Skausmas paširdžiuose

Žinoma, galime atsekti šiokį tokį istorinį priežastingumą ir plastinę logiką, nes tokia plastika, kokią naudojo ir naudoja Nemeikšis, vargu ar galėjo atsirasti anksčiau nei 9-ojo dešimtmečio pabaigoje ar 10-ojo pradžioje, laikotarpiu, siejamu su Ars tradicijos (su)irimu ir interdisciplininiu lūžiu dailėje. Tačiau žiūrint kiek lokalesniu žvilgsniu, net šio konteksto ribose Nemeikšio kūryba nėra visai tipinė.
 

Todėl nenuostabu, kad, pavyzdžiui, 10-ajame dešimtmetyje jo kūryba buvo traktuojama labiau kaip „marginali“, nei kaip „originali“. Ji neturėjo nieko bendra su tuometinės tapybos problematika, nusidriekusia nuo paskutinių perpuvusios (tai nebūtinai reikia suvokti neigiama prasme) Ars estetikos manieringų atgarsių pseudomitologinėje fantastinėje 9-ojo dešimtmečio antros pusės tapyboje (prisiminkime Algį Skačkauską, Šarūną Sauką, Joną Gasiūną, Vidmantą Ilčiuką ir pan.), pavėluotai atrasto ir energingai keletą metų kultivuoto vokiško ir skandinaviško neoekspresionizmo iki įvairių „tapybos mirties“ mitologijos pavidalų.

Nemeikšio monochrominės „ružãvos“ drobės su dantimis, sudėtos viena ant kitos tarsi „dantų protezai“, į drobes tiesmukai „įterpti“ putplasčio objektai, sparnai iš plunksnų ar priklijuotos plytos tuometinio skonio fone, žinoma, tiesiog objektyviai negalėjo būti „gražesnės už duris“. Tai atrodė per daug tiesmuka ir netašyta.
 

Galbūt tuo metu įvaizdžiui kiek pakenkė dalyvavimas gana retrogradinei kaunietiškos tapybos sampratai atstovavusios „Angies“grupės veikloje (nors suteikė galimybę dažniau dalyvauti parodose). Galbūt (nusiritant iki sąmokslo teorijų) netgi galima teigti, kad Nemeikšio kūrybos „marginalumu“ pasinaudojo apsukresni „Angies“ nariai, norėdami labiau išryškinti savo kūrybos „aktualumą“ ir pan.
 

 Būna menininkų, kurie žūtbūt stengiasi „būti aktualūs šiandienos kontekste“, uoliai seka meno (rinkos ar institucines) madas, todėl periodiškai „keičia odą“, neva „neatpažįstamai transformuojasi“. Tačiau, sakykime, atėjus kitoms madoms ir aktualijoms, jų ankstesnė kūryba greitai nuvertėja, dažnai, tarsi nudžiūvus ir nubyrėjus spygliams nuo kalėdinės eglutės, išryškėja dirbtinai sukonstruoto „aktualumo“ karkasas.
 

O Nemeikšio atvejis kiek kitoks. Menininkas tarsi koks „savamokslis“ (pozityviąja prasme) išlieka stabilus ir mažai pakitęs (jei ne formaliai, tai esminiais pasaulėžiūros dalykais) dešimtmečiais, bet būtent todėl gali drastiškai skirtis požiūris į tokią kūrybą, interpretacijos gali būti kardinaliai priešingos skirtingose epochose, sociokultūrinėse situacijose. Būtent todėl Nemeikšio kūrybą (tiek ankstyvąją, tiek dabartinę) labai smagu ir netikėta „atrasti iš naujo“.
 

Nemeikšio „blizgučių periodas“ formaliai skiriasi nuo ankstesnių „periodų“, bet kartu visiškai natūraliai tęsia minėtus „pankiškus“, iš dalies „mėgėjiškus“ ir žiūrovą trikdančius plastinius leitmotyvus. Pabrėžtinai pigios medžiagos – popierinis kartonas ir blizgučiai – kupinos brutalios (beveik) proletarinės energijos. „Mėgėjiška“ estetika „tiesiai šviesiai“ bedama į banalų miesčionišką mentalitetą.
 

Tiesa, žodis „miesčioniškas“ čia problemiškas, nes Nemeikšio kartonai, išmarginti blizgučių ornamentais, apeliuoja jau ne tiek į „miesčionišką“, „vidurinįjį socialinį sluoksnį“, kiek į sunkiau klasifikuojamus, specifinius paribius – žemojo (t.y. proletariško) ir vidurinio sluoksnio sandūros lygmenis. Tiesa, ir „proletariškas“ lygmuo taip pat nėra grynas, nes (laimei?) neturime pramoninėms šalims būdingo miestietiško proletariato, jam dažniausiai atstovavo (atstovauja) „suproletarėję“ atvykėliai iš Lietuvos kaimų (sovietmečiu – „kolūkių ir tarybinių ūkių gyvenviečių“). Taigi kalbame labiau apie „agrarinio-proletarinio“ mentaliteto personifikacijas.
 

Kartoninės dėžės, plytos ir vienkartiniai blizgučiai nedviprasmiškai apeliuoja į tam tikrus socialinius sluoksnius, kuriuose nėra „manieringo, rafinuoto snobizmo“, o dvasinis ir estetinis lygmuo paprastas ir aiškus „kaip plyta“. Prie kartonų pritvirtinti berželis, kastuvas ar šakės kalba patys už save. Atrodo, tuoj iš kur nors išdygs koks „proletaras“, griebs kurį nors padargą ir apdergs galerijos parketo grindis anglimis ar mėšlu! Galų gale tokia „kartotinė estetika“ netiesiogiai asocijuojasi su darbo liaudies paradais, eitynėmis stalinmečiu su improvizuotomis butaforinėmis kompozicijomis sunkvežimių kėbuluose ir pan., taigi tam tikra prasme kalba apie prievartą ir melą.
 

Vis dėlto Nemeikšis savo kūryboje nėra moralizuotojas – nei šio „beveik proletarinio“ mentaliteto „advokatas“, propaguotojas, nei aršus kritikas. Jis nėra nei atviras dešinysis, nei radikalus kairysis, nors pastaroji pozicija artimesnė – pats Nemeikšis prasitaria, kad jam artimas socdemiškas mąstymas (toks ne tiek skurdžios, kiek „beveik proletariškos“ estetikos lygmuo iš dalies kai kuriais formaliais aspektais suartina Nemeikšio ir Eglės Ridikaitės kūrinius).

Kalbant apie grynai formalų parodos struktūros lygmenį, mano subjektyvia nuomone, iš visumos kiek iškrenta blizgučių ir drobės, blizgučių ir klijuotės deriniai, „pagardinti“ savitiksliais tapybiniais ar grafiniais efektais. Sakyčiau, šiuose darbuose tiesiog formaliai per daug plastinių lygmenų, kurie tarpusavyje nesusikalba.
 

Kad ir kaip būtų, Nemeikšio darbuose slypi dar vienas lygmuo, bylojantis apie (galbūt slepiamą) jautrų menininko būdą. Iš tiesų, net ikonografine prasme kai kurie Nemeikšio kartonai su blizgučiais netikėtai atsiveria vadinamosios „krikščioniškos normatyvinės metafizikos“ plotmėje, nes asociatyviai suveikia ne tik dieviška blizgučių, t.y. blizgumo, dieviškos aukso spalvos etimologija, bet ir menininko išdėlioti ornamentai, kurie, pavyzdžiui, „altoriniame“ kūrinyje „Vidurdienis, viskas bus gerai“ (2009) perša mintį apie dieviškųjų, dangiškųjų spindulių ir stigmų gavimo vaizdavimo etimologiją.
 

Žinoma, spekuliuoti šiuo lygmeniu – sudėtingas, pavojingas ir slidus kelias, juo labiau kad (vėlgi) pigios, profaniškos kūrinių medžiagos tarsi paneigia normatyvine prasme religinį turinį. Kita vertus, galime spėti, kad Nemeikšis savo kūriniais ne tik „skėlė riebų bajerį“, bet jam ir „skaudėjo“, „maudė paširdžius“, nedavė ramybės nerimas dėl „įmestumo į beprasmišką, melu persisunkusią tikrovę“ ir kartu kamavo prasmės, pateisinimo ilgesys... Tada atsiveria skaudesnis Nemeikšio kūrybos matmuo, kurį bent jau psichologine prasme galima, anot vieno Nemeikšio bičiulio, pavadinti ir religiniu.