Autorius: Rengėjų inf.

Rengėjų inf.

Vasario 15 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, J. Karoso salėje (Gedimino pr. 42), organizuojama vieša tarptautinė ekspertų diskusija „Kultūros politikos modeliavimas XX–XXI a.: prielaidos, patirtis, iššūkiai“. Diskusija rengiama siekiant apmąstyti Lietuvos kultūros politikos raidą ir jos perspektyvas.

Švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo 100 metų jubiliejų bei Lietuvos narystei ES skaičiuojant jau 14-us metus, iškyla būtinybė apmąstyti pagrindines Lietuvos valstybingumo sąlygas, jo tęstinumo prielaidas, motyvus ir perspektyvas. Kultūrai suvaidinus lemiamą vaidmenį XX a. pradžios  pabaigos Lietuvos valstybės kūrimo procesuose, natūralu tikėtis ypatingo jos statuso Lietuvos valstybės ir jos piliečių santykių kontekste.

Rengėjų inf.

Gegužės 4–13 d. į Vilnių atkeliaus vienas laukiamiausių kultūros renginių Lietuvoje – tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis '18“. Per dvidešimt vienus festivalio gyvavimo metus jame buvo daug pirmų kartų. Šiemet jų vėl netrūks. Be dar nematytų spektaklių, festivalyje pirmą kartą lankysis svečiai iš Vidurio Rytų, o scenoje rengėjai žada dar nematytų vaizdų. Iki festivalio liko beveik trys mėnesiai, o bilietus į spektaklius galima įsigyti jau dabar.

Du išskirtiniai kūrėjai ir darbai

Atidaryti ir uždaryti šiųmečio festivalio pakviestos dvi išskirtinės trupės, artimos savo nagrinėjamomis temomis ir kūrybinėmis komandomis. Gegužės 4 ir 5 d. Menų spaustuvės Juodoji salė virs libanietišku maistu kvepiančiais namais. Tą vakarą Lietuvos publikai skonio ir kvapo receptorius sužadinantį spektaklį „Beytna“ (liet. „Mūsų namai“) pristatys „Maqamat“ šokio teatras su Omaru Rajeh priešakyje. Tai pagrindinis šokio teatras Libane, laikomas libaniečių šiuolaikinio šokio scenos pradininku.

Rengėjų inf.

Šiandien prasidėjo naujasis „European Film Challenge“ etapas, skirtas europietiško kino gerbėjams. Daugiausia taškų iššūkyje surinkusiam dalyviui atiteks kelionė į vieną svarbiausių kino renginių pasaulyje – tarptautinį Kanų kino festivalį.

Kino iššūkis atviras visiems, iki balandžio 15 d. pasiryžusiems peržiūrėti 10 europietiškų filmų legaliose platformose. Dalyviai turi įamžinti filmų peržiūras nuotraukose, jas įkelti į „European Film Challenge“ puslapį ir pasidalinti viename iš socialinių tinklų, pridėję žymę #europeanfilmchallenge. Už kiekvieną peržiūrėtą filmą dalyviams yra skiriami taškai, o didesnį jų skaičių galima gauti filmų peržiūroms renkantis skirtingas vietas ir platformas. Šiame etape dalyviai turimų taškų skaičių galės padidinti ir kviesdami prie iššūkio prisijungti savo draugus.

„Konkurso idėja paprasta, tačiau turinti prasmingą tikslą – populiarinti europietišką kiną tarp žiūrovų, ypač iš mažesnių Lietuvos miestų ir miestelių, – teigia „European Film Challenge“ projekto vadovė Greta Akcijonaitė. – Galimybių legaliai žiūrėti filmus ne tik kino teatruose daugėja, tad 10 filmų peržiūra kinomanams neturėtų būti sudėtingas iššūkis siekiant pagrindinio prizo.“

Iššūkis kino gerbėjams organizuojamas jau ketvirtąjį kartą. Sausio gale pasibaigusiame trečiajame „European Film Challenge“ etape dalyvavo daugiau nei 220 dalyvių iš Lietuvos, o jo nugalėtoja – Edita Sabaliauskaitė – jau ruošiasi kelionei į netrukus prasidėsiantį Berlyno kino festivalį. „Esu labai laiminga laimėjus, nes šis iššūkis – vienintelė galimybė patekti į tokį kino festivalį kaip Berlinalė, – teigia Edita Sabaliauskaitė. - Mėgstantiems europietišką kiną rekomenduoju netingėti dalyvauti, nes prizas – ypatingai vertas pastangų.“

Paskutinis iššūkis, vykęs Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Serbijoje, pritraukė 627 kino mylėtojus, jie peržiūrėjo 425 filmus. Dalyviai Lietuvoje filmus dažniausiai rinkosi žiūrėti „Lietuvos kino fondo“ platformoje, kino teatruose „Pasaka“ ir „Skalvija“. Tarp konkurso dalyvių Lietuvoje žiūrimiausiais filmais tapo 2017 m. Berlyno kino festivalyje triumfavęs filmas „Apie kūną ir sielą", režisierės Eglės Vertelytės debiutinis filmas „Stebuklas” bei sportinė drama „Bjornas Borgas prieš Makenrojų".
Projekto įgyvendinimui Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Serbijoje, Kroatijoje ir Ispanijoje skirta ES programos „Kūrybiška Europa“ MEDIA schemos „Auditorijos plėtra“ dalinė finansinė parama. Lietuvoje projektą remia Lietuvos kultūros taryba (LKT).  

Registracija ir daugiau informacijos: https://europeanfilmchallenge.eu

Rengėjų inf.

Kai kalbame apie kultūrą, dažnam ji pirmiausia asocijuojasi tiesiog su maloniu laisvalaikio praleidimu. Tačiau išties jos įtaka žmogui kur kas didesnė: įvairių sričių ekspertai pasakoja, kad kultūros įtaka yra itin svarbi žmogaus sveikatai, o kai jos trūksta, ar mus supa prasta kultūra, žmogaus organizmas netrunka tai parodyti. Apie tai šį sekmadienį pasakos naujausia dokumentinė kultūros apybraiža „Kultmisijos“.

Nors šiais laikais apie fizinę ir dvasinę sveikatą dažnai kalbama kaip apie atskirus dalykus, visgi, netrūksta įrodymų apie tamprų jų tarpusavio ryšį. „Negatyvus nusiteikimas, tokios emocijos kaip pyktis, pavydas, kerštas ir panašūs dalykai, veikia ne tik per ilgą laiką. Darant imunologinius tyrimus vos per kelias minutes galima pamatyti, kaip pakinta kraujo kūneliai, jei žmogus supyksta ar išsigąsta. Sukėlus žmogui neigiamas emocijas už kelių minučių kraujyje atsiranda pakitimai, rodantys, kad jie kenkia žmogui. Jei  žmogus su savimi tokias neigiamas emocijas nešioja ilgą laiką,  sunku tikėtis, kad jis bus sveikas“, – svarsto akademikas, prof. Jurgis Brėdikis.

Rengėjų inf.

Vasario 9 – kovo 5 dienomis Vitražo galerijoje (Seimo I rūmai) eksponuojama Seimo kanceliarijos parengta paroda „Vieni iš daugelio: 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai – valstybės kūrėjai“. Tai yra tęstinė parodų ciklo, skirto Lietuvos valstybės šimtmečiui ir artėjančiam moderniojo Lietuvos parlamentarizmo šimtmečiui paminėti, paroda. Ją apžiūrėti galima per atvirų durų valandas vasario 9 d., 23 d., kovo 2 d. nuo 11 val. iki 15 val.
Lietuvos Respublikos kūrimo ir įtvirtinimo istorija parodoje pasakojama pristatant XX a. pradžios moderniosios lietuvių tautos visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą, atskleidžiant Nepriklausomybės Akto signatarų kolektyvinį portretą: pristatoma informacija apie jų gimimo vietas, amžių, išsilavinimą, profesiją, informaciniuose grafikuose supažindinama su Lietuvos Tarybos narių politine karjera atkurtoje Lietuvos valstybėje. Parodoje apžvelgiama svarbiausių valstybės institucijų kūrimosi istorija atskleidžiant, kaip Lietuvos valstybė tapo Lietuvos Respublika. Daugiau dėmesio skiriama devyniems Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarams – Seimo nariams. Kiekvienas iš jų pristatomas glausta anketa, kurioje pateikiami duomenys apie jų darbo Seime trukmę, rinkimų apygardas, priklausymą frakcijoms, einamas pareigas Seimo prezidiume ir komisijose, taip pat šių signatarų tolesnę veiklą ir likimus.
Parodoje eksponuojamos fotografijos ir dokumentai saugomi Kauno arkivyskupijos kurijos archyve, Kauno miesto muziejuje, Lietuvos centriniame valstybės archyve, Lietuvos ypatingajame archyve, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekoje, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Lietuvos Respublikos Seimo skaitykloje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, Vilniaus universiteto bibliotekoje.
Politinį Europos žemėlapį pakeitęs Pirmasis pasaulinis karas į Europos valstybių gretas grąžino ar naujai įrašė nemažai valstybių, kurios rinkosi demokratinės respublikos raidos kelią. Šį naujų valstybių kelią įprasmino steigiamieji parlamentai (konstitucinės asamblėjos). Apie Lietuvą kaip demokratinę respubliką, tai yra kaip apie piliečių valstybę, kalbėta dar iki Lietuvos valstybės atkūrimo. Lietuvos valstybės viziją puoselėjo ištisos lietuvių kartos, tačiau tik „Aušros“ ir „Varpo“ kartai ši vizija tapo ne vien tolima svajone, bet ir realia viltimi. Šiai ir Tautinio atgimimo šviesoje išaugusiai kartai teko ir realus Lietuvos valstybės atkūrimo darbas. Pirmasis garsus lietuvių pareiškimas apie siekį patiems lemti savo likimą buvo išsakytas 1905 m. lietuvių suvažiavime, istorijoje išlikusiame Didžiojo Vilniaus Seimo vardu. Jame pirmą kartą 2 000 atstovų garsiai pareikalavo „Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje“, demokratiškai išrinktu visų jos piliečių. Ši programinė nuostata lyg gija sujungė lietuvius, Pirmojo pasaulinio karo metais atsidūrusius Vakarų Europoje, išblaškytus Rusijos imperijos platybėse ar gerovės ieškojusius Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir buvo atkartota lietuvių susirinkimuose Europoje, Amerikoje, Rusijos imperijoje. Tačiau realų žingsnį Lietuvos valstybės atkūrimo link žengė 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje posėdžiavusi 222 lietuvių atstovybė – Lietuvių konferencija. Šioje konferencijoje ir buvo išrinkta dvidešimties narių Lietuvos Taryba, kurią konferencijos nariai įpareigojo siekti nepriklausomos demokratiškai sutvarkytos valstybės, sudarytos iš etnografinių Lietuvos žemių. Netrukus užsienio lietuviai taip pat pripažino Lietuvos Tarybą politine visų lietuvių atstovybe ir „nepriklausomos Lietuvos valdžios branduoliu“. Šis politinis lietuvių branduolys 1918 m. vasario 16 d. istorinėje Lietuvos sostinėje Vilniuje pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, kuriuo deklaravo dvi didžiąsias pamatines Lietuvos valstybės politines vertybes – demokratiją ir parlamentarizmą. Nuo šios akimirkos Lietuva įžengė į realaus Lietuvos valstybės kūrimo laikotarpį, kurį turėjo užbaigti demokratiškai visų piliečių išrinktas Steigiamasis Seimas. Tai buvo Lietuvos valstybės institucijų kūrimo laikas. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo sudarytas Ministrų Kabinetas ir išrinktas Lietuvos Valstybės Prezidentas. Per šį laikotarpį Lietuvos valstybę teko įtvirtinti įstatymu ir apginti ginklu bei diplomatinėmis priemonėmis, o svarbiausia – suburti piliečių bendruomenę. Ši piliečių bendruomenė išrinko Steigiamąjį Seimą. Susirinkęs 1920 m. gegužės 15 d. laikinojoje sostinėje Kaune, Steigiamasis Seimas proklamavo Lietuvos nepriklausomybę ir Lietuvą paskelbė demokratine respublika, o 1922 m. rugpjūčio 1 d. priėmė Lietuvos Valstybės Konstituciją ir taip įgyvendino 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto priesakus.
Iš laiko perspektyvos vertindamas 1918–1940 m. Lietuvos laimėjimus, poetas Algimantas Mackus 1960 m. emigracijoje rašė: „Nepriklausomybė kuriama be atvangos ir neretai be poilsio“ ir pabrėžė, kad „Vasario Šešioliktosios aktas nebuvo vienų dvidešimties vyrų pasirašyta patraukli deklaracija. Aktas buvo visos tautos, pasiryžusios eiti savos nepriklausomybės keliu, krauju bei darbu paliudytas žodis.“ Nors pasakojimuose apie Vasario 16-osios Lietuvą dažniausiai skamba 20-ties signatarų pavardės, tačiau jie buvo vieni iš daugelio Lietuvos valstybės kūrėjų. Likimo aplinkybių suvesti Vasario 16-osios Akto signatarai žengė pirmuosius žingsnius į Lietuvos nepriklausomybę, tačiau valstybę kartu su jais įtvirtino įvairių profesijų, pažiūrų, tautybių ir konfesijų Lietuvos piliečiai – vyrai ir moterys, kurių pavardžių šiandien nė neprisimename. Tai jie – Lietuvos piliečiai – atsiliepė į kvietimą kurti ir ginti Lietuvos valstybę, jie stojo į besikuriančios Lietuvos kariuomenės savanorių gretas ir krauju apgynė Lietuvos laisvę Nepriklausomybės kovose (2019–2020 m. minėsime šių garbingų įvykių šimtmetį), jie, garbingai atlikdami savo kasdienį darbą, įtvirtino Lietuvos valstybingumą ir puoselėjo Lietuvos laisvę, o ją dramatiškame XX amžiuje teko ne kartą ginti.
Parodos rengėjai dėkoja muziejų, archyvų, bibliotekų vadovams ir darbuotojams už pagalbą rengiant parodą, parodos partneriams – už suteiktą galimybę naudotis jų saugoma dokumentine ir fotografuotine medžiaga.
 
Parengė
Informacijos ir komunikacijos departamento
Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus vyriausioji specialistė
Vilma Akmenytė-Ruzgienė
Tel. (8 5)  239 6144, el. p. [email protected]

Rengėjų inf.

Rytoj, vasario 9 d. Seime organizuojama Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirta apskritojo stalo diskusija „Vieni iš daugelio: Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų indėlis kuriant Lietuvos Respubliką“. Renginys vyks Konstitucijos salėje (Seimo I rūmai), pradžia – 11 val.
Diskusijos dalyvius pasveikins Seimo Pirmininko pirmoji pavaduotoja Rima Baškienė, kalbą sakys Vasario 16-osios klubo pirmininkas Remigijus Gulbinas. Apskritojo stalo diskusijos vedėjas – Seimo Valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas prof. Arūnas Gumuliauskas.
Renginyje pranešimus skaitys: dr. Česlovas Laurinavičius (Lietuvos istorijos institutas) „Pasvarstymai apie Vasario 16-osios Akto teorines ir praktines ištakas“, 2010 m. Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laureatė dr. Vilma Bukaitė (Signatarų namai) „Dvidešimt: Lietuvos Tarybos kolektyvinio portreto štrichai“, dr. Algimantas Kasparavičius (Lietuvos istorijos institutas) „Antano Smetonos istorinis palikimas Lietuvai: prezidento užsienio politikos metmenys“, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Vytautas Plečkaitis „Pirmieji Lietuvos diplomatijos žingsniai: Nepriklausomybės Akto signataro Jurgio Šaulio veikla“, Vaidas Agurkis (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) „Vasario 16-oji Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentuose“.
Išklausius pranešimus renginio dalyviai, istorikai, politologai, Nepriklausomybės Akto signatarai turės galimybę pasisakyti aptariama tema.
Seimo Vitražo galerijoje (I rūmai) bus galima apžiūrėti Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirtą parodą „Vieni iš daugelio: 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai – valstybės kūrėjai“. Parodą parengė Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius. Paroda Seime bus eksponuojama vasario 8 – kovo 5 dienomis.
 
Pirmasis pasaulinis karas sudarė palankias tarptautines aplinkybes ir palankiai pakoregavo Lietuvos geopolitinę situaciją savarankiškumo siekiams įgyvendinti, jo metu garsiau reikalauta autonomijos. 1917 m. rugsėjo 18–23 dienomis Vilniuje vykusi Lietuvių konferencija nusprendė, kad galutinę valstybės valdymo formą ir santykius su kaimyninėmis valstybėmis nustatys demokratiškai visų gyventojų išrinktas Steigiamasis Seimas. Šiam tikslui įgyvendinti buvo išrinkta dvidešimtiems asmenų Lietuvos Taryba, kurią sudarė pagrindinių to meto lietuvių politinių srovių atstovai. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba, pirmininkaujama Jono Basanavičiaus, vienbalsiai priėmė ir paskelbė Lietuvos nepriklausomybės aktą. Aktą pasirašė visi dvidešimt Lietuvos Tarybos narių.
 
Diskusija bus tiesiogiai transliuojama internetu ir televizijos programa „Seimas – tiesiogiai“, taip pat Seimo „YouTube“ paskyroje.
 
Telefonai pasiteirauti: (8 5) 239 6119, 239 6200

Rengėjų inf.

Vasario 4 – balandžio 29 dienomis ZEPHYR fotografijos erdvėje Manheime (Vokietija) vyksta iki šiol plačiausiai Rimaldo Vikšraičio kūrybą pristatanti retrospektyvinė paroda „Prie pažįstamo pasaulio krašto“. Parodos kuratorius – Thomas Schirmböckas.

Kelis dešimtmečius R. Vikšraitis gyveno mažame kaime Lietuvos gilumoje, kur kasdienybę žymėjo skurdas, alkoholizmas, paleistuvystė. Būdamas savu žmogumi toje aplinkoje, jis sukūrė fotografijas, kurios parodo lietuviško kaimo pasaulį iš vidaus, be jokio moralinio filtro. R. Vikšraičio vaizdai pasakoja apie gyvenimo skausmą ir prasmę, tuo pačiu – ir apie draugystę ir džiaugsmą.

Rimaldas Vikšraitis (g. 1954) – nuo 1985 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, surengęs per 50 individualių parodų Lietuvoje bei užsienyje. 2009 m. didžiausiame Europos fotografijos festivalyje „Rencontres d’Arles” menininko darbai įvertinti prestižiniu metų atradimo apdovanojimu, kuriuos nominavo garsus fotografas iš Jungtinės Karalystės Martinas Parras.

Rengėjų inf.

Tarpukario prekyba Kaune: „Mažasis Paryžius” ir alkoholio ribojimai
 
Po Nepriklausomybės paskelbimo Kaunui tapus laikinąja sostine, būtent šiame mieste žaibiškai pradėjo augti pramonė. Įsigyti galima buvo visko: nuo skrybėlių, be kurių į gatvę neišeidavo ir tarnaitės, iki moderniausių automobilių, kuriais Kaune prekiavo Amerikos lietuviai. Nepriklausomybės šimtmetį PLC „Mega” mini atidarydama unikalią fotografijų parodą – „Tarpukario prekyba Kaune ”.
 
„Praėjusį šimtmetį bene geriausiai galime pajusti, vartydami senas fotografijas, kuriose ryškiausiai atsiskleidžia per daugelį dešimtmečių įvykę pokyčiai.. Rengdami šią parodą, kuriai nuotraukas atrinkome Lietuvos centriniame valstybės archyve, norime parodyti, kaip po Nepriklausomybės paskelbimo sparčiai augo prekyba Kaune”, - pasakoja „Megą“ valdančios bendrovės „Baltic RED“ rinkodaros vadovė Rasa Vyšniauskienė.

Pramonės augimui išskirtinis Prezidento dėmesys
Istorikė Erika Meškauskienė pasakoja, kad prekybai po Nepriklausomybės paskelbimo buvo skiriamas ypatingas dėmesys.  „Per du nepriklausomybės dešimtmečius Kaune buvo surengtos devynios Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos, kurių įspūdingiausia vyko 1930 m. minint Vytauto Didžiojo metus. Buvo pastatytas mūrinis paviljonas, kurį aplankė per 100 000 lankytojų. Per parodų atidarymus dalyvaudavo Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona, jo sutuoktinė ir nemažas būrys vyriausybės narių. Čia buvo galima įsigyti viską, kuo didžiavosi prekybininkai ne tik iš Lietuvos, bet ir stambiausių užsienio gamybos įmonių”, - sako Erika Meškauskienė.
Parodoje kiekvienas prekybininkas turėjo savo paviljoną - jau tuomet reklama buvo galinga priemonė, kuri viliodavo pirkėjus. Vieni prekybininkai tiesiog išpuošdavo savo kuklų paviljoną, tačiau kiti itin rimtai statė kone parduotuvę. Pavyzdžiui saldainių fabrikas „Rūta” parodai statydavo parduotuvę su bokšteliu.
Parodose buvo galima įsigyti įvairiausių prekių: nuo batų raištelių iki automobilio ar arklio.
 
Kodėl gatvėje nebuvo galima atskirti tarnaitės nuo šeimininkės

Istorikė pasakoja, kad kaip ir būdinga tarpukario Europos sostinėms, pagrindinė prekybinė arterija – Laisvės alėja – pasižymėjo didele įvairių komercinių įstaigų gausa ir įvairove. Su tekstilės pramone vienaip ar kitaip buvo susijusios net aštuoniasdešimt keturios čia veikusios įmonės. Kauno centrinėje dalyje veikė daug siuvyklų, nes kauniečiai ypač sekė madą ir siūdinosi drabužius pas madingiausius miesto siuvėjus (dabar mes juos greičiausiai vadintume dizaineriais). Laikraščiai turėjo madai skirtas rubrikas, kur buvo aptariama, kas madinga tą sezoną, kaip derinti aprangą ir pan.  Straipsniai dažnai prasidėdavo fraze "Paryžiuje šį sezoną madinga ...".
Čia veikė įvairaus pobūdžio „manufaktūros“, taip vadinamos tekstilės gaminių parduotuvės, tarp jų ir šios pramonės gamybinė įmonė -  „Oskaro Trejaus fabrikas”. Laisvės alėjoje buvo daug skrybėlių parduotuvių ir siuvyklų –  apie dvidešimt. Čia veikė kelios baltinių siuvyklos ir rankdarbių krautuvės, mezginių, trikotažo parduotuvės ir dvi gorsetų (korsetų) dirbtuvės.
Tuometiniame 63-jame Laisvės alėjos pastate buvo įsikūrusi Morducho Vokerio kaklaraiščių dirbtuvė, Laisvės al. 24 name veikė kaspinų ir šniūrų gamybos įmonė „Venus”.

Tuo tarpu tuometinėje Prezidento gatvėje  (dabar Vilniaus g.) tarpukariu buvo susiformavusi savotiška „skrybėlių alėja“. Nedidelėje dabartinės Vilniaus gatvės atkarpoje veikė apie dvidešimt kepurių ir skrybėlių parduotuvių. Čia buvo įsikūrusios ir septynios moteriškų skrybėlių dirbtuvės.
 
E. Meškauskienė sako, kad moterims skrybėlaitė buvo privaloma aprangos detalė, be kurios net ir gatvėje pasirodyti buvo tarsi nepadoru.  Skrybėles nešiojo ir vyrai.

„Tarpukario moterys Kaune buvo itin puošnios ir išlepintos. Pagal užsienio žurnalų madas pasisiuvusios sukneles, ypač vakarines,  dėvėjo vos kartą ar kelis, vėliau jas tiesiog atiduodavo tarnaitėms. Todėl atskirti šeimininkę nuo jos suknelę dėvinčios tarnaitės kartais būdavo sunku”, - pasakoja istorikė.

Anot E. Meškauskienės ketvirtajame dešimtmetyje ypač madingos buvo šviesios garbanos, todėl labai buvo populiarūs „ilgalaikiai sušukavimai", kuriuos darė kirpyklose specialiais aparatais.  Populiarėjo kirpyklos atskirai vyrams ir moterims, grožio salonai, kosmetikos kursai.

Pirmosios prekybos ir laisvalaikio centrų užuomazgos
 
Tarpukario metu Kaune augo dideli pastatai, kurių pirmuosiuose aukštuose kurdavosi parduotuvės, kavinės ir modernūs kino teatrai.  Pavyzdžiui, viename iš moderniausių tarpukario Kauno „dangoraižių", „Pienocentro” pastate, veikė šios įmonės firminė parduotuvė ir valgykla, šalia per du aukštus buvo įsikūrusi moderni P. Muralio kirpykla. Dideli šio pastato langai buvo išnaudojami kaip vitrinos.
 
Kauniečiai pramogauti eidavo ir į „Žydų pasažą“. Nors pagrindinė statinio paskirtis – bankas, tačiau, čia buvo sukurtas daugiafunkcinis miesto visuomeninis centras: abipus siauro pasažo buvo išsidėsčiusios krautuvėlių eilės, įsikūrusi kavinė, o antrajame aukšte įrengtas „atviras vasaros kino teatras".
 
Istorikė pasakoja, kad dėl gausybės parduotuvėlių, kavinių, restoranų su gyva muzika Kauną vadindavo „Mažuoju Paryžiumi“. „Kauno centre tarpukariu įsikūrė per trisdešimt įvairiausių kavinių ir užeigų, kuriose miesto aukštuomenė, menininkai ir miestiečiai šėldavo iki ryto. Taip pat itin populiarūs buvo kino teatrai – 1939 m. Kaune veikė 16 stacionarių kinoteatrų bei keliolika salių ir vasaros kinoteatrų. Vienas populiariausių ir moderniausių -  „Metropolitain"”, - pasakoja E.Meškauskienė.
 
Alkoholio prekybai - apribojimai
 
Alkoholio gamybos ir prekybos politika turėjo garantuoti dideles ir greitas biudžeto pajamas. 1923 m. Lietuvoje buvo įvestas valstybinis degtinės monopolis, galiojęs iki sovietinės okupacijos 1940 m. Alkoholio prekybą griežtai reguliavo tiek centrinės valdžios leisti įstatymai bei taisyklės, tiek savivaldybių tarybų nustatytos reguliacijos. Mažmeninė prekyba alkoholiu buvo leidžiama trijų kategorijų prekybos įmonėse: valstybinėse alkoholinių gėrimų parduotuvėse, alinėse ir traktieriuose.
 
Lietuvos integralioje muziejų informacinėje sistemoje nurodoma, kad valstybinę degtinės parduotuvę žmonės dažniausiai vadino monopoliu arba monopolka. Parduotuvėse pardavinėjo degtinę, spiritą ir denatūruotą spiritą. Jose ar prie jų nebuvo galima gerti. Čia nusipirktą butelį reikėjo išsinešti. Alkoholio nebuvo galima pardavinėti asmenims iki 18 metų arba išgėrusiems, taip pat skolon. Antrajame bei trečiajame dešimtmečiuose labai skatinta antialkoholinė reklama – parduotuvėse ir traktieriuose reikalauta turėti tiek periodinių, tiek neperiodinių blaivybės draugijų leidinių, taip pat ir plakatų. Parduotuvės languose ar kitose vietose buvo draudžiama eksponuoti butelius, iškabose drausti alkoholinių gėrimų piešiniai ir kitokia reklama. Langai turėjo būti su užuolaidėlėmis.

Parduodami degtinės ir spirito buteliai buvo užkemšami kamštmedžio kamščiais. Užklijuojamoje etiketės pusėje buvo uždedamas valstybinio monopolio sandėlio antspaudas su data. Pardavinėjama buvo už etiketėse nurodytą kainą. Tuščią butelį monopolyje buvo galima priduoti atgal.
 
Archyvinių nuotraukų parodą galimą pamatyti prekybos ir laisvalaikio centre „Mega” 2018 m. nuo vasario 6 iki 28 dienos.

Rengėjų inf.

2018 m. vasario 7 d. 18 val. Vilniaus rotušėje duris atvers ne vieną apdovanojimą pelniusio fotomenininko Arturo Valiaugos paroda, kuri tęsia kolekcininko, galerininko Edmondo Kelmicko sumanytą ir pradėtą fotografijos parodų ciklą „Kartą po tvano“. Ši paroda ypatinga dėl daugelio priežasčių, bet pirmiausia dėl to, kad visas eksponuojamas rinkinys yra privačios kolekcijos atodanga, žiūrovui siūlanti ne autoriaus, bet dar vieno žiūrovo sufokusuotą optiką.

„A. Valiaugos fotografijos ciklai, kuriuos noriu parodyti, sugrąžina mus į tuos dramatiškus geopolitinius pokalbius apie Mažąją Lietuvą, Kristijoną Donelaitį ir nežinomą moterį, kurios dienoraštį fotografas atsitiktinai rado prie jūros vieno iš Nidos seminarų metu, – pasakoja Edmondas Kelmickas. – „24 sekundės tiesos“ yra mūsų tai prisimenami, tai vėlei pamirštami tikrai buvę įvykiai. Ne visada fotografo objektyvas mus pagauna – ir pats Valiauga yra sakęs, kad mėginimas fotografija sustabdyti akimirką tėra iliuzija. Bet Lietuvos valstybingumo šimtmečio minėjimas kartais tampa ta šviesai jautria medžiaga, sidabro bromidu, kuriame ryškėja įvykiai – tegu ir dokumentiškai fragmentiški, bet virstantys pasakojimu apie mūsų buvimą čia, šiandien ir dabar. Parodų ciklo pavadinimas – „Kartą po tvano“ – yra susijęs su okupacijos pabaiga, ir man didžiulę nuostabą sukėlė Valiaugos darbai iš neįtikėtinai plataus ciklų spektro, staiga pakvietę pažvelgti į mūsų valstybingumo šimtmečio minėjimo laikotarpį iš skirtingų antropologinių perspektyvų: tai ir vokiečių rašytojas Johanesas Bobrovskis iš Karaliaučiaus krašto, žygiuojantis su Vermachto kariuomene per Vilnių, paskui čia pat statantis Žalgirio stadioną drauge su kitais vokiečių belaisviais, ir sudegęs rusų–vokiečių kalbų žodynas, ir Donelaičio topografija, ir nežinomos moters dienoraštis ant jūros kranto, ir mūsų kasdienybės refleksijos daiktuose.“

Parodoje eksponuojami Arturo Valiaugos fotografijų ciklai apima plačią chronologiją: „Daiktai“ (1990), ciklas „Iš moters dienoraščio“ (1994–1995), pelnęs pagrindinį apdovanojimą (Silver Nugget) „Kodak European Panorama“ (Arlis, Prancūzija), „Ilgesio žemė“ (2012–2013), „24 sekundės tiesos“ (2013) ir naujausias ciklas „Johaneso Bobrovskio Lietuva. Abipus Nemuno, tarp Rytų ir Vakarų“ (2016–2017), pirmą kartą pristatytas 2017 m. Leipcigo knygų mugės, kurioje Lietuva dalyvavo garbės viešnios teisėmis, kultūrinėje programoje.

Gimęs 1967 m. Vilniuje, fotografas Arturas Valiauga nuo 1993 m. dalyvauja fotografijos meno parodose bei projektuose, yra surengęs 28 personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavęs daugiau nei 50 grupinių parodų, pelnė apdovanojimų Lietuvoje ir pasaulyje.
Parodą Vilniaus rotušėje galima nemokamai aplankyti iki vasario pabaigos.

Rengėjų inf.

Pristatymas įvyks vasario 7 d. 18 val. Vilniaus paveikslų galerijoje

Rimtautas Gibavičius – vienas iškiliausių XX a. antrosios pusės Lietuvos menininkų. Aprėpęs daugelį kūrybos sričių: grafikas, knygos dailininkas ir iliustruotojas, plakatistas, monumentalistas, scenografas. Lietuvos kultūros, Vilniaus architektūros ir istorijos žinovas. Charizmatiškas autoritetas.

Neatsiejama Gibavičiaus gyvenimo dalis – knyga. Jo asmeninė biblioteka garsėjo visame mieste. Knygų pasaulis sotino žinių alkį, teikė malonumo plečiant akiratį, susipažįstant su pasaulio meno, kultūros istorija ir aktualijomis. Knyga buvo vienas svarbiausių Gibavičiaus kūrybos ir darbo objektų – jis vertintas kaip geriausias knygos konstruotojas, maketo žinovas ir kūrėjas. Kuravo Lietuvos grafikos albumų leidybą. Tokiu būdu populiarino savąją dailės šaką, kėlė jos prestižą, paliko rimtą išliekamąją vertę turintį dokumentinį pėdsaką. Gebėjo suvokti ilgalaikę istorinę perspektyvą, dėjo pastangas fiksuoti ir išsaugoti ateičiai savojo laiko vertybes. Įkvėpimą teikė poezija. Jos iliustracijų pagrindu sukūrė didžiuosius lakštinės grafikos ciklus.

Ši knyga tarsi ledkalnis. Nematoma jos dalis slepia daugelio žmonių triūsą ir pastangas atskleisti Gibavičiaus kūrybinį palikimą ir asmeninį portretą. Didelis dailininko bičiulių būrys entuziastingai sutiko kalbėtis, įsitraukė į pagalbą, lydėjo patarimais ir pasiūlymais. Neįkainojamą paramą suteikė dailininko šeima, suteikdama galimybę išsamiai susipažinti su įvairaus pobūdžio šaltiniais, išlikusiais dokumentais, epistolika.

Dailininko Izaoko Zibuco iniciatyva apsispręsta koncentruoti dėmesį į vizualų Gibavičiaus kūrybos pristatymą. Norėtųsi tikėti, kad tai – pirmas žingsnis link išsamių jo gausios kūrybos, pedagoginės veiklos, asmenybės tyrimų.

Sudarytoja - Ieva Pleikienė

Dailininkas - Izaokas Zibucas

Leidėjas - Raimondo Paknio leidykla

Ieva Pleikienė