Autorius: Kęstutis Šapoka

Cooltūristės ‒ Laimos Kreivytės projektas, taip pat ir jos nenuilstamas dalyvavimas visada ir visur: dailės kritikoje, poezijoje, mene, aktyvizmo baruose ir t.t. Kreivytė, ko gero, viena tų mūsų meninio konteksto figūrų, kuriai procesas svarbesnis už rezultatą, nes procesas, matomumas, dalyvavimas dažnai ir sukuria rezultatą. Kartais visai neprastą.

Dar kelios papildomos intrigos ‒ Cooltūrisčių angažavimasis feministinei ideologijai, anonimiškumas, taip pat kolektyvinis kūrybos principas ‒ Cooltūrisčių nare, o gal ir nariu, gali tapti bet kas tam tikro projekto kontekste arba tiesiog pasiūliusi (-ęs) idėją. Toks sąlygiškas atvirumas bendrai kūrybinei veiklai, pasiūlymams iš šalies irgi pozityviai išsiskiria mūsų „autorinio“ šiuolaikinio meno kontekste.

Kalbant apie Cooltūrisčių projektą „Pogrindžio antropologija“ apima kiek dvilypis jausmas. Viena vertus, antropologinio tyrimo taktikos šiuolaikiniame mene jau gerokai nualintos, o sovietmetis irgi tapęs kliše, kurios „refleksijų“ neišvengia niekas. Kita vertus, išsiaiškinus priešistorę, situacija keičiasi. Pasirodo, viskas prasidėjo dar 1996 metais nuo Neringos Abrutytės poezijos. Abrutytė tuo metu gyveno Nidoje. Taigi, jos poezija Kreivytei patiko, sujaudino, tarsi sukūrė paslaptingą Neringos (kaip poetės ir kaip vietovės) vaizdinį ir, žinoma, troškimą tenai nuvykti susitikti su Neringa, kartu ir pamatyti savo akimis Neringos gamtą.

Skaityti toliau >>

Nr. 36 (1097), 2014-10-16 | Dailė

Cooltūrisčių „Pogrindžio antropologija“. J. Lapienio nuotr.

Kęstutis Šapoka

Tai tik dar viena diena

Rolando Rimkūno kūrybos paroda „Banalybės“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Jeigu mūsų vaizduojamąjį meną galima būtų pavadinti „kultūra“, tai Rolandas Rimkūnas būtų „subkultūros“ atstovas. Jis pats per atidarymą prasitarė, jog yra tarsi „reperis“, kuris „dainuoja tai, ką mato“. Iš dalies tai tiesa, nes Rimkūno piešiniai, pavadinti „banalybėmis“, piešti beveik identišku principu ‒ intuityviai, spontaniškai, leidžiant rankai „pačiai“ piešti kokių nors itin nuobodžių posėdžių metu (ne paslaptis, kad beprasmiški, beviltiški posėdžiavimai VDA ir kitose institucijose niekur nedingo, nepaisant epochinių lūžių). Tiesa, tai ne spontaniški aplinkos, gamtos eskizai. Šie labiau susiję su ideologinėmis piešinio tekstūromis ir piešimo performatyvumu. Rimkūno piešiniai, turintys ir šiokių tokių „karikatūros“ elementų (tai dar viena nuoroda į subkultūrą, neelitinį meną), nepaisant padrikumo ir atsitiktinumo pirmo įspūdžio, funkcionuoja kaip gana apibrėžtas, kryptingas kvaziideologinis naratyvas.

Skaityti toliau >>

Nr. 23 (1084), 2014-06-10 | Dailė

Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.

Kęstutis Šapoka

Ko aš nežinau?

Algimanto Palucko projektas LTMKS projektų erdvėje „Malonioji 6“

Jau ne pirmą kartą kiek paskubomis iš manęs padaromas kuratorius tų projektų, kurių nekuruoju. Jau teko išgirsti kritikos, kad kuravau gana vidutinišką menininko Giuseppe’s Zevola parodą Jono Meko vizualiųjų menų centre, nors aš tebuvau darbininku ‒ žmogumi, kuris turėjo instaliuoti parodą ir pristatyti menininką per atidarymą. Todėl kritikams ir kritikėms galiu prisipažinti, kad nuo to laiko, kai pradėjau oficialiai dirbti JMVMC, šioje institucijoje nesukuravau nė vieno autorinio projekto, nes iki šiol dirbau labiau kaip koordinatorius, tarpininkas tarp centro „valdžios“ ir meninink(i)ų arba net labiau kaip techninis darbuotojas.

Skaityti toliau >>

Nr. 15 (1076), 2014-04-17 | Dailė

Kęstutis Šapoka

Raudono kilimo magija

Dano Aleksos „Norvegiška utopija“ projektų erdvėje „Malonioji 6“

Taigi, Aleksos projektas apie save patį, menininko statusą, apie buvimą nebūnant ir nebuvimą būnant (taip pat ir meno sistemoje). Aleksa norvegų kalba skaito tekstą apie save ir savo kūrybą. Daugeliui mūsų (o gal ir pačiam menininkui) nesuprantamos kalbos vartojimas paverčia monologą iš dalies egzotišku, iš dalies beprasmišku. Galbūt Aleksa rimtai aptaria savo gyvenimą ir kūrybą, o galbūt žavisi savimi kaip ta tūpa mergaitė įvadinėje citatoje. Nežinios ir nenorėjimo žinoti (gal dviprasmybės) elementas yra Aleksos (video)performanso esmė.

Skaityti toliau >>

Nr. 12 (1073), 2014-03-25 | Dailė

Dano Aleksos projektas „Norvegiška utopija“. V. Usinavičiaus nuotr.

Dano Aleksos projektas „Norvegiška utopija“. L. Rukevičiūtės nuotr.

Artefaktai likę po performanso. L. Rukevičiūtės nuotr.

Kęstutis Šapoka

Kad sveikas kūnas kadagiais kvepėtų

Evaldo Janso projektas „Per ilgai ant paaukštinimo“ LTMKS projektų erdvėje „Malonioji 6“

„Išmatų pasišalinimas per išangę, priklausomai nuo žmogaus išsilavinimo, kultūros, išmatų konsistencijos ir kitų priežasčių, gali būti vadinamastuštinimusi, šikimu, kakojimu. Tuštinimasis nenormaliai skystomis išmatomis vadinamas viduriavimu, triedimu.“

Skaityti toliau >>

Nr. 9 (1070), 2014-03-05 | Tarp disciplinų | Dailė

Evaldas Jansas, „Per ilgai ant paaukštinimo“. 2014 m. Autoriaus nuotr.

Kęstutis Šapoka

Paralyžiaus simptomai

Kas buvo „reikšminga“ šiais metais

Laužant galvą, kaipgi „apibendrinus“ praeinančius metus, atsitiko pora dalykų, nemaloniai užgožusių visa tai, kas įsiminė ar buvo „reikšminga“ šiais metais. Todėl apie tai net neverta postringauti. Pirmasis įvykis, apdergęs metų „suvestines“ ir apskritai artėjančias šventes, susijęs su Nacionalinėmis premijomis ‒ apšmeižtas tarpdisciplininio meno atstovas Artūras Raila. Jei tai būtų tik šiaip eilinis srutų pliūpsnis, ką gi, sakyčiau, nusipurtai ir pasistengi pamiršti... Blogiausia tai, kad šis išpuolis, „skandalas“, nors daugiausia išlaužtas iš piršto, geriausiu atveju ‒ smarkiai iškraipant faktus (ir prikuriant naujų), iš tiesų pakenkė menininkui ir jo reputacijai.

Skaityti toliau >>

Nr. 47 (1061), 2013-12-21 | Dailė

Artūras Raila, „Mergaitė nekalta“. 1998–1999 m.

Kęstutis Šapoka

Vaikų darželio teatriukas

Eglės Rakauskaitės performansas prie Gedimino paminklo ir projektas „Ne(į)vykę projektai“ VDA „Artifex“ galerijoje

Eglės Rakauskaitės „kostiuminis“ performansas – keturi personažai, kaip supratau, Napoleonas (pati Rakauskaitė), laikantis „delne“ Šv. Onos bažnyčią, lietuvaitė tautiniais drabužiais ir dar du personažai, kurių tiksliai neidentifikavau, – stovėdami ant „postamentų“ „apeliavo“ į lėlių teatrą. Šalia manęs performansą stebėjusi Laima Kreivytė paaiškino, kad Rakauskaitė po gana ilgos pertraukos vėl sugrįžta prie gyvo performanso, todėl šis faktas – visiškai sutinku – mūsų šiuolaikinio meno kontekste gana svarbus.

Vis dėlto, nepaisant svarbos, į teatralizuotą performansą nuoširdžiai „neįsikirtau“. Ne todėl, kad jis būtų painus. Priešingai, tautinės potekstės su ironijos užuomazgomis, Gedimino paminklo kaimynystė, trimito vėliavėlėje išsiuvinėtas užrašas, kad Lietuva pirmauja Europoje pagal savižudybių skaičių, Vilniaus, o gal net visos Lietuvos likimas yra akivaizdūs. Sakyčiau, netgi per daug akivaizdūs, todėl performanso idėjinis, kritinis lygmuo yra pernelyg paviršutiniškas, kad jį galima būtų priimti už gryną pinigą. Galbūt po visu tuo slypi dar kokios nors papildomos prasmės, atsiskleisiančios Rakauskaitės projekto tęsinyje?

Skaityti toliau >>

Nr. 33 (1047), 2013-09-09 | Tarp disciplinų | Dailė

Eglė Rakauskaitė (Rakė), Katedros aikštė, neįvykusi akcija „No Euro“. Fragmentas. 2013 m.

Eglė Rakauskaitė (Rakė), performansas Katedros aikštėje. L. Ausylos nuotr.

Kęstutis Šapoka

Pasitraukimai ir prisitraukimai

Paroda „Pasitraukimai. Abstrakcija išeivijos dailėje“ galerijoje „Kunstkamera“

Galerija „Kunstkamera“ orientuojasi į kolekcionierius. Tai reiškia, kad savitai įsiterpiama į ideologinę sferą. Pavyzdžiui, politika yra tai, kad kolekcionieriai nejaučia jokios moralinės dilemos pirkdami senąją dailę, mūsų ekspresionizmą ar socrealizmą, o oficialioje muziejinėje sferoje, galerijose vis dar galioja tam tikri tabu (ir, manau, tai yra teisinga, žvelgiant iš pilietinių pozicijų). Tarkim,„Kunstkameroje“ buvo eksponuojama Sergejaus Gračiovo kūrybos, kad ir „laisvosios“, paroda. Juk politinio konteksto „nepaisymas“ tiesiog „norint prisiminti primirštą“ dailininką irgi yra politika. Su okupaciniu režimu nekolaboravęs dailininkas sovietmečiu net pagalvoti negalėjo apie galimybę tapyti Turkijos, Portugalijos, Afrikos peizažus... Taigi tie romantiški peizažai yra gryna politika.

Žinoma, paprastai „Kunstkamera“ atviros politikos vengia, bet vis dėlto dažnai dirba ideologiniame fronte, tik kiek saugesniuose kontekstuose. Vienas tokių – išeivijos dailės grąžinimas į mūsų dailės istoriją. Įsiterpiama į diskursinį monolitą, daugiausia suformuotą sovietmečiu ir sovietinių funkcionierių. O kadangi ši kasta pas mus vis dar labai svarbi ir įtakinga, savaime suprantama, jog

Skaityti toliau >>

Nr. 21 (1035), 2013-05-24 | Dailė

Henrikas Šalkauskas (1925–1979, Lietuva, Australija), „Abstrakcija“. 1964 m. Iš „Kunstkameros“ archyvo

Kęstutis Zapkus (g. 1938, Lietuva, JAV), „Nr. 9 Studija fugai ryškiai raudona spalva“. 1977–1978 m. Iš „Kunstkameros“ archyvo

Vladislovas Žilius (g. 1939–2012, Lietuva, JAV), be pavadinimo. 9–10 deš. Iš „Kunstkameros“ archyvo

Ekspozicijos fragmentas. A. Lekytės nuotr.

Kęstutis Šapoka

Tylioji istorija

Andriaus Kviliūno projektas „Pamėnkalnio“ galerijoje

Šiuolaikinis menas, eksploatuojantis visuomenės skaudulius, jautrias ir aktualias socioistorines ir sociopolitines temas, jau nuo sovietmečio kelia daug abejonių. Todėl ir Andriaus Kviliūno projektas „Tylioji istorija“, jo dar nemačius, kėlė įtarimą. Ką rašyti apie projektą, kuriame vardan „meno“ gali būti ciniškai manipuliuojama „paprastais žmonėmis“? Juk mes, menininkai, paprastai nepasižymime ypatinga morale. Bet ką galime paversti „meninio tyrimo medžiaga“. Imkime kad ir kokio Deimanto Narkevičiaus „Legendos išsipildymą“ (1999). Atrodo, viskas superjautru ir supernuoširdu – taip ir matau Narkevičių tarsi Pirčiupių motulę kančios iškreiptu veidu, neaprėpiamo sielvarto, nesavanaudiško susirūpinimo tragišku žydų tautos likimu. Bet kažkodėl žiūrint filmą kyla šleikštulys, nes akis tiesiog badyte bado

Skaityti toliau >>

Nr. 12 (1026), 2013-03-20 | Tarp disciplinų | Dailė

Andrius Kviliūnas. „Tylioji istorija“. Fragmentas. L. Dubickienės nuotr.

Kęstutis Šapoka

Skausmas paširdžiuose

Ričardo Nemeikšio paroda „Blizgučiai“ VDA galerijoje „Akademija“

Ričardo Nemeikšio kūryba yra kontekstinė savitai marginaliu statusu, iškrentanti iš kokios nors mūsų dailės tradicijos. Todėl ji tampa ypač priklausoma nuo socialinio istorinio konteksto, kita vertus, šis aspektas paverčia ją lanksčią ir, kaip jau minėjau, kontekstualią, o ir patogią įvairioms interpretacijoms.

Žinoma, galime atsekti šiokį tokį istorinį priežastingumą ir plastinę logiką, nes tokia plastika, kokią naudojo ir naudoja Nemeikšis, vargu ar galėjo atsirasti anksčiau nei 9-ojo dešimtmečio pabaigoje ar 10-ojo pradžioje, laikotarpiu, siejamu su Ars tradicijos (su)irimu ir interdisciplininiu lūžiu dailėje. Tačiau žiūrint kiek lokalesniu žvilgsniu, net šio konteksto ribose Nemeikšio kūryba nėra visai tipinė.

Todėl nenuostabu, kad, pavyzdžiui, 10-ajame dešimtmetyje jo kūryba buvo traktuojama labiau kaip „marginali“, nei kaip „originali“. Ji neturėjo nieko bendra su tuometinės tapybos problematika, nusidriekusia nuo paskutinių perpuvusios

Skaityti toliau >>

Nr. 3 (1017), 2013-01-17 | Dailė