Henrikas Šalkauskas (1925–1979, Lietuva, Australija), „Abstrakcija“. 1964 m. Iš „Kunstkameros“ archyvo
Galerija „Kunstkamera“ orientuojasi į kolekcionierius. Tai reiškia, kad savitai įsiterpiama į ideologinę sferą. Pavyzdžiui, politika yra tai, kad kolekcionieriai nejaučia jokios moralinės dilemos pirkdami senąją dailę, mūsų ekspresionizmą ar socrealizmą, o oficialioje muziejinėje sferoje, galerijose vis dar galioja tam tikri tabu (ir, manau, tai yra teisinga, žvelgiant iš pilietinių pozicijų). Tarkim, „Kunstkameroje“ buvo eksponuojama Sergejaus Gračiovo kūrybos, kad ir „laisvosios“, paroda. Juk politinio konteksto „nepaisymas“ tiesiog „norint prisiminti primirštą“ dailininką irgi yra politika. Su okupaciniu režimu nekolaboravęs dailininkas sovietmečiu net pagalvoti negalėjo apie galimybę tapyti Turkijos, Portugalijos, Afrikos peizažus... Taigi tie romantiški peizažai yra gryna politika.
Žinoma, paprastai „Kunstkamera“ atviros politikos vengia, bet vis dėlto dažnai dirba ideologiniame fronte, tik kiek saugesniuose kontekstuose. Vienas tokių – išeivijos dailės grąžinimas į mūsų dailės istoriją. Įsiterpiama į diskursinį monolitą, daugiausia suformuotą sovietmečiu ir sovietinių funkcionierių. O kadangi ši kasta pas mus vis dar labai svarbi ir įtakinga, savaime suprantama, jog nenorima keisti nusistovėjusios hierarchijos, kitaip sakant, diskurso, kuriame sovietinė nomenklatūra ir po Nepriklausomybės (ne)atgavimo tebeparazituojančios jos dinastijos yra nupiešusios save švelniomis pastelinėmis „mes irgi dirbome ir tebedirbame Tėvynei“ spalvomis.
„Abstrakcija išeivijos dailėje“ yra veikiau ideologinis, o ne estetinis terminas. Parodos kuratorė Simona Makselienė žengia savaime suprantamą, logišką žingsnį, šios parodos dailininkus statydama į „progreso“ priešakines linijas. Išeivijos dailininkai po Antrojo pasaulinio karo turėjo galimybę prisigraibyti aktualių Vakarų dailės judėjimų, ypač abstrakcionizmo, įtakų, o sovietmečio dailininkai turėjo spręsti kiek kitas išgyvenimo ir prisitaikymo dilemas, todėl pirmieji abstrakcijos ir kitų Vakarų srovių įtakos daigai prasikalė gerokai pavėluotai.
Kuratorė, manyčiau, tyčia kiek provokuoja, norėdama bent truputį pralaužti nusistovėjusias išeivijos dailės, kaip „prastesnės“ ar „kičinės“, vertinimo klišes. Paprastai ši klišė remiasi prielaida, kad beveik visi išeivijos dailininkai užsienyje liko provincialais ir vakarietiško konteksto marginalais, netapo pirmaujančiųjų, madingiausių, „aktualiausių“ dailės srovių lyderiais ar bent eiliniais nariais. Be to, daugelis pasuko į komercinės, saloninės dailės pusę.
O sovietinėje Lietuvoje likę dailininkai daugiau ar mažiau orientavosi į „universalias tiesas“, taigi – „tikrą meną“, ir kai kuriais aspektais buvo net labiau kosmopolitai nei reakcingos išeivių diasporos (prisiminkime kad ir Jurgio Mačiūno konfliktą su tautiečių bendruomene JAV). Tame yra dalis tiesos.
Kita vertus, vietiniai dailininkai, atvirai ar saikingiau koketuodami su okupaciniu režimu, jau sovietmečiu vietiniame kontekste užsitarnavo daugiau ar mažiau solidų statusą, ką jau kalbėti apie socialines garantijas. O tie, kurie sovietmečiu buvo sąlygiškai nuošaliau, atvirai nelindo prie lovio, atgavus nepriklausomybę irgi „susigrąžino“ sau priklausantį statusą ir vietą dailės istorijoje.
Tuo tarpu didžioji dalis išeivijos dailininkų ir po Nepriklausomybės atgavimo liko tarsi „niekieno žemėje“ – nei su „Vakarais“, nei su „mumis“. Galbūt sąlygiškai solidesnę vietą yra užėmę tie, kurie aktyviau palaikė ryšius su Lietuva, t.y. tie, kuriuos vedžiojo (ir vežiojo po „plačiąją tėvynę“) „už nosies“ sovietinio saugumo tarnybos, besinaudodamos naivių dailininkų nuoširdžia nostalgija „prarastam rojui“ (prisiminkime „į tėvynę“ pervartų laikais atvilioto Kazimiero Žoromskio gana liūdną atvejį ir pan.).
Taigi šia paroda „Kunstkamera“tarsi bando apversti schemą aukštyn kojomis ir išeivius parodyti kaip „progresyvesnius“, be to, įdomi, vertinga surinkta kompanija ir jos geografija: „...antrasis tikslas buvo surinkti kuo įvairesnius autorius iš kuo įvairesnių šalių, todėl šalia JAV imigrantų (Galdiko, Bagdono, Viesulo, Urbaitytės, Žoromskio, Zapkaus, Lapės, Kurausko) pristatome „prancūzus“ (Gailius, Mončys), „kanadiečius“ (Tamošaitis), „australus“ (Ratas, Urbonas, Šalkauskas)“. Nors ši galerija neturi didžiulių salių, tokiomis koncentruotomis parodomis, manyčiau, gali kokybiškai paveikti ir mūsų dailėtyrinį diskursą.
Vis dėlto norėčiau tarti keletą žodžių apie terminologiją, t.y. pačią abstrakciją. „Kaip nutiko, kad dauguma emigravusių Lietuvos menininkų, Kauno meno mokyklos auklėtinių, išauklėtų figūratyvia postimpresionistine Vienožinskio, ar Galdiko, ar Dobužinskio dvasia, įsikūrę Vakaruose, tapo abstrakcionistais?“ Kalbant ne tiek apie paviršinius stiliaus, o apie gilesnius mentaliteto lygmenis, mano asmeniniu įsitikinimu, tiek išeiviai, tiek Sovietų Sąjungoje kūrę dailininkai (kalbu maždaug apie XX a. 6–8-ąjį dešimtmetį) liko realistais, romantinio peizažo, tipiškais Kauno dailės mokyklos atstovais. Tik „vakariečiai“ tą romantinį realizmą stilizavo vienaip (kiek paveikti atitinkamų srovių ir taikydamiesi prie komercinės rinkos), o Sovietų Sąjungos dailininkai – kiek kitaip. Tačiau nei vieni, nei kiti, be retų išimčių, taip ir netapo grynaisiais abstrakcionistais, nes tai neįmanoma nepergyvenus tam tikrų civilizacijos raidos (o gal degradacijos) stadijų. Taigi, tarp išeivių ir sovietmečio modernistų yra daugiau panašumų nei skirtumų.
Didžioji dauguma lietuvių dailininkų, nesvarbu, atsidūrusių Vakaruose ar kūrusių Sovietų Sąjungoje, liko tarpukario dailės, savotiško tautinio mentaliteto stadijoje, varijavo ars programą ir XIX a. pabaigos postimpresionistinių, XX a. pirmos pusės nuosaikesnių ekspresionistinių dailės srovių „programas“ (bent jau dauguma parodoje pristatomų kūrinių tą patvirtina), žinoma, neneigiant kai kurių „aktualių“ to meto dailės įtakų.
Tai nėra savaime nei blogai, nei gerai – neigiamos ar teigiamos savybės, ypač spekuliuojant „progresu“, tiesiog prikergiamos tam tikrų interesų kontekstuose. Kita vertus, mūsų išeivijos dailė yra atsidūrusi gana nepalankioje situacijoje tiek tuometinio Vakarų internacionalinio avangardo, tiek ir sovietmečiu rašytos dailės istorijos atžvilgiu. Bet tikėkimės, kad „Kunstkamera“ ir panašios iniciatyvos situaciją pakeis.
Henrikas Šalkauskas (1925–1979, Lietuva, Australija), „Abstrakcija“. 1964 m. Iš „Kunstkameros“ archyvoKęstutis Zapkus (g. 1938, Lietuva, JAV), „Nr. 9 Studija fugai ryškiai raudona spalva“. 1977–1978 m. Iš „Kunstkameros“ archyvoVladislovas Žilius (g. 1939–2012, Lietuva, JAV), be pavadinimo. 9–10 deš. Iš „Kunstkameros“ archyvoEkspozicijos fragmentas. A. Lekytės nuotr.Ekspozicijos fragmentas. A. Lekytės nuotr.Ekspozicijos fragmentas. A. Lekytės nuotr.Ekspozicijos fragmentas. A. Lekytės nuotr.
