Autorius: Ramunė Balevičiūtė
Ramunė Balevičiūtė
Savojo kelio beieškant
Keletas pastabų apie Artūro Areimos „Marija Stiuart“ Vilniaus mažajame teatre
Atrodytų, sunku rasti mažiau šiems laikams tinkantį dramaturgą nei Friedrichas Schilleris su savo moraliniais idealais, istorinėmis temomis, romantiniu polėkiu ir tikroviškumo atmetimu vardan „idealios tiesos“. Tačiau režisūros prerogatyva yra įrodyti priešingai. Artūras Areima pastatė jau trečią Schillerio pjesę, ir šis kryptingumas intriguoja, tačiau ar atveria jaunas režisierius „Veimaro klasicizmo“ autorių šiuolaikinei publikai?
Galima numanyti, kad labiausiai režisierių Schillerio siužetuose (būtent siužetuose, o ne kokiose kitose dramų ypatybėse) traukia nuožmi vyro ir moters kova. Šią temą galima įžvelgti daugelyje Areimos spektaklių, svarbi ji – ko gero, net svarbiausia – ir naujajame darbe „Marija Stiuart“, pastatytame Vilniaus mažajame teatre. Abiejų karalienių – Elžbietos ir Marijos, kurias spektaklyje vaidina Elžbieta Latėnaitė ir Indrė Patkauskaitė, – santykiai su grafu Lesteriu (Tomas Rinkūnas) ir Mortimeru (Daumantas Ciunis) yra centrinė „Marijos Stiuart“ interpretacijos ašis. Režisierių visad domino vyro ir moters santykių paradoksai, abipusė manipuliacija, artumo troškimas ir negebėjimas suartėti. „Marijoje Stiuart“ Areima dar užkabina dvasinės nebrandos, netgi infantilumo aspektą ir pirmiausia jį išryškina karalienės Elžbietos paveikslu. Grafas Lesteris – šaltakraujiškas veidmainis, puikiai gebantis naudotis Elžbietos silpnybėmis. Sklaido režisierius iliuzijas ir vaizduodamas Mortimerą, pasiryžusį paaukoti gyvybę už Škotijos karalienę, bet nesugebantį susitaikyti su atstūmimu. Idealizuoja jis tik Mariją, oriai ir išdidžiai, o kartu žmogiškai priimančią jai skirtą bausmę (beje, egzekucijos scena, matyt, neatsitiktinai primena Carlo Theodoro Dreyerio „Žanos D’Ark kančią“). Nepasakytum, kad Areima niveliuoja ir valdžios temą, tačiau jai, mano manymu, pritrūko personažų atpažįstamumo ir pačios temos aktualumo argumentų (juk ne apie XVI a. pabaigos Angliją režisierius, tikiuosi, norėjo kalbėti...).
Ramunė Balevičiūtė
Rusenanti pabaigos ugnis
Gintaro Varno spektaklio premjera Jaunimo teatre
Gintaras Varnas nėra vienintelis iš lietuvių režisierių, atvirai deklaruojančių, kad nemėgsta šiuolaikinės dramaturgijos ir apskritai šios dienos. Tačiau turbūt vienintelis iš tų „nemėgstančiųjų“, tiek daug jos statantis. Tiesa, jis pats išskiria tik tris šiuolaikinius autorius – Dea Loher, Jeaną-Lucą Lagarce’ą ir Tankredą Dorstą. Prie jų, manyčiau, dar tiktų prirašyti Mariną Carr ir Thimothée del Fombelle’į. Kažkaip liko atmintyje viena Gintaro Varno frazė, pasakyta apie Carr „Portiją Koglen“: „Man ši pjesė būtų visiškai neįdomi, jei ne miręs Portijos brolis dvynys.“ Tai nebloga užuomina, ko režisierius ieško pjesėse, – lorkiškos poezijos, paslapties grožio, šalto mirties dvelktelėjimo, anapusybės horizonto.
Šių dalykų, panašu, jis ieško ir naujausioje pasirinktoje statyti pjesėje – Loher „Pabaigos ugnis“. O atranda tik pačioje pabaigoje, epiloge, – lyriniame ir kartu makabriškai komiškame mirusiųjų ir gyvųjų susitikime po „pabaigos ugnies“. Šiame epiloge visi spektaklyje vaidinantys aktoriai, „pakibę“ virš scenos ir užlieti mirguliuojančios žalsvai melsvos šviesos, regis, pagaliau randa tinkamą intonaciją ir iš tikrųjų pakyla virš socialinės problematikos. O visą spektaklį, sakyčiau, grumiasi su ja ir, deja, pralaimi.
Ramunė Balevičiūtė
Nuskausmintas karo blogis
Kauno nacionalinio dramos teatro spektaklis „Miškinis“ Vilniuje
Argi ne iškalbinga, kad abu Nacionaliniai dramos teatrai sezonus pradėjo premjeromis, analizuojančiomis karo temą? Ir Valterio Sīlio „Miškinyje“ (KNDT), ir Árpádo Schillingo „Didžiame blogyje“ (LNDT) – tik viename tiesiogiai, o kitame – „tarp eilučių“ – nuskamba klausimas: „O ką tu darytum, jei rytoj prasidėtų karas?“ Labai gerai, kad teatras kelia tokius klausimus, nes, reikia pripažinti, kad ir kiek daug būtų kalbama, jog šiandien grėsmė realesnė ir daug labiau priartėjusi negu kada nors anksčiau, vis tiek karas daugeliui iš mūsų, nepatyrusių jo tiesiogiai, atrodo virtualus. Kiek tokią vidinę akistatą spektaklių kūrėjams pavyksta sukurti – kitas klausimas.
Nors siekia panašaus tikslo, kelius jo link „Miškinio“ ir „Didžio blogio“ kūrėjai renkasi visiškai skirtingus. „Didį blogį“ laikyčiau rizikingu kūrybiniu eksperimentu, tačiau jokiu būdu nesutikčiau su kolegomis, sulyginusiais jį su propaganda. Juk spektaklis ne tik įkūnija akivaizdžią tiesą, kad karas yra „didis blogis“, bet ir į dienos šviesą išvelka tai, ko nenorėtume apie save žinoti. Savo alegoriškumu ir įžvalga, kad žmogus yra pats žiauriausias gyvūnas, man „Didis blogis“ priminė pernykštį Schillingo tautiečio Kornélio Mundruczó filmą „Baltas dievas“. Tokį meną sunku ir nemalonu žiūrėti, ir jis negali būti vertinamas vienareikšmiškai.
Ramunė Balevičiūtė
Praėjusio laiko Karlsonas
Evaldo Jaro spektaklis vaikams Jaunimo teatre
Man, kaip turbūt daugeliui sovietinių vaikų, Karlsonas buvo Žmogus-voras, Betmenas ir Supermenas kartu. Pažįstamas pirmiausia iš režisieriaus Boriso Stepancevo genialaus animacinio filmo, vėliau – iš Klaipėdos dramos teatro spektaklio ir tik galiausiai – iš Astridos Lindgren knygos. Pastaroji, jei gerai pamenu, net šiek tiek nuvylė, nes ne visai atitiko vaizduotę uzurpavusį animacijos personažą. Kaip, beje, ir gerokai vėliau, jau šio tūkstantmečio pradžioje, sukurtas švedų animacinis filmas (rež. Vibeke Idsoe), pasirodęs kažkoks, sakyčiau, pernelyg kasdieniškas, tikroviškas. Dabar suprantu: Lindgren rašė apie realaus vienišo vaiko realų pasaulį, į kurį netikėtai įsibrauna pasaka, o Stepancevas kūrė pasaką, nes kalbėti apie vienišus ir nelaimingus vaikus (o ypač kūriniuose vaikams) Sovietų Sąjungoje buvo nepriimtina. Ir ta pasaka iš tiesų užbūrė, žavėjo ir linksmino...
Ramunė Balevičiūtė
Vaizdų evoliucija
Spektaklis vaikams Vilniaus teatre „Lėlė“
Ramunė Balevičiūtė
Žaidžiame... „Minetį“
Rimo Tumino spektaklis Vilniaus mažajame teatre
Ramunė Balevičiūtė
Septyni nykštukai ieško adresato
Spektaklis vaikams Vilniaus mažajame teatre
VMT informuoja, kad „Septyni nykštukai...“ skirti ne patiems mažiausiems, tačiau ir vyresniems vaikams turėtų būti nepaprasta susigaudyti, kas ir kodėl vyksta spektaklyje.
Ramunė Balevičiūtė
Neįvykęs pokalbis
Federico García Lorcos „Kruvinos vestuvės“ Vilniaus mažajame teatre
Anksčiau skirtinguose teatruose statyti Pauliaus Ignatavičiaus spektakliai jau spėjo jam sukurti vieno savičiausių jaunų režisierių reputaciją. Spektakliai pagal Kafkos kūrinius, taip pat Ewaldo Palmetshoferio „Hamletas mirė. Gravitacijos nėra“ pastatymas liudijo ypatingą režisieriaus jautrumą šiuolaikinio jauno žmogaus jausenai – jo nerimui, vienatvei, neapibrėžtumui. Šiuos jausmus ir būsenas Ignatavičius panardindavo į paveikią, šalčiu ir paslaptingumu dvelkiančią atmosferą.
Ramunė Balevičiūtė
Įveikti pasaką
Vilniaus teatro „Lėlė“ ir „Stalo teatro“ premjeros
Ramunė Balevičiūtė
Dvi premjeros vaikams – ir pašėlti, ir pamąstyti
Nauji spektakliai Valstybiniame jaunimo ir Vilniaus mažajame teatruose
Beldžiu į stalą tris kartus, bet atrodo, kad teatro vaikams srityje ledai pajudėjo: viena po kitos „Lėlės“ teatre ir Menų spaustuvėje pasirodė tikrai dėmesio vertos premjeros, originalia iniciatyva pradžiugino „Lėlės“ teatro aktorės – su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru jos surengė teatralizuotą koncertą „Vėjo laiškai“. Praėjusį savaitgalį šią kraitelę papildė dar du nauji spektakliai vaikams: Valstybinis jaunimo teatras pakvietė į Evaldo Jaro režisuotą „Raganiukę“ pagal Otfriedą Preußlerį, o Vilniaus mažajame teatre antrąkart buvo suvaidintas Pauliaus Ignatavičiaus „Dostojevskis vaikams“. Galbūt pagaliau ir šioje teatro sferoje prasidės normalūs kūrybiniai ir gamybiniai procesai?
Evaldas Jaras pastaruoju metu, atrodo, visiškai atsidėjo teatro vaikams kūrybai. Teko skaityti, kad jis net
