7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Kamilė Žičkytė

Kamilė Žičkytė

„Tikros pasakos“ apie gyvenimą

Spektaklis vaikams

Vaiko teisių apsaugos reforma, pradėta dar liepą, susiduria su tam tikrais įgyvendinimo sunkumais. Tad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia įstatymų pakeitimus, o šie sukelia aršias diskusijas apie fizinio ir psichologinio smurto prieš vaikus tolerancijos ribas. Galima ilgai pasakoti apie spektaklių vaikams įtaką jų raidai bei pasaulio pažinimui ar pagalbą įsitvirtinant visuomenėje, misiją žadinti smalsumą, ugdyti kūrybiškumą. Šiandien auklėjamąją funkciją vis dažniau perima spektaklių vaikams kūrėjai, atsakingiau kalbantys apie tai, kas dabar patiems atrodo svarbu, ką patys norėjo išgirsti, išmokti, suvokti dar būdami vaikai. Tad muzikinius, didaktinius ar katalikiškos moralės ugdymo spektaklius vaikams pamažu keičia socialines ir psichologines vaiką užgriūvančias problemas aktualizuojantys spektakliai.

Kamilė Petruškevičiūtė ir Aura Garmutė spektaklyje „Tikros pasakos“. „Glasses’n Beard Photography“
Kamilė Petruškevičiūtė ir Aura Garmutė spektaklyje „Tikros pasakos“. „Glasses’n Beard Photography“
Kamilė Petruškevičiūtė ir Aura Garmutė spektaklyje „Tikros pasakos“. „Glasses’n Beard Photography“
Kamilė Petruškevičiūtė ir Aura Garmutė spektaklyje „Tikros pasakos“. „Glasses’n Beard Photography“
Scena iš spektaklio „Tikros pasakos“. „Glasses’n Beard Photography“
Scena iš spektaklio „Tikros pasakos“. „Glasses’n Beard Photography“
Kamilė Petruškevičiūtė ir Aura Garmutė spektaklyje „Tikros pasakos“. „Glasses’n Beard Photography“
Kamilė Petruškevičiūtė ir Aura Garmutė spektaklyje „Tikros pasakos“. „Glasses’n Beard Photography“
Scena iš spektaklio „Tikros pasakos“. „Glasses’n Beard Photography“
Scena iš spektaklio „Tikros pasakos“. „Glasses’n Beard Photography“
Kamilė Žičkytė

Vaikystės duona Keistuolių teatre

Apie Aido Giniočio spektaklį

Būdamas 27-erių, 1972-aisiais prozininkas, dramaturgas Saulius Šaltenis parašė apysaką „Riešutų duona“. 1976 m. jis pats ją inscenizavo režisierės bei pedagogės Dalios Tamulevičiūtės ir jos aktorių dešimtuko spektakliui „Škac, mirtie, visados škac“.

Scena iš spektaklio „Riešutų duona“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Riešutų duona“. L. Vansevičienės nuotr.
Lukas Auksoraitis (Andrius Šatas) spektaklyje „Riešutų duona“. L. Vansevičienės nuotr.
Lukas Auksoraitis (Andrius Šatas) spektaklyje „Riešutų duona“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Riešutų duona“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Riešutų duona“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Riešutų duona“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Riešutų duona“. L. Vansevičienės nuotr.
Jovita Jankelaitytė (Liuka Kaminskaitė) ir Lukas Auksoraitis (Andrius Šatas) spektaklyje „Riešutų duona“. L. Vansevičienės nuotr.
Jovita Jankelaitytė (Liuka Kaminskaitė) ir Lukas Auksoraitis (Andrius Šatas) spektaklyje „Riešutų duona“. L. Vansevičienės nuotr.
Lukas Auksoraitis (Andrius Šatas) ir Jovita Jankelaitytė (Liuka Kaminskaitė) spektaklyje „Riešutų duona“. L. Vansevičienės nuotr.
Lukas Auksoraitis (Andrius Šatas) ir Jovita Jankelaitytė (Liuka Kaminskaitė) spektaklyje „Riešutų duona“. L. Vansevičienės nuotr.
Jovita Jankelaitytė (Liuka Kaminskaitė) ir Lukas Auksoraitis (Andrius Šatas) spektaklyje „Riešutų duona“. L. Vansevičienės nuotr.
Jovita Jankelaitytė (Liuka Kaminskaitė) ir Lukas Auksoraitis (Andrius Šatas) spektaklyje „Riešutų duona“. L. Vansevičienės nuotr.
Lukas Auksoraitis (Andrius Šatas) ir Jovita Jankelaitytė (Liuka Kaminskaitė) spektaklyje „Riešutų duona“. L. Vansevičienės nuotr.
Lukas Auksoraitis (Andrius Šatas) ir Jovita Jankelaitytė (Liuka Kaminskaitė) spektaklyje „Riešutų duona“. L. Vansevičienės nuotr.
Kamilė Žičkytė

Apie grožį Lietuvos rusų dramos teatre

Aleksandro Špilevojaus spektaklis „Urodas“

Diskutuoti apie grožį beveik tas pats kaip apie orą. Pavyzdžiui, turbūt visi sutiks, kad oras pastarosiomis dienomis atšalo, o ne atšilo. Faktas. O kas pasakys ir įvertins, kas yra gražu, o kas – nelabai? Ypač jei kalbama apie fizines žmogaus savybes. Juk žmonių sukurti klasifikavimo ir vertinimo etalonai paneigia patys save. Diskusijai apie visuomenę kaustančius stereotipus į Lietuvos rusų dramos teatrą kviečia jaunas režisierius Aleksandras Špilevojus, pastatęs spektaklį „Urodas“. Taigi šįkart – ne apie orą.

 

Pjesės autoriaus – vokiečių dramaturgo  Mariuso von Mayenburgo – brutalumu pasižyminčią kūrybą teatro žiūrovai jau turėtų pažinti iš Lietuvoje statytų spektaklių „Ugnies veidas“, „Parazitai“, „Šaltas vaikas“, „Kankinys“ (rež. Oskaras Koršunovas), „Perplex“ (rež. Monika Klimaitė) ir pagal tą pačią pjesę Nacionaliniame Kauno dramos teatre iki šiol rodomos komedijos „Bjaurusis“ (rež. Vilius Malinauskas). Šiandien vyrų ir moterų grožio standartai ne tik išsikreipia, bet ir virsta neigiamais stereotipais. Šie lemia asimetriškus lyčių santykius, prietarus ir diskriminaciją. Pjesėje „Bjaurusis“ dramaturgas pašiepia grožio kulto išprovokuotą masinę psichozę. 2007-aisiais parašytas tekstas šiandien skamba dar ironiškiau: grožio paslaugos tapo dar prieinamesnės, o socialinėse medijose reiškiasi ir nuomonę išsako beveik kiekvienas. Tereikia šiek tiek pastangų ir pinigų.

Scena iš spektaklio „Urodas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Urodas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Urodas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Urodas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Urodas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Urodas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Urodas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Urodas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Urodas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Urodas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Urodas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Urodas“. D. Matvejevo nuotr.
Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė spektaklyje „Urodas“. D. Matvejevo nuotr.
Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė spektaklyje „Urodas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Urodas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Urodas“. D. Matvejevo nuotr.
Kamilė Žičkytė

Aš – bloga moteris, na ir kas?

„Sužeisti gyvūnai“ festivalyje „Naujojo cirko savaitgalis“

Tavo vardas Angela Wand. Kaliforniją, iš kur esi kilusi, seniai išmainei į ne tokią saulėtą Švediją, nors ir ten neužsibūni – pastaruosius dvidešimt metų pasirodai vis kitose pasaulio scenose. „Menų spaustuvė“ organizuoja scenos meno sezono pradžią Lietuvoje žymintį festivalį „Naujojo cirko savaitgalis“, kuriame tu vedi edukacines dirbtuves ir pristatai autobiografinį monošou, stand-up’ą „Sužeisti gyvūnai“.

Angela Wand spektaklyje „Sužeisti gyvūnai“. D. Matvejevo nuotr.
Angela Wand spektaklyje „Sužeisti gyvūnai“. D. Matvejevo nuotr.
Angela Wand spektaklyje „Sužeisti gyvūnai“. D. Matvejevo nuotr.
Angela Wand spektaklyje „Sužeisti gyvūnai“. D. Matvejevo nuotr.
Angela Wand spektaklyje „Sužeisti gyvūnai“. D. Matvejevo nuotr.
Angela Wand spektaklyje „Sužeisti gyvūnai“. D. Matvejevo nuotr.
Angela Wand spektaklyje „Sužeisti gyvūnai“. D. Matvejevo nuotr.
Angela Wand spektaklyje „Sužeisti gyvūnai“. D. Matvejevo nuotr.
Angela Wand spektaklyje „Sužeisti gyvūnai“. D. Matvejevo nuotr.
Angela Wand spektaklyje „Sužeisti gyvūnai“. D. Matvejevo nuotr.
Angela Wand spektaklyje „Sužeisti gyvūnai“. D. Matvejevo nuotr.
Angela Wand spektaklyje „Sužeisti gyvūnai“. D. Matvejevo nuotr.
Angela Wand spektaklyje „Sužeisti gyvūnai“. D. Matvejevo nuotr.
Angela Wand spektaklyje „Sužeisti gyvūnai“. D. Matvejevo nuotr.
Kamilė Žičkytė

Svajoti, kad svajoji

Apie spektaklį „Sonio bliuzas“

Praėjusio amžiaus pradžia – intensyvios socialinės ir kultūrinės plėtros, visuomeninių judėjimų ir protestų prieš juodaodžių, moterų ir seksualinių mažumų diskriminaciją laikas Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Lietuviams – tai tautinės kultūros ir valstybės formavimosi metas. Pavyzdžiui, filme „Aš nesu tavo negras“ („I Am Not Your Negro“, rež. Raoulis Peckas, 2016) afroamerikiečio rašytojo ir visuomenės kritiko Jameso Baldwino vardu pasakojama apie skausmingas juodaodžių patirtis ir XX a. rasizmo istoriją JAV, dar kartą primenant žmonijos tolerancijos evoliuciją. Mums, gyvenantiems Lietuvoje, spalvotųjų teisių sąjūdis ir jų išgyvenimai socialinėje, politinėje ar kultūrinėje plotmėje yra tolima ir labiau teorinė nei išgyventa patirtis.

Scena iš spektaklio „Sonio bliuzas“. T. Kelerto nuotr.
Scena iš spektaklio „Sonio bliuzas“. T. Kelerto nuotr.
Dovydas Stončius spektaklyje „Sonio bliuzas“.T. Kelerto nuotr.
Dovydas Stončius spektaklyje „Sonio bliuzas“.T. Kelerto nuotr.
Matas Pranskevičius (Sonis) spektaklyje „Sonio bliuzas“.T. Kelerto nuotr.
Matas Pranskevičius (Sonis) spektaklyje „Sonio bliuzas“.T. Kelerto nuotr.
Inga Šepetkaitė spektaklyje „Sonio bliuzas“.T. Kelerto nuotr.
Inga Šepetkaitė spektaklyje „Sonio bliuzas“.T. Kelerto nuotr.
Dovydas Stončius ir Matas Pranskevičius spektaklyje „Sonio bliuzas“.T. Kelerto nuotr.
Dovydas Stončius ir Matas Pranskevičius spektaklyje „Sonio bliuzas“.T. Kelerto nuotr.
Dovydas Stončius ir Matas Pranskevičius spektaklyje „Sonio bliuzas“.T. Kelerto nuotr.
Dovydas Stončius ir Matas Pranskevičius spektaklyje „Sonio bliuzas“.T. Kelerto nuotr.
Inga Šepetkaitė spektaklyje „Sonio bliuzas“.T. Kelerto nuotr.
Inga Šepetkaitė spektaklyje „Sonio bliuzas“.T. Kelerto nuotr.
Scena iš spektaklio „Sonio bliuzas“. T. Kelerto nuotr.
Scena iš spektaklio „Sonio bliuzas“. T. Kelerto nuotr.
Kamilė Žičkytė

Apie tai, ką norim pamiršti

Kamilės Gudmonaitės spektaklio „Keturi“ premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre

Kai prieš trejus metus rengiau interviu su debiutuojančia teatro režisiere Kamile Gudmonaite, ji užsiminė apie studijoms repetuojamus eskizus – Williamo Shakespeareʼo „Timoną Atėnietį“ ir ištrauką iš Viktoro Pelevino romano „Čiapajevas ir Pustota“ bei artėjančias premjeras – „Kelionė į Tandadriką“ ir „Dievas yra DJ“. Per tą laiką visi minėti spektakliai susitiko su žiūrovais. Kai kurie jau spėjo ir atsisveikinti.

Scena iš spektaklio „Keturi“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Keturi“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Keturi“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Keturi“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Keturi“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Keturi“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Keturi“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Keturi“. D. Stankevičiaus nuotr.
Kamilė Žičkytė

Pasaka apie du brolius

Martino McDonagh „Pagalvinis“ Kauno miesto kameriniame teatre

Pastarieji dvidešimt metų – airių kilmės anglų dramaturgo, scenaristo, kino režisieriaus ir prodiuserio Martino McDonagh šlovės laikas. Dramaturgas su milžiniškomis kūrybos galiomis, kartais per daug arogantiškas, manieringas, brutalus, jau dabar yra laikomas vienu sėkmingiausių šio amžiaus kūrėjų. M. McDonagh pjesės pasiekė ir Lietuvą: 2001-aisiais Šiauliuose Gytis Padegimas režisavo spektaklį „Lineino grožio karalienė“, 2006-aisiais Vilniaus jaunimo teatre gimė Jono Vaitkaus spektaklis „Pagalvinis“, 2007-aisiais „Keistuolių teatre“ – Aido Giniočio „Luošys iš Ainišmano salos“. 2017-ųjų rudenį M. McDonagh vėl grįžo į Lietuvos teatro sceną – Kauno miesto kameriniame teatre pastatytas režisieriaus Gintaro Varno „Pagalvinis“. Spektaklio kūrėjai pakvietė žiūrovus akistatai su mūsų etikos normomis ir vertybėmis.

Scena iš spektaklio. R. Ščerbausko nuotr.
Scena iš spektaklio. R. Ščerbausko nuotr.
Scena iš spektaklio. R. Ščerbausko nuotr.
Scena iš spektaklio. R. Ščerbausko nuotr.
Scena iš spektaklio. R. Ščerbausko nuotr.
Scena iš spektaklio. R. Ščerbausko nuotr.
Scena iš spektaklio. R. Ščerbausko nuotr.
Scena iš spektaklio. R. Ščerbausko nuotr.
Kamilė Žičkytė

Tarp malonumo ir pragaro

Cezario Graužinio spektaklis „Dr. Faustas“

Nutilus pirmojo lietuviško siaubo filmo „Rūsys“ (rež. Ričardas Matačius) reklaminei psichozei, Cezaris Graužinis su trupe pakvietė teatro gerbėjus į „Lietuvoje dar nematytą „siaubo komedijos“ žanro spektaklį „Dr. Faustas“ (pagal anglų dramaturgo ir poeto Christopherio Marlowe žymiausią kūrinį „Tragiška daktaro Fausto istorija“, kurį pats režisierius pirmasis išvertė į lietuvių kalbą). Ne mažiau intrigavo ir kitos reklaminiuose spaudos pranešimuose išsakytos kūrėjų mintys, kad „kūrinio apie Faustą pasirinkimas atspindi teatro „cezario grupė“ pasiryžimą nesikartoti, eksperimentuoti (...), eiti vis nauju kūrybinių ir dvasinių iššūkių reikalaujančiu keliu“. Tarsi šiandieninis žiūrovas aklai pasiduotų kvietimui mokėti pinigus tik už tai, kas nauja ir dar nematyta, o nestatyto kūrinio perkėlimas į sceną garantuotų teigiamą jo vertinimą... Spektaklio premjera įvyko Visų Šventųjų dienos išvakarėse Vilniuje, „Menų spaustuvėje“.
 
Turbūt daugeliui Faustas pirmiausia asocijuojasi su daugiausiai dėmesio sulaukusia Johanno Wolfgango von Goethe’s tragedija „Faustas“ (1808). Tačiau Williamo Shakespeare’o konkurentas Christopheris Marlowe, būdamas dvidešimt ketverių, pirmasis XVI a. suteikė draminę formą vokiečių tautosakos legendai apie sielą velniui pardavusį ir valdžios mainais užsimaniusį Faustą. Kiek vėliau šį motyvą savaip traktavo didysis ispanų baroko dramos kūrėjas Pedro Calderónas de la Barca pjesėje „Stebuklingasis magas“ (1637).

Scena iš spektaklio „Dr. Faustas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dr. Faustas“. D. Matvejevo nuotr.
Paulius Čižinauskas, Brigita Arsobaitė. D. Matvejevo nuotr.
Paulius Čižinauskas, Brigita Arsobaitė. D. Matvejevo nuotr.
Vilma Raubaitė, Brigita Arsobaitė. D. Matvejevo nuotr.
Vilma Raubaitė, Brigita Arsobaitė. D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Kontrimas; D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Kontrimas; D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Kontrimas; D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Kontrimas; D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dr. Faustas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dr. Faustas“. D. Matvejevo nuotr.
Kamilė Žičkytė

Atgimęs Smėlio žmogus

Lėlių, kaukių ir judesio spektaklis Vilniaus teatre „Lėlė“

„Man svarbu atgaivinti žiūrovo akis ir pažadinti naują suvokimą apie lėlių teatrą, užkrėsti juo kitus“, – pagrindinius savo kūrybos siekius įvardijo režisierė ir lėlių dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė. Vilniaus teatre „Lėlė“ įvyko jos spektaklio jaunimui ir suaugusiems premjera pagal lėlininkams chrestomatinę Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno apsakymą „Smėlio žmogus“. Vieno ryškiausių romantizmo epochos vokiečių rašytojo kūrybos problematika, tematika, herojų dualizmas sietini su autoriaus gyvenimo dvilypumu. Jis visą gyvenimą blaškėsi tarp teisininko, muziko ir rašytojo pašaukimų. Eksperimentuoti mėgstanti režisierė, šį kartą iš aktorių atėmusi žodžius ir išgryninusi susidvejinusio, su savais demonais besigrumiančio žmogaus liniją, leidžia žiūrovui tarsi pro rakto skylutę pažvelgti į niūrų, bet slėpiningą ir kartais iš siaubo kvapą gniaužiantį žmogaus gyvenimą.
Režisierė ir dramaturgijos konsultantas Mindaugas Valiukas atsisako tiesioginių nuorodų į apsakymą. Spektaklis gerokai nutolęs nuo literatūros šaltinio: nėra Klaros ar Natanaelio, pastarąjį visą gyvenimą persekiojančios demoniškos būtybės Smėlio žmogaus. Scenoje –mėlyną suknią vilkinti moteriškoji žmogaus pusė (aktorė Sigita Mikalauskaitė), juodai aprengta vyriškoji (aktorius Šarūnas Datenis) ir Smėlio žmogaus kaukė, kurią pakaitomis atgaivina aktoriai. Viename epizode šmėsteli Olimpija, apsakyme buvusi lėle, o spektaklyje tapusi moters manekenu.

„Smėlio žmogus“. D. Matvejevo nuotr.
„Smėlio žmogus“. D. Matvejevo nuotr.
„Smėlio žmogus“. D. Matvejevo nuotr.
„Smėlio žmogus“. D. Matvejevo nuotr.
„Smėlio žmogus“. D. Matvejevo nuotr.
„Smėlio žmogus“. D. Matvejevo nuotr.
„Smėlio žmogus“. D. Matvejevo nuotr.
„Smėlio žmogus“. D. Matvejevo nuotr.
„Smėlio žmogus“. D. Matvejevo nuotr.
„Smėlio žmogus“. D. Matvejevo nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 2  >> Archyvas