Autorius: Ramunė Balevičiūtė
Ramunė Balevičiūtė
Įveikti pasaką
Vilniaus teatro „Lėlė“ ir „Stalo teatro“ premjeros
Ramunė Balevičiūtė
Dvi premjeros vaikams – ir pašėlti, ir pamąstyti
Nauji spektakliai Valstybiniame jaunimo ir Vilniaus mažajame teatruose
Beldžiu į stalą tris kartus, bet atrodo, kad teatro vaikams srityje ledai pajudėjo: viena po kitos „Lėlės“ teatre ir Menų spaustuvėje pasirodė tikrai dėmesio vertos premjeros, originalia iniciatyva pradžiugino „Lėlės“ teatro aktorės – su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru jos surengė teatralizuotą koncertą „Vėjo laiškai“. Praėjusį savaitgalį šią kraitelę papildė dar du nauji spektakliai vaikams: Valstybinis jaunimo teatras pakvietė į Evaldo Jaro režisuotą „Raganiukę“ pagal Otfriedą Preußlerį, o Vilniaus mažajame teatre antrąkart buvo suvaidintas Pauliaus Ignatavičiaus „Dostojevskis vaikams“. Galbūt pagaliau ir šioje teatro sferoje prasidės normalūs kūrybiniai ir gamybiniai procesai?
Evaldas Jaras pastaruoju metu, atrodo, visiškai atsidėjo teatro vaikams kūrybai. Teko skaityti, kad jis net
Ramunė Balevičiūtė
Komiksai prieš „politinį teatrą“ vaikams
Spektaklių vaikams premjeros „Menų spaustuvėje“ ir „Keistuolių teatre“
Pirmasis „cezario grupės“ bandymas kurti vaikams, man regis, buvo šiek tiek prisvilęs. „Mitologijos pradžiamokslis“ smagiu nerūpestingu pavadinimu „Lai lai lai“, režisuotas Cezario Graužinio, pasirodė atsainokas ir neišbaigtas. Šįsyk statyti spektaklio vaikams trupė pasikvietė žinomą savo srities profesionalą Antaną Gluskiną. Įspūdis keistas: nors „Lai lai lai“ aktoriai vaidino žilą senovę ir mitologinius personažus, o čia – dabarties komiksų herojus – supermenus, nindzes, žmones-vorus, barbes ir dar kažin ką, – abu spektakliai kažkuo labai panašūs. Atrodo, lyg „vaizduotės teatras“, pelnytai išgarsinęs „cezario grupę“, tapo melaginga etikete, slepiančia tiesiog ribotas menines galimybes. Peršasi mintis, kad
Ramunė Balevičiūtė
Kas tas Hemulis?
Vilniaus mažojo teatro spektaklis vaikams
Visi Mažojo teatro spektakliai vaikams skirtingi; skirtumus lemia ir literatūrinė medžiaga (jei ji yra), ir režisieriaus braižas bei darbo metodai. Tačiau vienas dalykas sieja visus spektaklius – tai į improvizaciją linkusi aktorių vaidyba. Sąlyginai šią ypatybę galima pavadinti Rimo Tumino vaidybos mokykla, bet atrodo, kad ryškų antspaudą maestro auklėtiniams yra uždėjęs specifinis „Kito kampo“ improvizacijos stilius. Jis ypač atpažįstamas „Mamos katino“ vaidinime. Todėl naujajame spektaklyje ypač maloniai nustebino „kitokie“ teatro aktoriai Edmundas Mikulskis, Ilona Kvietkutė, Jokūbas Bareikis, Vytautas Rumšas jaunesnysis ir Kirilas Glušajevas. Akivaizdu, kad
Ramunė Balevičiūtė
Ekstravagantiška politinio teatro pamoka
Slovėnijos jaunimo teatro gastrolės „Menų spaustuvėje“
Tą akimirką, kai paslaugi „Menų spaustuvės“ darbuotoja, siūlydama ausų kištukus, įspėjo, kad spektaklyje bus „daug ir garsiai šaudoma“, nutvilkė prisiminimas apie poros metų senumo pažintį su slovėnų teatru. Iš maždaug dešimties anuomet matytų spektaklių ir performansų vos viename ar dviejuose žiūrovai galėjo nesijausti taikiniu. Ką gi – nuojauta neapgavo. Nors Slovėnijos jaunimo teatro spektaklis „Tebus prakeiktas tėvynės išdavikas!“ skirtas specifiškai Balkanų šalių publikai, prieš atvykdama į Vilnių trupė kruopščiai atliko savo „namų darbus“. Kaip kokie commedia dell’arte artistai iššniukštinėjo, kas pikantiška ar skandalinga pastaruoju metu įvyko mūsų viešajame gyvenime, kad spektaklyje, suprantama, panaudotų prieš mus. Tiesa, šis išpuolis pasirodė esąs prasmingesnis už visus anuos dešimt kartu sudėjus. Bet apie viską iš pradžių.
Ramunė Balevičiūtė
Vietoj pasakos – balaganas
„Batuotas katinas” Vilniaus teatre „Lėlė”
Paprastai bene anksčiausiai iš visų teatrų po vasaros duris atverianti „Lėlė“ šiemet pakurstė intrigą: girdi, sezonas bus revoliucinis, nuo popso pažadėta grįžti prie meno, nuo nepasiteisinusių vaidinimų suaugusiesiems (ne lėlių) – prie kokybiško teatro vaikams ir galbūt lėlių suaugusiesiems.
