7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Režisieriaus dienoraštis

121 diena su teatru ir apie teatrą

Rasa Vasinauskaitė
Nr. 4 (1283), 2019-01-25
Teatras
Alvis Hermanis „Dienoraštis“. Knygos viršelis. Dailininkė Skaistė Ašmenavičiūtė.
Alvis Hermanis „Dienoraštis“. Knygos viršelis. Dailininkė Skaistė Ašmenavičiūtė.

Ketvirtajame šio „dienoraščio“ viršelio puslapyje skaitome: „Žinoma, tai ne visai tikras dienoraštis. Nes aš iš anksto žinau, kad jį skaitys svetimi žmonės. Kam man to reikia? Geras klausimas. Na, pavyzdžiui, nenorėčiau, kad knygą apie mane ir mano darbą rašytų kas kitas. Nesu tikras, kad dar kas nors, išskyrus mane, įstengtų suprasti – ką aš iš tiesų veikiu ir kas už viso to slypi. Bandysiu parašyti pats.“

 

Skaitau šį „dienoraštį“ ir matau jo autorių – aukštą ir liekną, jaunatvišką penkiasdešimt ketverių metų vyrą, septynių vaikų tėvą. Tik pasirodęs gimtąja režisieriaus kalba, „Dienoraštis“ buvo kaipmat išgraibstytas; 2017 m. išleistas rusiškai, o pernai gruodį išverstas į estų kalbą. Gruodžio 9–15 d. Taline vykusio 10-ojo teatro festivalio „Žiemos pasaka“ programą sudarė būtent šio režisieriaus spektakliai: „Juodas pienas“, „Latviška meilė“, „Ilgas gyvenimas“, „Oblomovas“, „Brodskis / Baryšnikovas“, „Šukšino istorijos“. Taip, kalbu apie Alvį Hermanį, garsiausią šiandienos latvių režisierių, Naujojo Rygos teatro (NRT) įkūrėją ir meno vadovą, kurio „Dienoraštis“ pasirodė ir pas mus. Jį iš latvių kalbos išvertė Audrius Musteikis, išleido „Krantų“ redakcija nedideliu tiražu, tad džiaugiuosi būdama tarp tų 350 laimingųjų, kurie „Dienoraštį“ turi ir gali skaityti kada panorėję.

 

Nes skaityti jį daugiau nei malonu. Visai ne todėl, kad Hermanis pravertų kažkokias slaptas režisūros ar savo gyvenimo dureles (žinoma, šiek tiek praveria ir jas), o todėl, kad tik jis moka taip paprastai dėstyti dalykus, kurie iš švelniai intymių ar visuotinai aktualių staiga virsta taikliais aforizmais, anekdotais, net etiudais ar spektaklių užuomazgomis. Malonu dar ir tai, kad Hermanis neblefuoja – nesineria iš kailio norėdamas kažkam patikti ar įtikti; žino savo vertę, neslepia racionalumo (kartais – ir pažeidžiamumo), o vis sutvinksinčios žaismingos intonacijų gaidelės daro jį dar nuoširdesnį. Beje, „Dienoraštis“ ir pats jo autorius bus pristatyti vasarį vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje, tad kiekvienas galėsime pa(si)tikrinti spausdinto ir gyvai tariamo žodžio tikrumą.

 

„Dienoraštis“ – tai nedidukė, beveik kišeninė knygutė, kurioje Hermanis fiksuoja 2015–2016 m. sezono darbus, keliones, susitikimus. Kelionės šįkart (o iš tikrųjų jos tokios štai jau penkiolika metų) driekiasi nuo Rygos iki Vienos, nuo Paryžiaus iki Varšuvos, nuo Zalcburgo iki Punta Kanos, nuo Milano iki Niujorko, nuo Talino iki Venecijos lėktuvais, automobiliais, taksi. Beveik be atokvėpio, jei neskaičiuosime su šeima praleistų savaitgalių. Apie juos Hermanis turi griežtą nuomonę: „Savaitgalį skiriu vaikams ir šeimai. Niekada nedirbu sekmadieniais ir tik išskirtiniais atvejais dirbu šeštadieniais. Niekada nesupratau tų teatro sektantų, kurie repetuoja naktimis ir šventadieniais. Arba jie neturi šeimų, arba talento, o pastarojo stygių kompensuoja papildomu darbu.“ Tai joks tų, kurie dirba šventadieniais, įžeidimas – Hermanis prisipažįsta, kad galvoja, svarsto ir planuoja nuolat; iš čia – ir chroniška nemiga, ir neišgydoma įtampa. Tad neatrodo keista, kai sako: „Manasis laikas būtų XIX amžius. Su savo tempu ir ritmu, kurie, mano galva, yra patys tinkamiausi žmogui kaip biologinei būtybei. Vėliau pereita prie tokio greičio, kuris jau grynai fiziologiškai nebetinka mūsų būčiai. Kūnas tiesiog nebespėja.“

 

Įrašai prasideda 2015 m. liepos 27 d. ir baigiasi 2016 m. birželio 27 dieną. Kažin ar atsitiktinai pirmasis, paskutinės atostogų dienos, įrašas skirtas miškui, sodybai prie pat ribos su Estija, archetipiniam latviui, kuris puikiai jaučiasi tik tada, kai pro langą nemato kito latvio (nes „aplinkinį pasaulį visada laikė priešišku ir blogu“), ir vieninteliam latvių literatūroje pasakojimui apie berniuką Dauką, kuris lipa į valtį ir plaukia į jūrą, kad pažintų pasaulį. Latvių sąmonėje, kaip teigia Hermanis, įsitvirtinusi nuomonė, kad berniukas turbūt pražuvo, ir niekas nė negalvoja, kad jį paėmė koks nors pro šalį plaukiantis laivas ir savo ilgą gyvenimą jis nugyveno kur nors Niujorke ar Naujojoje Zelandijoje. Tad vakare išsipėręs latviškoje pirtyje Hermanis pradeda ir savo pasakojimą: „Teatras – labai sadomazochistiška aplinka. O sezonas bus gražus. Ir labai sunkus, žinau jau iš anksto.“

 

Nepaisant to, kad kiekvienas įrašas turi savo „istoriją“, kai kurios temos, o tiksliau – tam tikras laikas, „Dienoraštyje“ nuolat sugrįžta. Pirmiausia tai laikas, skirtas Josifui Brodskiui ir Michailui Baryšnikovui – nuo repeticijų pastarojo vasarnamyje Punta Kanoje iki premjeros Naujajame Rygos teatre. Baryšnikovas ir Brodskis buvo bičiuliai, iki šiol likę daug draugų ir pažįstamų, kurie, kaip sužinome vėliau, lankėsi premjeriniuose spektakliuose Rygoje ir Niujorke. Dėl Brodskio Hermanis susirado Baryšnikovą – kilusį iš Rygos ir tapusį vienu garsiausių tuomečio Leningrado S. Kirovo operos ir baleto teatro šokėjų, kuris 1974 m. pasiprašė JAV politinio prieglobsčio ir nuo to laiko ilgam buvo išbrauktas iš sovietinės baleto istorijos. Ir dėl Brodskio čia, „Dienoraštyje“, Hermanio kalba nuo konkretaus spektaklio pakrypsta prie poezijos apskritai, prie latvių poetų ir Aivaro Neibarto (apie jį Hermanis NRT 2018 m. pastatė spektaklį), tiesiog prie gerų eilių, kuriomis jis, Alvis Hermanis, gydosi nuo dar vienos bemiegės nakties ar svetur pajutęs savos kalbos alkį. Per poeziją prisiliečia ir prie Latvijos, ir prie latvių kalbos. Beje, latviškumas ne tik slypi tarp eilučių – Hermanis iš tikrųjų yra vienas tų režisierių, kuriems būti latviu daug svarbiau nei būti pasaulio piliečiu. Ir „Dienoraštyje“ latviškumas „kažkokiu energiniu lygmeniu reiškiasi visur“, nes tai tam tikras būdas prisiliesti: „Taip, kaip prisiliečia latvis, kiti nemoka. O pats latvis kitaip nė nemoka. Net norėdamas nemokėtų. Tai visiškai nekonvertuojamas dalykas.“

 

Antras, galbūt pamatinis, arba pirminis, „Dienoraščio“ laikas – tai Hermanio vaikystė ir jaunystė, prisimenant, kad tėvai nieko jam nedrausdavo ir už nieką nebausdavo; kad 1981 m., būdamas šešiolikos, atėjo į „Rygos pantomimą“ pas Robertą Ligerą ir nuo tol visada žinojo, jog bus režisierius; kad dar mažą jį užgrūdino Rygos „Dinamo“ ledo ritulio mokykla – charakteris ugdytas per kančias; kad studijų laikais uždarbiaudamas skambindavo Rygos Šv. Gertrūdos bažnyčios varpais; kad apskritai jo charakterį formavo gyvenimas Sovietų Sąjungoje, pasak Brodskio, „skatinusioje labai specifinį gyvenimo būdą... plečiant vidinę erdvę... į gylį...“. Kad tikrąjį pasirengimą gyvenimui, tikrą lūžį patyrė per dvejus Niujorke praleistus metus, o 1992 m. grįžęs į Rygą pradėjo pats „kalti savo likimą“. „Gyvenimas susideda iš nugalėtojų ir aukų. Pirmuosius dabar atpažįstu iš veido“, – sako Hermanis ir prisimena tuos, kurie darė įtaką: tai Grotowskis, Tarkovskis, Fellini, Eimuntas Nekrošius, Pina Bausch; 9-asis praėjusio amžiaus dešimtmetis, hipiška jaunystė, kelionės autostopu po SSSR, Vilnius ir „Vaivos“ kavinė...

 

Na, o trečiasis – dabarties, rutininės teatro kasdienybės laikas, kai „niekada niekas nesikartoja, visada viskas kitaip negu praėjusį sykį, ir taip metai po metų – savotiškai net nuobodu“. Ir kaip tik šiame besikartojančiame, bet ir nenuspėjamame laike viena po kitos įvyksta dramos ir operos spektaklių premjeros, sutarimai ir nesutarimai su teatrų intendantais, solistais, dirigentais, keičiasi kelionių maršrutai, radikalėja anksčiau liberaliomis laikytos pažiūros. „Dienoraštyje“ šis laikas sutampa su teroro aktais Paryžiuje ir Briuselyje, emigrantų minios plūdimu į Europą bei per visą Vokietiją ir plačiau nuskambėjusiu incidentu su Hamburgo „Thalia“ teatru – šiam tampant „pabėgėlių priėmimo centru“, Hermanis atsisako su juo bendradarbiauti. Režisierius nevynioja žodžių į vatą: „Dabar suprantu, kaip nacių laikais veikė gestapas ir jo skundikų tinklas. Nors vokiečių teatras ir medijos – kairieji radikalai, metodai tokie patys. Kitokiai nuomonei vietos nepalikta.“ 2016 m. sausio 30 d. parašo: „Įvykiai, nutikę per tą laiką, tik patvirtino mano pozicijos prasmingumą. Visa Europa (ir netgi Vokietijos visuomenė) pamažu grįžta į blaivų protą... Tačiau pats svarbiausias šio mėnesio nutikimas – permainos manyje. Mano politinės pažiūros pasikeitė iš esmės. O politinės pažiūros – ne kas kita, kaip žmogaus vertybių skalė.“

 

Ir kaip tik šis rutininės teatro kasdienybės laikas leidžia suformuluoti ne spontaniškas, o ne vienus metus brandintas ir praktiškai patikrintas jo, Alvio Hermanio, režisūros ir vaidybos tiesas, aktoriaus ir teatro sampratą. Hermanis iš tikrųjų niekada, juolab NRT, nestatė šiuolaikinės užsienio dramos, daugiausia, išskyrus operos pastatymus, dirbo vokiškai kalbančiose šalyse ir repertuariniuose teatruose, ir tik todėl, kad juose sutiko aktorius profesionalus, ypatingas asmenybes. Hermanio posakius apie aktorius, režisūrą, vaidybos technikas norisi cituoti be paliovos – tokie jie taiklūs ir šmaikštūs; su jais galima ginčytis, bet nepripažinti jų reikštų visiškai nepriimti ir Hermanio teatro. Teatro, kuriame ypatingu būdu susilieja stanislavskiškas hiperrealizmas, mejerholdiška biomechanika ir brechtiškas racionalumas, o visko centre yra gebantis persikūnyti į kažką kitą aktorius. „Vokiečių ir rusų teatro mokyklos – lygiavertės. Nors lyg ir paneigia, lyg ir prieštarauja viena kitai, tačiau leidžiasi sujungiamos. Galimas daiktas, šis neįmanomas kokteilis – lakoniškiausia formuluotė, kuria galima apibūdinti mano kuriamą teatrą.“ Tokie jo spektakliai ne tik svetur, bet visų pirma Naujajame Rygos teatre, kuris nuo 1997 m., pasak Hermanio, yra jo gyvenimo projektas. Iki 2016 m. pastatyta apie 70 spektaklių, pusė jų svetur, ne Latvijoje, tačiau NRT – ypatinga kūrybinė oazė, kur galima patikėti, kad „repetuoti – tai mąstyti, neskubriai ir iš esmės kitų žmonių akivaizdoje“.

 

„Režisierius – tai žmogus, kuris angliškai vadinamas control freak. Visą laiką esi priverstas mąstyti apie tūkstančius dalykų ir mažmožių. O mažmožiai ir yra svarbiausi. Nuolatinis slėgis ir atsakomybės našta priveda prie to, kad vieną gražią dieną tu nebesi tu. Nebepriklausai pats sau, nebepasitiki net savo instinktais. Pavirsti kažkokia funkcija. Instrumentu gaminiams, kurie vadinami teatro spektakliais. Aš noriu susigrąžinti laisvę.“ 2016 m. kovo 13 d. (Florida), prabėgus trims dienoms po spektaklio „Brodskis / Baryšnikovas“ premjeros Niujorke ir atsiradus 10 laisvų dienų, Hermanis parašo: „Kristynei [žmonai] kyla mintis apiplaukti Ki Vesto salą vandens motociklais (apytikriai 30 km). Niekada nesame taip darę. Tie motociklai, matyt, ir bus nuostabiausias nuotykis iš visų, paminėtų šiame dienoraštyje.“

 

Tai, kad „gyvenimas vis dėlto svarbiau už meną“, taip pat ne kartą suskamba „Dienoraštyje“. Ir nors čia gyvenimas su teatru nuolat keičiasi vietomis, Hermanis palieka erdvės ne scenos, o kasdienybės mažmožiams. Kartais net smulkmeniškai restauruotai žmogiškų ryšių ir santykių, bendravimo ir pojūčių, nuotaikų ir atmosferų tikrovei. Šios tikrovės jo spektakliuose itin daug, man pačiai Hermanis atrodo tarsi teatro antropologas, nupučiantis dulkes nuo praėjusių epochų iškasenų ir eksponuojantis jas, nepaisydamas jokių šiandienos madų. „Atrodau tikras konservatorius. Taip, žinau. Bet didžiuojuosi, kad mano vertybės – tokios labai old school. Prieš keletą metų Zalcburge duodamas interviu pasakiau, kad mano tikslas – tapti senamadiškiausiu XXI amžiaus režisieriumi...“ – sako ir, laukdamas Naujojo Rygos teatro rekonstrukcijos pabaigos, jaudinasi, kad, kai viskas čia bus nauja, „ ‚teatro vaiduoklis‘ nebūtų išguitas“. „Gal derėtų jį pervadinti į Senasis Rygos teatras?“ – svarsto.

 

Ir paskutinis paskutinio „Dienoraščio“ puslapio įrašas: „Praėjo beveik metai, kai pradėjau rašyti šį dienoraštį. O dabar pajutau, kad laikas sustoti. Po penkių savaičių Zalcburge man premjera, atvyks Kristynė, paskui abudu važiuosime namo. Į Rygą. Į savo namus. O rudenį viskas prasidės iš naujo.“

 

...O „Brodskis / Baryšnikovas“ tarsi pats mus pasivijo. Ką tik parodyti spektakliai Kaune ir Vilniuje, sulaukę žiūrovų ir iš Rusijos, Baltarusijos, Estijos, gal dar iš toliau. Greta manęs sėdinti pagyvenusi minskietė (atvyko keliais automobiliais, po spektaklio grįš namo) nekantravo pamatyti Baryšnikovą, nors žinojo, kad jis nešoks, skaitys Brodskio eiles. Visa „Compensa“ salė tą sausio 12-osios vakarą sėdėjo tarsi užgniaužusi kvapą, mirtinoje tyloje gaudydama kiekvieną artisto kvėptelėjimą, įsistebeilydama į menkiausią jo judesį ir įsiklausydama į jo ir Brodskio skaitymą. Turbūt šių dviejų menininkų balsų ir intonacijų pynės, net savotiškas antrininkų dialogas, perkėlęs juos ir žiūrovus į visiškai šiandienos laikui nepavaldžią ir trapią atminties / vaizduotės dimensiją, buvo svarbūs Hermaniui. Sukūrusiam savą minimalią ir lakonišką tarkovskiškos „Nostalgijos“ versiją: į kadaise prabangią ir gyvą, o dabar tuščią ir apleistą rygietiškai venecijietiško jugendo stiliaus salę / erdvę / verandą atklysta ir į savo bičiulio kūną, žodžius, prisiminimus įsikūnija kibirkščiuojanti poeto siela. Senamadiškai dabar skamba tas „įsikūnija“, bet be jo nebūtų Hermanio teatro, nebūtų ir šio apie „mirtį kaip kraštutinę gyvybės apraišką“ mąstančio spektaklio. Jo gastrolės Lietuvoje dedikuotos režisieriaus Eimunto Nekrošiaus (1952–2018) atminimui.

Alvis Hermanis „Dienoraštis“. Knygos viršelis. Dailininkė Skaistė Ašmenavičiūtė.
Alvis Hermanis „Dienoraštis“. Knygos viršelis. Dailininkė Skaistė Ašmenavičiūtė.
Alvis Hermanis. J. Deinato nuotr.
Alvis Hermanis. J. Deinato nuotr.
Scena iš spektaklio „Latviška meilė“. G. Mālderio nuotr.
Scena iš spektaklio „Latviška meilė“. G. Mālderio nuotr.
Scena iš spektaklio „Latviška meilė“. G. Mālderio nuotr.
Scena iš spektaklio „Latviška meilė“. G. Mālderio nuotr.
Scena iš spektaklio „Dvylika kėdžių“. J. Deinato nuotr.
Scena iš spektaklio „Dvylika kėdžių“. J. Deinato nuotr.
Scena iš spektaklio „Dvylika kėdžių“. J. Deinato nuotr.
Scena iš spektaklio „Dvylika kėdžių“. J. Deinato nuotr.
Scena iš spektaklio „Ilgas gyvenimas“. G. Mālderio nuotr.
Scena iš spektaklio „Ilgas gyvenimas“. G. Mālderio nuotr.
Scena iš spektaklio „Ilgas gyvenimas“. G. Mālderio nuotr.
Scena iš spektaklio „Ilgas gyvenimas“. G. Mālderio nuotr.
Scena iš spektaklio „Oblomovas“. G. Mālderio nuotr.
Scena iš spektaklio „Oblomovas“. G. Mālderio nuotr.
Scena iš spektaklio „Oblomovas“. G. Mālderio nuotr.
Scena iš spektaklio „Oblomovas“. G. Mālderio nuotr.
Scena iš spektaklio „Juodas pienas“. G. Mālderio nuotr.
Scena iš spektaklio „Juodas pienas“. G. Mālderio nuotr.
Scena iš spektaklio „Juodas pienas“. G. Mālderio nuotr.
Scena iš spektaklio „Juodas pienas“. G. Mālderio nuotr.