Autorius: VDA inf.

VDA inf.

Parodos atidarymas: spalio 2 d. (antradienį), 18 val.

Vieta: Vilniaus rotušė (Didžioji g. 31).

Paroda „Vilnius ir jo žmonės“ struktūriškai yra sudaryta iš dviejų dalių. Ir tai kažkuo primena Vilniaus miesto herbą, kuriame vaizduojamas legendinis milžinas Alkis, nešantis savo žmoną arba (turbūt tai įtikinamesnė versija) –Šv. Kristoforas su kūdikėliu Jėzumi ant pečių.

Viena parodos dalis yra skirta Vilniaus ikonografijai, ją įkūnijantiems darbams iš Vilniaus dailės akademijos muziejaus rinkinių. Natūralu, kad tai studentų (daugelis jų vėliau tapo žinomais menininkais) kūriniai – kursiniai ar diplominiai, praktikų metu sukurti darbai. Savo ruožtu, šis parodos segmentas taip pat yra dvilypis, nes atrinkti darbai fiksuoja ne tik miesto, bet ir miestiečių gyvenimo akimirkas.

Paroda yra skirta Vilniaus miestui (šiais metais mininčiam savo pirmojo paminėjimo 695-asias metines) ir 225-ajam Vilniaus dailės akademijos jubiliejui – 1793 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausioje mokykloje buvo įkurta Architektūros katedra, kuriai vadovavo profesorius Laurynas Gucevičius, nuo kurios savo gyvavimą pradėjo svarbiausia aukštoji Lietuvos dailės mokykla. Paroda neatsitiktinai veikia Vilniaus rotušėje. Dar 1941 m., Lietuvai atgavus Vilnių, čia pradėjo funkcionuoti Dailės muziejus, tad sostinei ir jos gyventojams skirta paroda, kurioje rodomi ne vieno būsimo klasiko darbai, tartum pratęsia šią ekspozicinę tradiciją.

Mindaugas Skudutis. Pavasaris protnamyje. 1988

Mindaugas Skudutis. Švėntė. 1973

Kita parodos dalis yra skirta gyvajam lietuviškos tapybos klasikui – Mindaugui Skudučiui. Menininkas nuo studijų laikų tapė Vilnių (šis jo kūrybos fragmentas, suteikiantis galimybę palyginti, kaip keičiasi kūrėjo kelias studijų metais ir vėliau, demonstruojamas ir „akademinėje“ ekspozicijos dalyje), tapo, piešia jį iki šiol. Tad viena Vilniaus rotušės salė yra skirta vilnietiškajai šio dailininko kūrybai.

Kaip sako pats M. Skudutis, Vilnių jis tapo būtent nuo studijų laikų. „Įstojus į Dailės institutą, <...> man atrodė, kad vien akademinių užduočių nepakanka, kad pasidarytum geru dailininku, dėl to piešiau visur: Institute, bendrabuty, mieste. Nuo tada ir įsimylėjau Vilnių, buvo jis kitoks nei dabar, gerokai apleistas, bet dėl to tik dar gražesnis dailininko akiai. Tada mieste kiemai buvo atviri visiems, nebuvo tvorų, grotų, tad būdavo galima įlysti kur į ramų kampą ir tapyti, žmonių gatvėse tada buvo nedaug – ne taip kaip dabar, per dykinėtojus negali praeiti. Kadangi tapiau pagrinde iš natūros (tik užbaiginėdavau paveikslą dirbtuvėj), tie miesto vaizdai padaryti vienu atokvėpiu, nes aplinkybės versdavo dirbti greitai, į paveikslus papuldavo ir žmonės ir mašinos, kartais jie pradingdavo apatiniam dažų sluoksnyje, tada jų vietoje atsirasdavo kažkas kita“.

Skudučio tapyba taip pat yra jubiliejinė, būtent šį spalį menininkas švenčia savo septyniasdešimties metų gimtadienį.

Paroda veiks iki lapkričio 10 d.

Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba

VDA inf.

 VI-ojo tarptautinio A. Švėgždos piešinių konkurso laureatės  Lauros Slavinskaitės tapybos parodos OBSERVATORija (kuratorė  Austėja Austėja Mikuckytė-Mateikienė) atidaryme  VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44; darbo laikas I – VI 12:00-18:00).
Paroda veiks iki spalio 13 d. 17 val.

OBSERVATORija
Jaunosios kartos tapytoja Laura Slavinskaitė ir jos kūrybinis kelias puikiai sugula į observatorijos kaip stebėjimo, regos, akylaus matymo metaforą. Menininkė įdėmiai žvelgia į pasaulį, stebi ir pastebi jo prozos moduliacijas. Prie gamtos apsupties pratusi autorė miestą ir jo chaosą jaukinasi teptuku. Jos tapyba yra postmoderni, turinti popartiškų bruožų. Tačiau, kitaip nei popmene, autorė nesiima kritikos. Priešingai – jos drobės, rodos, generuoja savitą fenomeną – jausmingą objektyvumą, emocingą neutralumą. Pastaruoju metu Lauros paveikslų motyvai ima keliauti iš vienos drobės į kitą, visai natūraliai kuriasi paveikslų grupės, serijos. Tapytoja jau yra atradusi savo ikonografinį lauką ir estetinę kalbą. Jos kūryba autobiografiška ir tuo pačiu labai bendražmogiška. Lauros Slavinskaitės drobėse skleidžiasi jos psichologinės būsenos portretas, bet ir be didelių empatinių pastangų žiūrovas gali susitapatinti su drobių veikėja. Parodos lankytojas kviečiamas leistis į asmeninių interpretacijų, savo jausmų atspindžių paieškas.

 Kuratorė Austėja Mikuckytė-Mateikienė

Į sostinę atvykau lygiai prieš metus, gimtąją pušyno oazę išmainiusi į sėsliai apgyvendintų daugiaaukščių mikrorajoną. Neįprastos, nepažįstamos erdvės įkvėpta, atėjūnės akimis intuityviai pradėjau kaupti įspūdžius, iš jų gimstančius motyvus tapybai. Įnikau į naujo pasaulio stebėjimą be išankstinių nuostatų ir nuolatinį stebėjimąsi. Leidau sau skęsti mane įtraukusioje statiškų (daiktų vitrinose) ir judančių (žmonių) objektų masėje, mėgautis skęsmu, tuo pat metu jo prisibijodama. Neįsidėmėjimą veidų, su kuriais kasdien prasilenkinėju gatvėse, pradėjau talpinti į metaforas: manekenus, saldainius, balionus tuščiose, išvalytose erdvėse. Drobėse daiktams leidau atgimti, juos sureikšminau, suteikdama naujas prasmes. Taip susikūrė nežemiška, lyg sapniška pasaulio interpretacija. Tik savęs susistabdymas – autoportretų atsiradimas – nuolat pargrąžina į realybę. Šiame pasaulyje esu tik aš ir jie – nepažįstamieji, įsikūniję netikėtuose pavidaluose.

Tapytoja Laura Slavinskaitė

VDA inf.

Parodos laikas: rugsėjo 4-15d.
Atidarymas: rugsėjo 7d. (penktadienis) 19val.
Adresas: Gaono g. 1, Vilnius.

Galerijos darbo laikas: II-V 12-18; VI  12-17.

Autorė apie parodą:

„Ieškau ornamento gamtoje, kultūriniuose, istoriniuose ir meno artefaktuose. Ieškau ornamento, kurį norėčiau apsivilkti, bet ne drabužis ar ornamentas parodoje svarbiausias, o pats pasimatavimo aktas kaip susitapatinimo su ornamentu ritualas, į kurį tikiuosi įtraukti ir žiūrovą.”

Agnė Narušytė apie autorę:

„Malvinos fotografijomis belieka mėgautis – nerti į tą srautą, šokinėti per bangas, plūduriuoti, tarsi estetika tebeturėtų tas pačias teises kaip modernizmo laikais, tarsi Henri Matisse’as tebesisemtų įkvėpimo iš rastų audinių.

Audinius paminėjau ne šiaip sau - Malvinos fotografijose jų daug. Dažnai būtent pro juos ji žiūri į aplinką tol, kol tekstilinio ornamento kontūrai iššsilieja ir tikrovė išaudžiama…..”
Agnė Narušytė,  7MD, 2015 vasario 20d.
 

Parodos metu rugsėjo 8, 15 dienomis (šeštadieniais) 15-17 val., taip pat rugsėjo 11, 12, 13 dienomis nuo 16 iki 18 val. vyks Ornamento kūrybinės dirbtuvės:  siuvinėsime pasirinktus ornamentus ant autorės sukurtų fotografinių paviršių, įsitrauksime į  ritualą.

VDA inf.

Parodos atidarymas rugpjūčio 7 d., 18 val. Titaniko I aukšto parodų salėje

Danas Aleksa priklauso ryškiai skulptorių plejadai, kaip Andrius ir Nerijus Erminas ar Žilvinas Landzbergas, sėkmingai bandančių revizuoti ir grąžinti skulptoriaus specialybę į šiuolaikinio meno kontekstą. Kaip ir visa minėta menininkų karta, Danas Aleksa savo kūrinius dažnai grindžia antrinių žaliavų naudojimu, tačiau jam tai yra ne tik medžiagos, siūlančios savo metatekstus, bet, svarbiausia, tyrimo objekto klausimas. Vienas iš tokių projektų, tęsiantis garažo kaip skulptūros ir kaip istorinio objekto liniją – paroda “Titanikas” jau savo pavadinimu siūlanti permąstyti meno kūrinių logistikos, galerinių erdvių, praeities ir dabarties, profesionaliojo meno bei garažų subkultūros sąsajas ar paradigmas. Kaip nemažai performansų atlikusiam autoriui Danui Aleksai labai svarbu fiziniai skulptūros sukūrimo iššūkiai, matomi ar nujaučiami žiūrovo. Šį kartą tai 2,5 tonos sveriančių garažų pakabinimas VDA parodų salės „Titanikas“ palubėje. Kalbėdamas apie laivo „Titanikas“ skendimą, menininkas atlieka priešingą veiksmą – iškelia praeities nuolaužas simbolizuojančių garažų masę aukštyn, versdamas ją simboliškai sklęsti virš mūsų galvų.

Kaip teigia pats autorius: "Ši paroda – apie skęstančius laivus ir žole užžėlusius garažus. Turbūt pirmas dalykas, kurį esu išdrožęs dar būdamas vaikas – laivelis iš pušies žievės, o pirmąja mano studija tapo metalinis garažas, kurių pilni Vilniaus pakraščiai. Laivų statybos reikalai pasibaigė su vaikyste, o štai garaže įkalintas su savo kūryba, atrodo, likau visiems laikams. Greičiausiai ši laivą primenanti skulptūra yra duoklė tiems visiems nepastatytiems laivams, o gal tai monumentas Vilniaus pakraščiuose žole užžėlusiems muziejams su juose dūlančiais meno kūriniais.”

Parodos kuratorė Aistė Kisarauskaitė

Paroda veiks iki rugpjūčio 22 d.

VDA parodų salės „Titanikas“

Maironio g. 3, Vilnius

Darbo laikas:

III-VI 12-18 val.

VII 12-16 val.

I-II ir švenčių dienomis nedirbame

VDA inf.

Parodos atidarymas: rugpjūčio 2d., ketvirtadienį, 18 val. Titaniko II aukšto parodų salėje

Raimondas Regimantas Martinėnas (g. 1947) yra vienas ryškiausių ir ekspresyviausių lietuvių tapytojų. Šiauliuose gimęs, 1965-1971 metais tapybą tuometiniame Valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) studijavęs Lietuvos dailininkų sąjungos dailininkų susivienijimui 1978-1981 metais vadovavęs, nuo 1995 metų Vilniaus M.K. Čiurlionio menų mokykloje dirbantis, grupei „24“ priklausęs menininkas visuomet pasižymėjo ryškiu, netgi drastišku koloritu, energingai ekspresyvia, netgi agresyvia tapybine gestikuliacija.

R. Martinėnas – tai tapytojas, jungiantis ekspresionistinę „Ars“ grupuotės tradiciją su neoekspresionistiniu matymu bei mąstymu, tai menininkas, kurio kūryboje jungiasi ne tik ekspresyvusis abstrakcionizmas, bet ir kaligrafinė tašizmo metafizika, taip pat ironiškas pop meno ir siurealizmo daugiasluoksniškumas (ši savybė ypatingai ženkli kelis dešimtmečius kuriamuose asambliažuose). Ne vienoje kompozicijoje sušmėžuojanti moters, vyro figūra, dangaus plokštumoje simbolizmu spinduliuojantis saulės diskas, augalo siluetas ar natiurmorto detalė veikia kaip tapybos suvokimo pretekstas, egzistuoja tartum jaukas, vedantis į paveikslo gilumą. Dar sovietiniais laikais, už „geležinės uždangos“ savo kūrybinį kelią pradėjęs dailininkas dirbo taip, tartum jo studija būtų Manhetene, Los Andžele ar kur nors Vakarų Berlyne. Tai politiškai neideologizuota, patogių ir „sėkmingų“ madų nesivaikanti tapyba. Joje svarbiausia yra tiesa, betarpiškumas ir atvirumas. R. Martinėnas iš savo kartos, o ir vėlesnių kolegų išsiskiria (ryškiai – tikrąja ta žodžio prasme) pabrėžtu dėmesiu formaliai meno kalbai, imanentinėms plastikos problemoms, kuris materializavosi dėmesiu spalviniams santykiams, potėpio galiai, struktūrinei kompozicijos problematikai.

Martinėno paroda VDA parodų salėse „Titanikas“ yra retrospektyvinio pobūdžio. Žiūrovams pristatomi ir ankstesni, ir paskutiniojo meto kūriniai – asambliažai ir paveikslai, kuriuos jungia tapyba kaip idėja, tapybiškumas kaip požiūris bei veiksmas.

Paroda veiks iki rugsėjo 1 d.

VDA inf.

Žodis „animacija“ 1590-ųjų metų šaltiniuose apibūdinamas kaip „veiksmas suteikiantis gyvenimą/gyvybę“ ir kildinamas iš žodžio L. Animationem (nom. Animatio) reiškiančio „pagyvinti“. Šis veiksmo daiktavardis kilęs iš angliško žodžio „animate“, o pastarasis – iš itališko žodžio „animare“ reiškiančio „gyvybingumas“.  Reikšme „įkvėpti gyvybę“ žodis „animare“ susijęs su anglų žodžiu „anima“ (siela), kuris panašus į senosios anglų kalbos žodį „ōthian“ reiškiantį „kvėpuoti“. Pastebima, kad lotynų kalboje „animus“ reiškia „dvasia“, graikų kalboje „anemos“ suprantama kaip „vėjas“, o sanskrito kalboje „aniti“ reiškia „jis kvėpuoja“.
Kinematografinė žodžio „animacija“ reikšmė susiformavo 1912 metais   ir buvo naudojama norint apibūdinti judesio iliuzijai, kai „negyviems“  vaizdiniams įkvepiama gyvybė, gyvybingumas. Kinas “vagia” animacijos istoriją, nes žmogų kankina” tikroviškesnės” tikrovės ilgesys. Noras kuo aiškiau pamatyti, sugriebti tikrovę, net jei tai iliuzija. Piešti, lipdyti ar kaip kitaip sąlygiški dalykai ekrane yra per daug sąlygiški, kad galėtų šį ilgesį numalšini. Kinas tarsi jį malšina geriau, jis kyla iš to poreikio, gimdančio natūralizmą, teismų stenografiją ir vaškinių figūrų muziejus. Animacijos sąmprata tiksliai nurodo  medijos veikimo principą ir siūlo būdą interpretuoti XIX a. pabaigos – XXI a. judančių vaizdų menų raidą, atkreipiant dėmesį ne tik į vaizdų išjudinimą, bet ir jų atgaivinimą.

Atgaivinimo (animation) to, kas dar nėra gyva arba to, kas yra  mirę (reanimation) principo svarbą pabrėžia ir animacijos teorija ir judančiųjų vaizdų istorija.  “Animacija (...) vis labiau pasireiškia kaip labiausiai dėmesį prikaustantis tikrai singuliarus ne tik šiuolaikinio kino, bet ir šiuolaikinio pasaulio procesas “, o jaudulys, kuris mus stumia atgaivinti tai, kas nėra gyva arba kas buvo gyva, bet nebėra, yra tiesiogiai susijęs su Das Unheimliche, to, kas šiurpu, nepažinu, sąvoka.

Parodoje anima’re’anima atveriamas išplėstinis animacijos patyrimo laukas, menininkų darbai jungiasi per anima(re) – kvėpavimą (kvėpuojantį judesiu vaizdinį) ir (re)anima(ciją) – atgaivinimą. Atgaivinimo metu animacijos potyris išslysta iš įprastai suprantamo animacinio kūrinio rėmų.

 
Dalyviai FMMK studentai ir alumni: Rimas Sakalauskas, Rasa Baltrimaitė, Emilija Juzeliūnaitė, Bon, Karolina Virkutytė, Eglė Mameniškytė, Aida Povilaitytė, Aušra Umbrasaitė, Gintarė Vaicekauskaitė, Gailė Cijūnaitytė, Osvalda Mickutė, Paula Savaja, Laura Sabaliauskaitė, Eglė Girskaitė, Nidas Kaniušas, Inga Samochvalova, Domantė Bakelytė, Skirmantė Jakaitė, Pijus  Balkaitis, Pijus Čeikauskas, Raminta Šlepikaitė.

Organizatoriai: VDA Fotografijos ir medijos meno katedros dėstytojai Gintarė Brazauskienė ir Arturas Bukauskas

VDA inf.

Maloniai kviečiame Jus į dizainerės Mortos Nakaitės (VDA Tekstilės meno ir dizaino katedros magistrantės) parodą „Pokalbis, kuris neįvyko” VDA tekstilės galerijoje “Artifex”
Parodos laikas: gegužės 2-12d.  
Galerijos Artifex darbo laikas: II - V: 12 - 18 val., VI: 12 - 17 val.
Adresas: Gaono g. 1, Vilnius.

„Pokalbis, kuris neįvyko”

       Mortos Nakaitės kūryboje itin svarbi istorija ir gili, emocionali atmosfera. Tai lyg žingsniavimas atsisakius laiko nuovokos, suvokus visa ko trapumą. Per asmenines patirtis ir istorijas, kurios yra glaudžiai susijusios su vieta ir kontekstu, ji ieško savo unikalios meninės pozicijos balansuodama tarp meno ir dizaino sričių.
            Tarsi nematomas, sunkiai apibrėžiamas temų laukas pasirinktas ne atsitiktinai, tai savotiškas junginys klausimų ir jausenų, kuriuos sunku nusakyti žodžiais. Jaučiama, kad norint judėti pirmyn, reikia sustoti ir ramiai bei taikiai pasinerti į savęs pažinimą, kuris bet kuriuo atveju būdamas skausmingas, yra prasmingas ir gyvybiškai būtinas.
            Paroda “Pokalbis, kuris neįvyko” kuriama 2017, 2018 metais pristatytų drabužių ir kitų objektų kolekcijų pagrindu: 2017 metų kolekcijoje M. Nakaitė idėjiškai atsispyrė nuo istorijų nuotrupų apie savo prosenelio Cezario Lučiūno (1880-1945) gyvenimą, kuris, kaip pasakojama, savo kieme augino povą, o didžiulis raguotas avinas jį nusekdavo iki baro kaip šuo. Žinios, kurios išliko apie jį, anot autorės, kuria labai šviesaus žmogaus paveikslą, jis  itin sudėtingomis aplinkybėmis liko ištikimas savo vertybėms ir po mirties buvo apdovanotas Pasaulio tautų teisuolio medaliu. M. Nakaitė reflektuoja pasakojimų fragmentus, kurie intuityviai perteikiami skulptūriškuose kolekcijos siluetuose ir rankų darbo tekstilinėse audinių faktūrose ir tekstūrose; 2018 metų kolekcijoje autorė toliau tęsia prisiminimų temą ir kuria nostalgišką, virpančią atmosferą nagrinėdama šviesų liūdesį kaip autentišką lietuviškumo bruožą.  

Projektą remia: LR Kultūros ministerija,  Lietuvos kultūros taryba.

VDA inf.

VDA Paminklotvarkos  katedros  parodos „Įvietinta restauracija" kuratoriai - Indrė Užuotaitė, Ramunė  Balandžiūnienė, Alvydas Mandeika

Atidarymas balandžio 16 d., pirmadienį, 17 val. VDA galerijoje „Akademija."

VDA Paminklotvarkos  katedros studentų darbai supažindins ne tik su būsimųjų restauratorių projektų vizijomis, užfiksuotais konservavimo ir restauravimo darbų etapais bei rezultatais, bet ir bus pateiktos  nuorodos, pagal kurias parodos lankytojai galės patys atrasti Vilniaus miesto erdvėse  būsimųjų profesionalų  restauruotus meno kūrinius.

Ir atvirkščiai – nuorodos prie restauruotų pastatų interjerų bei eksterjerų (Vilniaus Bernardinų bažnyčia ir vienuolynas; Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia; Vilniaus Baziljonų vienuolyno ansamblio Švč. Trejybės bažnyčia ir varpinė; Vilniaus Rasų kapinių Žilinskių  šeimos kapo koplyčia)  balandžio 16-28 dienomis  kvies į  VDA  galeriją "Akademiją".

Entuziastingiausiems lankytojams siūloma šeštadienį, balandžio 21 d.  ekskursijas po keturias parodoje pristatomas Vilniaus vietas (Vilniaus Bernardinų bažnyčia ir vienuolynas; Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia; Vilniaus Baziljonų vienuolyno ansamblio Švč. Trejybės bažnyčia ir varpinė; Vilniaus Rasų kapinių Žilinskių  šeimos kapo koplyčia.

Paroda vyks nuo balandžio 16 d. iki 28 d., VDA galerijoje "Akademija" (Pilies g. 44, darbo laikas I-VI 10-18 val.)

Paminklotvarkos katedra

VDA inf.

Eglės Kuckaitės parodos „Jaudulio gamta“ atidarymas VDA tekstilės galerijoje „Artifex“ vyks balandžio 10 d. (antradienį) 18 val.

Parodos laikas: 2018 balandžio 10d. - balandžio 28d.

Galerijos darbo laikas: II - V: 12 - 18 val., VI: 12–17 val. Adresas: Gaono g. 1, Vilnius.

Jaudulys – nevienareikšmis kūną ištinkantis jausmas – yra kūrybinių ieškojimų knietulys Eglės Kuckaitės parodoje „Jaudulio gamta“. Gal yra tekę girdėti tokį pasakymą: „tau reikia sugrįžti į kūną“? Paprastai tai patariama žmonėms, kurie pernelyg daug laiko praleidžia mąstydami ir spręsdami (hiper)reikalus ir (hiper)dalykus savo „galvose“, užmiršdami, kad turi juslų – kvėpuojantį ir jaučiantį – kūną. Pojūčiai, jausmai, emocijos – visa tai, kas yra įkūnyta – ilgą laiką kultūriškai buvo išstumta kalbinio pažinimo ir tik pastaruoju metu vėl pamažu įsisąmoninama kaip lygiavertiškai egzistuojantis ir ne mažiau svarbus mūsų pasaulio realybės sluoksnis. „Jaudulio gamta“  poetiškai tyrinėja šį įkūnytą žinojimą, klausdama, kiek atviri ar svetimi mes (ypač – moterys) esame kūniškam jauduliui – savojo kūno prigimčiai?, kokios kultūrinės baimės mus kausto, atskiriančios jaudulio privatumą nuo viešumo?, ir ar išties tai, kas kūniška (ir gamtiška), yra toli nuo to, kas dangiška?

Eglė Kuckaitė pratęsia Lietuvos menininkių, tokių kaip Violeta Bubelytė ir Eglė Rakauskaitė, kūrybinius ieškojimus, plėtodama moters pasaulio temą per savitą medžiagiškumą ir vaizdiniją. Eglės nebegali vadinti grafike, nes jos kūriniai jau senokai iš plokštumos persikėlė į erdvę, prašnekdami ne tik grafikos technikų, bet ir objekto, instaliacijos, judančio vaizdo kalba. Tačiau elegantiškas grafiškas gestas šioje parodoje iš vienos kūrinio medijos persiduoda į kitą: nuo oforto technika iščiupinėtų rožių galvų portretų tarytum minties, sielos ir jausmo manifestacijos („Vešlūs apaštalų kvėptelėjimai“) į objektą-suknelę, iki skausmo smingančios adatų kaskadomis („Plika akimi“), į ritmišką fotografinių videokūnų judėjimą žiogų svirpimo fone, kuris ir sujaudina, ir priverčia į juos nukreiptą žvilgsnį pasijaust nepatogiai („Baimė suptis. Monologas“ ir kt.). Eglės Kuckaitės vaizdinija, kurioje persikloja įvairūs kultūriniai sluoksniai (nuo biblijos iki seksualinių žaidimų) yra lyg grynieji mišrūnai, apsėsti nerimo sugrįžti atgal į savo gamtą.

menotyrininkė Dovilė Tumpytė

Eglės Kuckaitės kūrybą (turinio aspektu) galima būtų išskirti į dvi tarpusavyje susisiejančias šakas. Tai psichofiziška dalis, kuri integruoja intymias žmogiškąsias, tarpkultūrines patirtis. Ir konceptualioji, kur pasitelkus medijų (objektas, tapyba, instaliacija, fotografija, grafika) ypatumus sukuriamos daugiaplanės idėjos peržengiančios privataus gyvenimo ribas ir turi pareiškimo bruožų apie pagarbą gamtai, kultūrai, moterims visuomenėje, apie laiko ir atminties savybes. (Monika Krikštopaitytė, www.mmcentras.lt) Studijos: VDA, 1991-95 Grafika, bakalauras; 2011-13 Tapyba, magistras; apdovanojimai: 2004 XIII Talino trienalės In Exile ir 2007 V Prahos trienalės Transfers Didieji prizai. Darbus įsigiję: LDM, Vilnius; MO muziejus, Vilnius; KUMU, Tallinn; MNAD, Buenos Airės; IdcN, Nagoja; Europos parkas, Vilnius. Stipendijos: LRKM individualios stipendijos; Šiaurės Karelijos meno tarybos stipendija. Svarbesnės parodos: 2018 M/A\G/M\A, Nacionalinis grafikos institutas, Roma; 2017 V-oji Fresh Winds, Gardur; M/A\G/M\A, NDG, Vilnius; 2013 NordArt, Kunstwerk Carlshütte; 2006 Baltiškoji Lietuva, galerija Plus One, Londonas; 2005 Art Cologne; 2003 Lietuvos grafika, ŠMC, Vilnius ir kt. Svarbesnės solo parodos: Vilniuje: 2015 Somatinė ir 2013 Epidermis, galerija Artifex; 2010  Sutrikę pažiūros, galerija Meno niša; 2006 Demonės, galerija ARTima; 2004 Naujas P, G.K., NY; 2007 Jausmai pavargę nuo galvojimo, Talino miesto galerija ir kt.

Daugiau apie autorių:
www.mmcentras.lt/autoriai/egle-kuckaite/553
www.facebook.com/eglekuckaite
www.lrt.lt/mediateka/irasas/62082/laiko-portretai-grafinio-meno-kureja-egle-kuckaite
www.graphic.lt/menininkai/egle-kuckaite

VDA inf.

Meno doktorantų parodos "Mokslas ir Gyvenimas" atidarymas vyks balandžio 5 d., 18.00 val., VDA parodų salėje "Titanikas", II a. (Malūnų g. 3, Vilnius).

Paroda veiks balandžio 5-29 d.
Parodos pristatymas-konferencija
balandžio 6-7 d.
VDA parodų salės "Titanikas" (Maironio g. 3, Vilnius)

Žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“ pradėtas leisti 1957 – tais metais į kosmosą pakilo dirbtinis žemės palydovas ir šuo. Šiandien žurnalas tokiu pavadinimu nebeegzistuoja. Dabar yra „Iliustruotasis mokslas“ – gyvenimas persikėlė į iliustraciją. Vaizdai nustelbė tekstus, virtualybė – apčiuopiamybę. Meno doktorantų parodoje mokslas vėl kabinasi į gyvenimą – ar bent jau priešskaitmeninį „Mokslo ir gyvenimo“ viršelį.

Dualistinė parodos struktūra remiasi ne binarinėmis opozicijomis, kuriomis elegantiškai manipuliavo Alfonsas Andriuškevičius, kuruodamas pirmą konceptualią parodą Lietuvoje („Mitas dabarties tapyboje“, 1988), о veikiau kūrinio pa(si)kartojimu kitame kontekste. Vaizdas, garsas, ar daiktas dubliuojamas, bet pakartojimai nėra antriniai. Jie sklinda bangomis kaip vandens ratilai. Stalas parodoje ir stalas valgykloje vienodai reaguoja į karštį, bet stebėtojų reakcijos skiriasi. Kūrinių tįsumas erdvėje ir laike leidžia ne tik išeiti už VDA sienų, bet ir pritraukti buvusias ir net būsimas parodas į bendrą gravitacinį lauką.

Paroda kuriama kartu su šešėliu. Jį pavadinau „nuorodų mišku“. Dažnas kūrinys turi savo „antrininką“ – fizinį ar diskursyvų. Nuorodos gali veikti kaip dirbtiniai darbų palydovai – pavyzdžiui, vardų sąsiuvinio fotografijos „Titanike“ ir pats sąsiuvinis retų spaudinių skyriuje. Arba kaip metonimijos, kai šioje parodoje esantys kūriniai yra kitos ekspozicijos detalės. Taip per konkretų tapybos darbą susijungia „Mokslas ir gyvenimas“ su paraleliai vykstančia paroda kitame mieste. Nuorodų miškas nėra išskirtas, bet suaugęs su paroda. Visi kūriniai – diskursyvūs vektoriai, visos kopijos – originalai.

Mokslą su gyvenimu sujungia „ir“, tačiau lieka plyšiai ir įtrūkiai. Tarpuose tarpsta karčios mokslo šaknys ir nebūtinai saldūs vaisiai. Daug parodos kūrinių dramatizuoja įtampą tarp to, kas matoma ir patiriama, deklaruojama ir nujaučiama, apskaičiuojama ir išburiama. Ne viskas auksas, kas tarpuos žiba – tai gali būti į grindų plyšį supiltas žėrutis. Jungtukas „ir“ nusako tarpinę būseną: tarp tapybos ir fotografijos, poezijos ir politikos, Vitruvijaus ir Le Corbusier modelių, mados prognozių ir būrimo kortomis, dizaino ir klimato kaitos.

Ši meno doktorantų paroda nuo ankstesnių skiriasi tuo, kad nėra „privaloma“ – joje dalyvauja tie, kuriuos sudomino kuratorės pasiūlymas peržengti akademinius rėmus ir pasižiūrėti į meninį tyrimą kaip į kasdienę praktiką. Kūriniai ne pristato doktorantų tyrimus, o auga ir šakojasi iš surinktos medžiagos. Parodos rengimo procesas remiasi sakytine tradicija – kalbėjimu, apkalbėjimu, užkalbėjimu, gandais, ginčais, nuogirdomis. Nebuvo pateikta jokių rašytinių instrukcijų – tik doktorantūros skyriaus laiškai dėl susitikimų ir katalogo.           

„Mokslo ir gyvenimo“ turinys – žemėlapiai, žurnalai, vėliavos, knygos, dietos ir deklaracijos – įrašyti į matematines lygtis, kur jie nėra tai, kuo dedasi esą. Nežemėlapiai, nežurnalai, neknygos, nemaistas – nematerialinės ir nedvasinės vertybės. Nuorodų miškas arba Maironio šilelis Nojaus plauste, titaniškos pastangos sutalpinti visas buvusias ir būsimas parodas į aktyvią materialią nuorodą. Parodos aureolė, išmatuojama ekskursantų po toksišką miestą žingsniais, valstietišką teritorinį mentalitetą perskrodžiant medžiotojų rankiotojų strėlėmis.

Parodos laikas nėra susijęs su „Titaniko“ darbo valandomis. Kai kurie darbai atsirado neparodinėse VDA erdvėse dar prieš „Mokslo ir gyvenimo“ atidarymą. Kūriniai prasidėjo anksčiau už parodą ir nepasibaigs jai užsidarius.

Vyr. redaktorė Laima Kreivytė

Dalyviai: Arnas Anskaitis, Dovilė Bagdonaitė, Eglė Bertašiūtė, Gintarė Černiauskaitė, Vitalij Červiakov, Dovilė Dagienė, Tomas Daukša, Eglė Grėbliauskaitė, Sigitas Gužauskas, Kristė Kibildytė-Klimienė, Laima Kreivytė, Juozas Laivys, Saulius Leonavičius, Sara Lundberg, Renata Maldutienė, Donata Minderytė, Tomas Martišauskis, Vygintas Orlovas, Justė Pečiulytė, Rūta Spelskytė-Liberienė, Marija Šaboršinaitė, Eglė Ulčickaitė.