Autorius: Rengėjų inf.

Rengėjų inf.

Maloniai kviečiame Jus į Erikos Grigoravičienės knygos „Ar tai menas, arba Paveikslo (ne)laisvė“ pristatymą vasario 23 d., penktadienį, 16 val. Vilniaus knygų mugėje, LITEXPO rūmuose, 5.2 konferencijų salėje.

Renginyje dalyvaus knygos autorė, Vytauto Didžiojo universiteto docentė dr. Linara Dovydaitytė, rašytojas Rolandas Rastauskas, literatūrologė dr. Jūratė Čerškutė.

Jei vėlyvuoju sovietmečiu Lietuvoje iš tiesų egzistavo nesovietinė visuomenė, tai nesovietinis menas buvo labai svarbi jos dalis. Dailininkų dirbtuvėse, kūrybinių sąjungų ar leidyklų patalpose, o vėliau ir įprastose parodų salėse eksponuota tapyba nesovietinė ne tik todėl, kad joje neplėtotos sovietinės propagandinės temos, bet ir dėl kitos priežasties: ji aiškiai rodo, kad tokiems dalykams nebetinka, nes formų ir idėjų ryšiai tapo pernelyg painūs ir nenuspėjami. Nelaisvoje visuomenėje susidariusiose sąlyginės laisvės nišose sukurti paveikslai dėl savo  „netobulumo“ ir įvairių būdų įtraukti suvokėją šiandien ima į nelaisvę vis naujus žiūrovus. Ši knyga – tai bandymas papasakoti modernios ir kartu postmodernios XX a. 7–9-ojo dešimtmečio tapybos istoriją ne kūrybos praktikos, o recepcijos, suvokimo, prasmės aspektu. 

Rengėjų inf.

Vilniaus teatras „Lėlė“ ruošiasi premjerai – vasario 24, 25 d. 12 val. Didžiojoje salėje žiūrovams bus pristatytas Šarūno Datenio režisuotas muzikinis spektaklis vaikams – „Pinokis“, pastatytas pagal visiems žinomą italų rašytojo ir žurnalisto Carlo Collodi (1826 – 1890 m.) apysaką „Pinokio nuotykiai. Medinuko istorija“.

„Pinokį“ šiuolaikiškai interpretuoti ėmęsis jaunas režisierius Šarūnas Datenis kūrė spektaklį, išsikėlęs sau rimtą uždavinį – klasikinėje pasakoje rasti šiuolaikybei, šiandieniniam vaikui artimų ir atpažįstamų įvaizdžių. Taip istorija apie atgyjantį medinuką tapo pasakojimu apie dirbtinį intelektą, apie žmogaus kūrinio maištą prieš savo kūrėją, apie šiuolaikinę egzistenciją, kuri nebeįsivaizduojama be kompiuterių ir kompiuterizuotų kūrinių bei prietaisų. Juk šiandien technologijos yra tapusios būtina žmogaus būvio dalimi ir jų betarpiškas artumas žmogiškumui, jų nesukontroliuojamumas narūraliai prisideda prie šiaip pasaulyje tvyrančių politinių ir socialinių įtampų. „Šiuo spektakliu noriu pasakyti, kad man šiek tiek baisu. Vieni mokslininkai teigia, kad, pavyzdžiui, dirbtinis intelektas žmonijai galėtų padėti, kiti, kad ją sunaikintų. Aš palaikau antruosius... Einame prie to, apie ką anksčiau galėdavom tik perskaityti fantastikos knygose – prie visiškos kontrolės. Bandžiau pasvarstyti, kur tai gali nuvesti.“ – teigia režisierius.

Rengėjų inf.

Vienas svarbiausių Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio renginių – Vasario 16-osios  koncertas „Gloria Lietuvai“, kuriam specialiai savo kūrinius dedikavo žinomi Lietuvos kompozitoriai. O pagrindiniu koncerto akcentu taps vertingiausi Lietuvos varpai – jų skambėjimas, vaizdai, Lietuvos peizažai, atsiveriantys pro varpinių langus.

Varpų skambėjimas – tarsi gyva istorijos tąsa

„Gloria Lietuvai“– ne tik muzikos kūrinys, ne tik vertingo paveldo įamžinimas ar Lietuvos grožį patvirtinantys vaizdai. Tai ir Lietuvos žmonių vienybės, džiaugsmo ir ypatingos šventės aidas, skambėsiantis nuo pajūrio iki autentiškų Aukštaitijos kaimelių, nuo Nemuno slėnių iki didžiųjų miestų bokštų. Varpų skambėjimas – tarsi gyva istorijos tąsa, kviečianti susitelkti ir ateities kartoms perduoti jos prasmę. Šiandien turime galimybę skambinti rytojui!“, –atskleidžia projekto „Gloria Lietuvai“ prasmę jo iniciatorius ir koncerto režisierius Dalius Abaris.

Projekto „Gloria Lietuvai“ kūrybinė komanda darbus pradėjo antroje vasaros pusėje, o baigė lygiai prieš savaitę Dusetose (Zarasų r.). Per tą laiką ji apvažiavo daugiau kaip septyniasdešimt Lietuvos miestų bei miestelių varpinių ir įrašė daugiau kaip 100 varpų skambėjimą, užfiksavo Lietuvos peizažus, atsiveriančius pro varpinių langus.

Rengėjų inf.

Aktorius Vidas Petkevičius – tyli Lietuvos teatro elito žvaigždė. Santūrus, asketiškas, toks neįprastas įprastam aktoriaus būdui. „Artistas visą kompaniją iš karto pakelia, o aš visada sėdžiu kamputyje, visus stebiu. Aš kaip ta kempinė – renku po truputį sau, nes žinau, kad man prisireiks“, –  interviu metu sako V. Petkevičius.

Uždaras būdas jam nesutrukdė pasiekti karjeros aukštumų. Jo kūrybinis gyvenimas sodrus ir platus – jame netrūko didelių vaidmenų, žvėriško populiarumo, reikšmingų įvertinimų, krizių ir pergyvenimų.

Rengėjų inf.

Kviečiame į Algės Andriulytės knygos „Ferdynandas Ruszczycas: Civis vilnenis sum“ pristatymą
š. m. vasario 23 d. 14 val., Vilniaus knygų mugėje, LITEXPO rūmuose, 5.5 konferencijų salėje.

Renginyje dalyvaus knygos autorė, rašytojas Ernestas Parulskis, Vilniaus kultūros tyrinėtoja menotyrininkė Laima Laučkaitė-Surgailienė, menotyrininkė ir tapytoja Sigita Maslauskaitė-Mažylienė.
Vilniaus dailės akademijos leidykla

Algė Andriulytė, Ferdynandas Ruszczycas: Civis vilnensis sum. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2018. P. 464. ISBN 978-609-447-199-5

Ferdynando Ruszczyco (1870–1936) meninę veiklą Vilniuje geriausiai apibūdina jo paties žodžiai, pasakyti 1919-aisiais, įkuriant Vilniaus mylėtojų draugiją: Civis vilnensis sum. Tai reiškia: Vilniaus pilietis esu. Ruszczyco pilietiškumas pasireiškė kaip siekis „kelti ir gražinti miestą“ ir geriausiai atsiskleidė realizuojant įvairius sumanymus: piešiant ar tapant miestą, kuriant knygų viršelius, dekoruojant spektaklius, rūpinantis paveldu, organizuojant renginius ar tiesiog kalbant ir rašant apie Vilnių – jo grožį, savitumą ir istoriją. Visgi, norint geriau suprasti Ruszczyco meninės veiklos Vilniuje pobūdį ir priežastis, reikia atsigręžti ir į ankstesnius dailininko gyvenimo etapus. Todėl šioje knygoje ne tik analizuojama Ruszczyco kūryba Vilniuje, bet ir gvildenami jo kilmės, studijų, kūrybos, socialinių ryšių klausimai iki vilnietiškojo periodo: siekiama rekonstruoti svarbiausius gyvenimo įvykius, pateikti juos platesniame dailės, kultūros ir visuomeninių procesų kontekste.

Knygą papildo gausi ikonografinė medžiaga, išsami santrauka anglų kalba. Prieduose pristatomi vilnietiškojo periodo Ruszczyco skelbtų straipsnių, skaitytų paskaitų, sakytų kalbų vertimai į lietuvių kalbą. Tai itin vertingas rašytinis šaltinis visiems, besidomintiems Vilniaus dvasine ir materialine kultūra, atveriantis dar vieną Ruszczyco asmenybės pusę, iki šiol menkai pažinotą, – siekį žodžiais įprasminti savąją miesto viziją, formuoti miesto spiritus loci įvaizdį.

Rengėjų inf.

Vasarvidžio naktį keturi jaunuoliai atsisako paklusti tėvų valiai ir patys nusprendžia, kam dovanoti savo meilę. Tikintiems meilės galia – režisierės Eglės Kižaitės spektaklis ,,Vasarvidis“ pagal W. Shakespeare’o pjesę ,,Vasarvidžio nakties sapnas“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre jau vasario 14, 18, 25 dienomis.

,,Vasarvidžio nakties sapnas“ – nuostabioji W. Shakespeare’o komedija, nuotaikingai ir jaunatviškai pasakojanti apie stebuklingą meilės galią – tereikia atverti akis ir prasidės magiškas nubudimas. Režisierė E. Kižaitė sukūrė savąją pjesės interpretaciją, pagrindinį vaidmenį patikėdama elfui Pakui, kurio burtai sukelia komiškus nesusipratimus – kažkas kažko nebemyli, įsimyli ne tą. Spektaklis skiriamas žiūrovams nuo 14 metų. Dažniausiai vaikams ir paaugliams kurianti režisierė tiki, kad šis spektaklis artimas visiems: „Pirmieji rimtesni įsimylėjimai prasideda paauglystėje, kai tau keturiolika, šešiolika metų. Aistra užvaldo protą, tuo pat metu baisu būti nesuprastam, išjuoktam. Norisi, kad visi žiūrovai prisimintų savo meilės „kančias“, atpažintų save ir tuo pačiu iš savęs pasijuoktų“, – sako E. Kižaitė.

Rengėjų inf.

Vasario 14-ąją, tarptautinę Meilės dieną, sostinės Menų spaustuvės scenoje šiuolaikinio šokio kalba liesis meilės istorijos. Romantiško vakaro programoje – naujausi Kauno šokio teatro „Aura“ choreografės Birutės Letukaitės ir šokėjų sukurti duetai.

Jausminga Fridos Kahlo ir Diego Riveros meilės istorija, iš tolimosios Japonijos sugrįžęs „ABU2“ duetas, rytais alsuojantis šokėjų iš Azijos dialogas. Istorijomis dalinsis tarptautinės Kauno šokio teatro „Aura“ trupės šokėjai iš Kinijos, Filipinų, Italijos, Prancūzijos, JAV, Lietuvos.

Rengėjų inf.

„Atlikėjos „Amiya“ vokaliniai sugebėjimai yra už visų žmogiškų ribų. Ji turi stulbinamai platų balso diapazoną. Nuo labai jautrios tekstūros, tylių šnabždesių, Andrė gali pereiti prie galingų gamtinių garsų ar giedojimo. Aš nežinau, iš kur ji visai tai traukia, iš kur kyla toji jos jėga“, – taip lietuvaitės Andrė Amiya Pabarčiūtės vokalą įvertino Jensas Gadas, vienas iš grupės „Enigma“ prodiuserių, pirmojo „Amiya Inspiration“ albumo „The Goddess“ bendrakūrėjas.

Andrė Amiya Pabarčiūtė – asmenybė, nesinaudojanti žurnalų viršelių paslaugomis, pritraukia tūkstantines auditorijas. Paslaptis glūdi ne vien atlikėjos profesionalume. Moteris apdovanota galinga charizma. Stovėdama prieš klausytojus, Andrė spinduliuoja tik pozityvias emocijas, dalinasi filosofija, įkvepiančia patirtimi, moteriška energija, motyvuoja būti, kurti gražų harmoningą gyvenimą.

Rengėjų inf.

Vasario 13 dieną Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus kviečia į garsaus lietuvių animacinių filmų kūrėjo – scenaristo, režisieriaus, dailininko – knygų autoriaus ir iliustratoriaus, žinomo karikatūristo Iljos Bereznicko kūrybos parodą „Būtų liūdna, jei nebūtų linksma“, skirtą menininko septyniasdešimtmečiui.

Iljos Bereznicko animacija, persmelkta šmaikštaus humoro ir vaikiško nuoširdumo, žinoma kelioms žiūrovų kartoms. Bene žinomiausias lietuviškas animacinis filmas „Baubas“ ir pagrindinis jo personažas tapo atpažįstamu Iljos Bereznicko ženklu, jo vizitine kortele. Bereznicko filmografijoje daugiau kaip 20 animacinių filmų. Jis pats kūrė scenarijus ir režisavo, buvo šių filmų dailininkas statytojas. Bereznickas  taip pat dirbo animacinių filmų režisieriumi ir animatoriumi Izraelio, Norvegijos bei JAV kino studijose. Lietuvoje išleistos 5 jo autorinės knygos. Lietuvos bei užsienio leidyklos (Lenkijoje, Izraelyje, JAV) išleido apie 30 jo iliustruotų knygų vaikams. Daugiau kaip 2000 jo iliustracijų ir karikatūrų buvo publikuotos įvairiuose Lietuvos ir užsienio žurnaluose bei laikraščiuose.

Rengėjų inf.

Į Lietuvą vėl renkasi talentingiausias jaunimas. Kovo 16–25 d. Vilniuje vyks VIII tarptautinis Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkursas. Šis kas ketverius metus organizuojamas renginys ne tik suburia kylančius talentus, bet ir rūpinasi žymaus lietuvių pianisto, pedagogo ir kompozitoriaus Stasio Vainiūno kūrybinio palikimo sklaida.

Istoriją konkursas pradėjo nuo 1965-ųjų, kai tuometės Lietuvos valstybinės konservatorijos Fortepijono katedra ėmėsi rengti respublikinius jaunųjų atlikėjų konkursus. Tarp iniciatorių buvo Stasys Vainiūnas – vienas ryškiausių visų laikų lietuvių pianistų, pedagogas ir kompozitorius, palikęs reikšmingų kūrinių fortepijonui. 1989 m. konkursas „paaugo“ ir pirmą kartą jaunuosius atlikėjus pasitiko jau pavadintas paties S. Vainiūno vardu, tačiau tada dar būrė tik dalyvius iš Lietuvos. 1993 m. pereita į tarptautinį lygmenį, o konkurso organizavimu ėmė rūpintis tuometė LR kultūros ir švietimo ministerija (nuo 1996-ųjų – LR kultūros ministerija).

Per solidžią konkurso istoriją ne vienas ryškiausių šiandienos pianistų yra pelnęs laurus. Pirmajame tarptautiniame konkurse I vietos laurus nuskynė Andrius Žlabys, II – Gabrielius Alekna, abu šiandien gerai žinomi ir visame pasaulyje koncertuojantys pianistai. Tarp konkurso laureatų randame ir Kasparą Uinską (I vieta, 1996 m.), Aidą Puodžiuką (III vieta, 1998 m.), Darių Mažintą (III vieta, 2001 m.), Motiejų Bazarą (I vieta, 2010 m.), Paulių Rudoką (III vieta, 2010 m.). Paskutiniame konkurse, kuris vyko 2014 m., I vieta paskirta nebuvo, tačiau II vietą pasidalijo puikūs jaunieji atlikėjai – Thibault Lebrunas iš Prancūzijos ir lietuvių talentas Justas Čeponis.