų, ryšio su aplinka paieškų. Menininkė renka gamtos objektus, juos eskizuoja, perfiltruoja, suteikia jiems naujas formas ir akrilu perkelia jas ant drobių. Savo darbuose autorė naudoja tik natūralias gamtines spalvas. Abstrakčiuose paveiksluose žiūrovas paliekamas susikurti savo paties vaizdinį. Jam nebandoma paaiškinti, kas yra vaizduojama darbe, tačiau norima, kad lankytojas pats pratęstų meno kūrinį.

Kęstutis Juršėnas (g. 1993)  2012–2016  metais studijavo freskos specialybę Vilniaus dailės akademijoje, Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedroje; apsigynė bakalauro laipsnį. Šiuo metu tęsia monumentaliosios dailės magistrantūros studijas.

2016 m. pagal mainų programą mokėsi Academy of Fine Arts and Design Bratislavoje (Slovakija).
Michaela Bujačková (g. 1994) 2017 m. įgijo  tapybos bakalaurą Academy of Fine Arts and Design Bratislavoje (Slovakija). Šiuo metu ji studijuoja monumentaliosios dailės magistrantūroje  Vilniaus dailės akademijoje. Menininkė dalyvavo grupinėse parodose „Denník a spol“ („Liptovský Mikuláš“, 2015) ir „Hope” („Krematoriumas“, 2017). Pirmąją asmeninę parodą surengė „Kalab“ erdvėje Bratislavoje.
Paroda VDA „Akademijos“ galerijoje veiks iki  kovo 3 dienos.

VDA inf.

Nuo vasario 19 d. veikia VDA galerijoje „Akademija“ atidaroma Viktoro Paukštelio tapybos ir piešinių paroda „Nykstantys portretai“.

Viktoro, kaip ir bet kurio tapytojo, piešiniai yra tos pirminės idėjos, nuo kurių atsispyrus gilinamasi į spalvines erdves. Piešinyje svarbus yra linijinis charakteris (tokiu būdu gilinantis į emocionalųjį pradą), kuris, einant link tapybos, tartum tuščias indas, yra pripildomas skirtingų spalvų kokteiliu. Iš kitos pusės, ypač piešiniuose be galo ryškiai, netgi skausmingai matyti dienoraštinis, auto-biografinis V. Paukštelio tapybos pobūdis. Tai nėra nieko keisto, kadangi piešinio, materializuojančio ir vizualizuojančio pirmines idėjas (tiek platoniškąja, tiek paukšteliškąja sampratomis) funkcija tokia ir yra. Menininkui svarbios yra medžiaginės piešinio (o piešiama daugiausiai tušu ir skystais aliejiniais dažais) savybės, jų santykis su pagrindu, nulemto atsitiktinumo dėka besiformuojančios formos ir pavidalai.

V. Paukštelio tapyba pasakoja du dalykus (iš tiesų – daugiau nei porą, bet kalbame apie du pasakojimo lygmenis, naratyvinius sluoksnius). Pirmas – tai pati tapyba, t. y. spalvos biografija. Žiūrovui tereikia „įsijungti“ abstraktųjį mąstymą ir matyti tik plokštumas, linijas. Tokiam suvokimo posūkiui V. Paukštelio tapyba yra ypatingai palanki, kadangi ji lengvai skaidosi ir struktūrizuojasi. Kitas pasakojimas glūdi literatūriniuose siužetuose. Jeigu tapytojas tapo figūras, bent menkiausius šio, regimojo pasaulio atvaizdus ir, ar atspindžius, tai jie jau savaime kažką pasakoja savo buvimu. Analogiškai teatro scenoje tegul ir nebyliai sėdintis aktorius vaidins scenaristo ir režisieriaus jam suteiktą rolę. Iš regimųjų atributų ir įvaizdžių galima spręsti, jog V. Paukštelis pasakoja apie save. Tai yra jo gyvenimas. Portretų atveju – tai artimieji, draugai, kultūros herojai, gyvenimo veikėjai apskritai.
Tematika – „Nykstantys portretai“ sujungia tiek piešybinį, tiek tapybinį Viktoro kūrybos lygmenis. Nykimas čia gimsta iš paties atsiradimo – ant popieriaus gimstanti juoda linija pranyksta baltame fone, aliejiniai paviršiai ir formos „pražūva“ (tiksliau – praranda savo aštrius kontūrus) tapybiniuose rūkuose ir miglose. Paskutiniuosiuose V. Paukštelio darbuose tapybai jungiantis su piešiniu, eksperimentuojant su pigmentais ir koloristinėmis dažo ypatybėmis, neretai keičiasi (atsiranda iš nyksmo) prigimtinės tiek paties piešinio, tiek tapybos savybės... Galop (ir tai yra akivaizdu) – „Nykstančius portretus“ kiekvienas iš mūsų gali suvokti ir egzistencine, simboline prasmėmis. To siekia ir pats tapytojas.

Viktoras Paukštelis yra pianistas ir tapytojas. Studijavęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, École Normale de Musique de Paris konservatorijoje, grojęs  ne vienoje pasaulio koncertų salėje, šiuo metu mokosi VDA Tapybos katedroje. Menininkas yra surengęs 7 personalines parodas.

VDA inf.

Maloniai kviečiame Jus į menininkės Rūtos Šipalytės parodos „Miestai. Keliaujantys namai” atidarymą, kuris VDA Tekstilės galerijoje Artifex vyks vasario 27d. 18 val.  Parodos laikas:  2018 vasario 27d. - kovo 17d. Galerijos darbo laikas: II - V: 12 - 18 val., VI:  12 - 17 val. Adresas: Gaono g. 1, Vilnius.

Rūta Šipalytė

Miestai. Keliaujantys namai

Šiuolaikinio pasaulio dinamiškumas, jo poveikis visoms žmogiškosios būties sferoms suponavo meninio projekto temą „Miestai. Keliaujantys namai“. Projekte siekiama „žvilgtelėti“ į urbanizacijos bei technologijų bumo įtaką kasdienybei, laiko ir erdvės santykio kaitą, kai informacijos perpildytoje sociokultūrinėje erdvėje geografiniai atstumai netenka reikšmės, o gyvenimas tampa ypač judrus, skatinantis nuolatinę kūrybinės ir gyvenamosios erdvės kaitą. Tokiame kontekste ryškėja klausimas – kur yra tikrieji namai? Savo kompozicijomis svarstau, kiek žmogui svarbu išsiugdyti „vidinių namų“ pajautą, ar dažnai pasaulio pilietis ilgisi „savo namų“.

„Keliaujantys namai“ yra „vidiniai namai“ – tai, ką mes turime omenyje sakydami „esu namie“. Būdama svečiose šalyse kartais pasijuntu netvirtai, reikia laiko prisitaikyti prie naujos realybės. Tuomet man svarbu „grįžti į namus“, aktualizuoti jausmą „esu namie“, išlaikyti savo kultūrinį identitetą, o praturtinus jį naujomis patirtimis neprarasti autentiškumo. Todėl pajauta „esu namie“ keliauja kartu su manimi visur po pasaulį – didžiulius miestus, meno centrus ir pan.

Namas, avilys, buveinė visuomet asocijuojasi su gyvybingumu, jaukumu, saugumu. Tokiame kontekste „namai“ įsikūnija asmenyje, tampa tarsi gyvi ir keliauja mumyse visur ir visada; jie keliauja kitoje žmogaus dimensijoje, kitoje realybėje – žmogaus širdyje. Šios kelionės dovanoja begalę išgyvenimų, asocijacijų, kurias perteikiu kompozicijose „Keliaujantys namai“, „Visada su manimi“, „Ten ir čia“, „Ateinu“, „Viduje“, „Žydintys“, „Ilgai laukus dar palauk“ ir kitose.

VDA inf.

     Vasario 22 d., ketvirtadienį, 18 val. VDA parodų salėje „Titanikas“ (I aukštas, Maironio g. 3, Vilnius) atidaroma Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės paroda „Su meile nuo...“.

„Banalusis sentimentalizmas“ – taip pati menininkė autoironiškai apibūdina savo kūrybos kryptį. Žinoma, tai tik gudravimas. Sąmoningai ir sarkastiškai imituojantis tokią apgaulę, kuomet po nubalinta dirbtine šypsena pridengiami visai kitokie, dažniausiai priešingi, kėslai. Iš pažiūros dailių siuvinėtų gėlyčių ir margų drugelių kamufliažu Severija maskuoja sudėtingų žmogiškų santykių – nuo buitiškų iki makiaveliškų politinių žaidimų – apmąstymus.

    Parodos leitmotyvu pasirinkta ambivalentiška frazė. Viena vertus, tai banali, savimi patenkintų pramogautojų iš įvairių egzotiškų pasaulio kraštų artimiesiems siunčiamuose atvirlaiškiuose nuvalkiota klišė. Antra vertus, ji įgauna makabrišką išraišką kitoje specifinėje žmogaus saviveiklinio kūrybiškumo tradicijoje. Nuo I-ojo pasaulinio karo iki pat šių dienų įvairių šalių kariškiai praktikuoja „meilės laiškų“ bei palinkėjimų rašymo ritualą ant bombų ir raketų, prieš paleisdami jas į priešų teritoriją sėti mirtį. Paradoksalu, tačiau šie ne vien letalinės sprogstamosios medžiagos atomais, bet ir nesuvaidinto sarkazmo, pagiežos, keršto, neapykantos, įsiūčio chemija įsodrinti „atvirlaiškiai“ neša nesumeluotą žmogišką emociją. Kur kas tikresnę nei išoriškai dėmesį demonstruojantys, bet dažniausiai tik siuntėjo savimylą ir pasipuikavimą dangstantys turistų štampuojami dailių vaizdelių atvirukai.         

           Negatyvių žinučių ir emocijų srautas vyrauja šiuolaikinėse „laikraštinėse“ naujienose, kurių skeveldros, persipynę su vaikystės prisiminimų nuotrupomis tampa skirtingų Severijos kolekcijų jungiamąją grandimi. Rytinė kava ir suplaktas šokiruojančių naujienų Molotovo kokteilis yra tai, kas leidžia normaliai prabusti šiuolaikiniam statistiniam piliečiui. Ant urvų ar virtualių socialinių tinklų sienų, rašmenimis ant popieriaus ar kryžiukais ant trūnijančio metalo – žmogus visuomet atras, kur ir kaip fiksuoti jį dirginančias aktualijas. Šaltojo karo pabaiga ir nauja pradžia su karštaisiais karais Europos pašonėje ir periodiniais dūriais į paširdžius bei sprogimais pačiose jos įsčiose, globalinis atšilimas ir globalus santykių atšalimas, geležinės uždangos griuvimas ir naujų sienų statymas, migracija kaip didžiausia galimybė, teikianti judėjimo laisvę, ir kaip didžiausias prakeiksmas, istoriniai klimato kaitos susitarimai ir staigūs istoriniai atkritimai... – mes nelinkę ir nepasirengę nuobodžiauti. Įvykių bus, o ir žinios apie sociokultūrinių formacijų bei ideologijų antagonizmo „istorijos pabaigą“ ir taikos perspektyvą buvo smarkiai perdėtos – tai pasirodė tik dar viena „netikra naujiena“.

          Severijos „naujienos“ ant yrančių, rūdimis apkrešėjusių metalinių senienų persipynę su efemeriškais jos pačios vaikystės ir kelionių prisiminimais. Donaldo gumos popierėlių kolekcija tampa vaikystėje išgyvento geležinės uždangos eižėjimo simboliu ir nuoroda į šiuolaikinių politikų „nuotykius“ bei infantilumą. Kelionių kalnuose metu rastos ir drugeliais išsiuvinėtos konservų skardinės virsta atvirlaiškiais migracijos ir ekologijos tema. Sovietmečio nepritekliaus paskatintos paprastų žmonių kasdienio kūrybiškumo apraiškos tampa menininkės inspiracijos šaltiniu, o siuvinėjimas ir ironija – tai Severijos minkštosios galios, amortizuojančios šaltą kietą metalinį pasaulį.              
                                                                                                                         Tomas Kriaunevičius

Speciali padėka kolekcininkams Irinai ir Maris Vitols (Latvija) ir „Herve Lancelin“ galerijai (Liuksemburgas).

Parodos laikas: 2018.02.22 – 03.18

VDA inf.

Po tik ką pasibaigusios Kęstučio Grigaliūno kūrybos retrospektyvos, kviečiame pamatyti naujausią šio menininko video instaliaciją „Savanoriai: fotografinė atmintis (1919-1923)“, kurioje pateikiama virš 600 Lietuvos savanorių fotografijų. Nepriklausomybės šimtmečio proga, autorius kviečia prisiminti Lietuvos savanorius, šauktinius kareivius, eilinius ir puskarininkius užfiksuotus  tradicinėse to meto ateljė fotografijose.

Paroda VDA Tekstilės galerijoje „Artifex“ veiks vasario 6 – 24 dienomis.

 „Savanoriai: fotografinė atmintis (1919-1923)“ (autoriaus tekstas)
1919 m. suburta ir skubiai apmokyta Lietuvos kariuomenė padarė stebuklą – apgynė šalį net nuo trijų priešų (bolševikų, bermontininkų, lenkų) ir sudarė sąlygas įtvirtinti valstybę. Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio proga, prisiminkime svarbiausius šios istorijos veikėjus – savanorius ir šauktinius kareivius, eilinius ir puskarininkius. Tradicinėse ateljė fotografijose – mūsų atminties kariuomenė.
"Laisvoji Lietuva"  savo 1919 m. sausio 5 d. vedamajame komentavo, kad "didžiausia valdžios klaida buvo ta, kad per daug tikėta vokiečių pažadais, per daug laukta pagalbos  iš santarvininkų (anglų, amerikiečių, prancūzų) pusės, o per maža pasitikėta savimi. Tauta tiek verta ir tiek tegali gauti, kiek įstengia pati padaryti. Didelės nelaimės ir pavojus pažadys tautą prie didelių darbų... Gyvos, susipratusios tautos nieks nesugebės pavergti. Ji ir ginklais prislėgta vis tiek sieks laisvės."
Juk pradžioje nebuvo nei apavo, nei aprangos, nei ginklų. Tai kiek užsispyrimo, užsidegimo, gudrumo ir drąsos šie berneliai turėjo.

Iš Nepriklausomybės kovų dalyvio Kazimiero Skebėros prisiminimų: "Išėjęs iš bažnyčios ant šventoriaus pamačiau tokį popierėlį. Ten buvo rašoma, kad Tėvynė pavojuje – eikite, geri žmonės, jos ginti. Priešų mes turime labai daug – ir vokiečių freištininkus, ir bermontininkus, ir bolševikai, ir šlėktų armados… Pasiėmiau šautuvą ir 24 kilometrus pėsčias nuėjau į Ukmergę. Ten buvo komendantūra, kur buvo verbuojami savanoriai. Mane priėmė komendantas kapitonas Pošiūnas – be galo kilnus žmogus. Buvau baigęs Širvintų gimnaziją, tais laikais buvau išsimokslinęs žmogus, todėl mane norėjo pasiųsti ne į frontą, o į Kauną, į karo mokyklą. Paaiškinau, kad čia esu ne tam, kad gaučiau antpečius ir žvaigždutes, o tam, kad kariaučiau su priešais…"

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Instaliacijoje naudojamos fotografijos iš asmeninės Eugenijaus Peikštenio kolekcijos.

VDA inf.

Vasario 2 d., penktadienį, 17 val. VDA parodų salėje „Titanikas“ (II aukštas, Maironio g. 3, Vilnius) atidaroma Žanetos Jasaitytės-Bessonovos eksperimentinė paroda „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje“.

Projekte gali dalyvauti skirtingo amžiaus ir įvairių socialinių grupių gyventojai. Parodos lankytojai turės galimybę nevaržomai, interpretuodami įsitraukti į aktyvią kūrybinę (savi)edukacinę veiklą, tobulinti komunikavimo, pažinimo, kūrybingumo kompetencijas. Kitaip tariant, lankytojui suteikiama galimybė universalioje kūrybinėje erdvėje pačiam tapti aktyviu meninio proceso dalyviu, tam tikra prasme – kūrėju. Menininkės Ž. Jasaitytės – Bessonovos grafikos stilius atpažįstamas iš tolo.

Spalva, idėja, ryškumas – tai daugiau tiktų plakatui. Gal dėl to Žaneta ryžosi eksperimentinei parodai, kur paveikslai, jų istorijos tampa ir pavirsta objektais. Pati autorė šią parodą vadina eksperimentine, nes iki šiol ilgą laiką ją labiau viliojo grafinė abstrakcija.  Dabar autorė kuria darbus, kurie tiesiogine to žodžio prasme „įsitempia“ žiūrovą į vidų. Galima būtų tai įvardinti kaip autorės pasirinktą minkštąją tekstilę ar netgi socialinę plastiką. Tačiau nors kompleksinėje menininkės instaliacijoje tekstilinės medžiagos dominuoja, kalbėti vien apie tekstilę būtų banalu. O gal tai imlioji skulptūra? Pagaulioji skulptūra? Žaneta šį kartą ėmėsi gana sudėtingo formato – išorės ir vidaus hibrido. Sakytum, pasinaudojusi šiuolaikinio meno kalba, leistų žiūrovams vaikščioti po gimdą, sudarytų sąlygas prisiliesti prie pirmapradžių refleksų, o tai suteikia daugiau pasirinktos temos interpretacijų. Objektai patys ima žiūrovus į glėbį, kinetinės konstrukcijos sudaro galimybę pačiam panirti į objektą, kur ypač svarbus taktilinis ryšys – medžiagos ir žiūrovo santykis. Kurdama naują ciklą, Ž. Jasaitytė – Bessonova tyrinėja filosofines, fenomenologines reiškinių reikšmes – kad ir žmogaus gimimo esmę. Todėl ši paroda erdviškai tarsi suskaidyta į įvairius pažinimo lygius: tiek vaikui, tiek suaugusiajam. Joje mažai daiktų ir daug erdvės interpretacijai. Menininkė tarsi kelia sau užduotį – atsikratyti daikto kaip kūrybos išraiškos prasmės, išmokti palikti erdvės. Ypač sudėtinga palikti tuščią interjerą, tarkim, baltą sieną ir vieną meno kūrinį, – žmonės nori regėti visko daug, grožis dažnai vis dar suprantamas kaip gausa. O juk kuo mažiau turi, tuo laisvesnis jautiesi. Žanetos kūryba įgauna vis daugiau dekoratyvumo bei išorinių puošmenų, o sykiu – ir socialinės pozicijos. Ironija, cinizmas, išskirtinumas – būtinos sąlygos, atskleidžiančios, kad juokas pro ašaras, taip pat, kaip ir įstabus nuoširdumas, yra taisyklių laužymo priežastis ir būdas. Ekspresyvumas – tai taktika, ekspresionizmas – strategija.

Ž. Jasaitytė – Bessonova Šiaulių universitete įgijo grafikos specialybės magistro diplomą. Dar studijuodama tobulinosi ESAD dizaino mokykloje Portugalijoje. Menininkė nuo 2001 m. aktyviai dalyvauja personalinėse ir bendrose parodose, tarptautiniuose meno projektuose, meno rezidencijose, kūrybiniuose simpoziumuose. 2007 m. Ž. Jasaitytė – Bessonova tapo Jaunųjų meno ir kultūros kūrėjų premijos laureate, 2010 m. jai buvo įteiktas Jaunųjų menininkų prizas. Nuo 2009 m. menininkė yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

Parodos laikas: 2018.02.02 – 02.25

VDA inf.

Maloniai kviečiame Jus į VDA doktoranto Tomo Daukšos parodą DBBJ, kuri bus eksponuojama VDA Tekstilės galerijoje ARTIFEX nuo sausio 24 d. iki vasario 3 d.  I-V: 12-18, VI: 12-17. Vasario 3 d. (šeštadienį) 13 val. galerijoje vyks susitikimas su menininku.

Parodoje pristatoma asmens, įsitikinusio, jog beveik dešimt metų jį lankė sniego žmogus, sukaupta figūrėlių kolekcija. Pasak jo, figūrėles mainais į maistą palikdavo sniego žmogus. Kolekcijos savininkas nė karto nematė to, kuris jam palikdavo figūrėles, bet sniego žmogaus apsilankymais nė trupučio neabejoja. Jo teigimu, nėra kito įmanomo paaiškinimo iš kur atsirado figūrėlės, o ir figūrėlių išvaizda primygtinai siūlo sniego žmogaus versiją. Kolekcijos savininkas ne tik išsaugojo didžiąją dalį rastų figūrėlių, bet ir pats padarė joms laikyti skirtas lentynėles. Po ilgų diskusijų savininkas leido viešai parodyti jo kolekciją, kaip kito žmogaus meninę veiklą.

„Sunku pasakyti, kiek turiu figūrėlių, manau, apie penkiasdešimt. Iš pradžių jas slėpiau nuo kitų, bet laikui bėgant apie figūrėles papasakojau geriausiems draugams. Kelias padovanojau, bet net artimiausi žmonės netiki mano istorija, galvoja, kad kažkokiu būdu tas figūrėles gaminu.
Pirmą figūrėlę radau prieš beveik dešimt metų. Buvo ankstyvas pavasaris, išėjau į šalia namo esantį mišką. Leidau beržų sulą, todėl į mišką eidavau bent kartą per dieną. Pamenu, buvo taip tylu – negirdėti nė vieno paukščio. Miške tvyrojo man dar nepažįstamas, saldžiai aitrus kvapas. Stiklainiai sulai buvo išvartyti ir išmėtyti. Žmonės čia neužsuka, todėl iškart pamaniau, kad tai barsuko arba usūrinio šuns darbas. Surinkau stiklainius ir juos pritvirtinau gana aukštai medžiuose, kad joks žvėris nepasiektų. Baigęs tvirtinti stiklainius radau pirmąją figūrėlę. Ji, atsukta į namo pusę, stovėjo ant nesenai nupjauto kelmo. Pagalvojau, kad čia kažkoks pokštas, paėmiau figūrėlę ir grįžau namo. Kitą dieną vėl radau išmėtytus stiklainius ir dar vieną, ant to paties kelmo paliktą figūrėlę. Atsimenu, labai supykęs, nuvažiavau su tomis figūrėlėmis pas kaimyną aiškintis, bet jis nieko nežinojo. Po to kasdien rasdavau ant kelmo paliktas figūrėles ir išvartytus stiklainius. Sulai pasibaigus figūrėles kartais rasdavau paliktas ant kieme stovinčio stalo. Nepamenu, kaip tai atsitiko, bet pradėjome figūrėles mainyti į maistą. Radęs figūrėlę, vietoje jos palikdavau kokio nors maisto, o sekantį rytą jo nebebūdavo. Jei figūrėlė būdavo didesnė, maisto palikdavau daugiau, jei mažesnė – mažiau. Šie mainai tęsėsi iki praeitos vasaros. Per tą laiką sukaupiau nemažą figūrėlių kolekciją“.

Tomas Daukša