Pažįstamų formų beieškant

Abstrakcijos tyrinėjimas ir interpretacijų kūrimas nukelia į vaikystę, kai su močiute ar draugais stebėdavome debesis ir bandydavome surasti pažįstamas formas: drambliukus, paukštukus ar jų plunksnas, katinus su kepurėmis, ryklius. Įžiūrėdavome ir fantastinius padarus ar neaiškius siluetus, kurių kontūrai keitėsi su kiekvienu vėjo gūsiu, ištirpdavo, vos tik bandydavome parodyti savo „laimikį“ kitiems. Norėjosi trumpam paskolinti akis, kad kitas žmogus galėtų pamatyti tą patį, tačiau, vos atsisukus, debesis jau buvo pakeitęs formą ar visai išnykęs – laikinumas erzino. Tai buvo vaizduotės žaidimas, kuriame tikrovė – lanksti bei nuolat perrašoma.

Šis įgūdis – įžvelgti tvarką chaose – persikelia ir į meno suvokimą: abstrakcijoje nesąmoningai ieškome to, kas jau pažįstama, to, ką galime įvardinti, suprasti, įrėminti savo patirties ribose. O kai nepavyksta – kyla nerimas arba, priešingai, susižavėjimas tuo, kas dar neatpažinta. Dangų skrodžiantys debesys laikini, tačiau drobėje vaizdai išlieka, nepaisant laiko tėkmės. Benedikto Marijos Žuko personalinėje parodoje „Vilniaus vaikai“ taip pat iš pradžių ieškojau pažįstamų ženklų, tačiau vėliau supratau, kad jų identifikavimas nėra pagrindinis tikslas. Šios parodos kuratorius Audrius Pocius siūlo kitas žaidimo taisykles – pasiduoti nežinomybei, ne paveldėti sena, bet kurti nauja.

Tokie raginimai skambėjo ir XX a. 3-iojo dešimtmečio Vilniuje tarp „naujojo meno“ atstovų. Vienas jų – Vytautas Kairiūkštis, kurio piešinys kabo tarp Žuko drobių. Piešinys – avangardisto bandymas 1930 m. iliustruoti Władisławo Strzemińskio regėjimo teoriją. Strzemińskis teigė, kad mūsų akis negali suvokti pasaulio kaip statiško vaizdo – ji nuolat juda, analizuoja formų santykius, seka vizualinius ritmus. Kairiūkščio piešinys – nuoroda ne į objektą, bet į procesą: linijos sukasi, vingiuoja, žymi akies trajektorijas. Tai ne estetinė kompozicija, veikiau bandymas suprasti patį matymą kaip dinamišką reiškinį.

Kairiūkštis savo darbe siekia suprasti, kaip vyksta procesai, o Žuko paveikslai rodo visiškai priešingą veikimo kryptį – jie ne analizuoja, bet pasiduoda jausmų bei minčių srautui, kurį autorius perteikia energijos kupinais potėpiais ir spalviniais šūksniais. Pavyzdžiui, „Talking Heads“ (2024) pasižymi triukšminga, bet kartu subalansuota vizualine kalba, kurioje galima įžvelgti tiek spontaniškumą, tiek apgalvotus kompozicijos elementus. Matomos fragmentiškos, išsiliejusios formos, kai kurios primena veidus, daugybę girdimų nuomonių ar minčių, kurios persidengia, konfliktuoja arba susilieja į bendrą garsų chaosą. Vienu metu kalba daug balsų, tačiau nė vienas nėra aiškiai girdimas. Tarsi panirtume į beveik šizofrenišką būseną – garsai persidengia, nesiderina ir neleidžia susikoncentruoti į vieną aiškią mintį.

Perskaičiusi pavadinimą prisimenu 9-ojo dešimtmečio amerikiečių roko grupę. Tik nenusprendžiu, su kuria daina man asocijuojasi paveikslas. Viena vertus, „Once in a Lifetime“ (1980), kuri yra apie nežinomybę ar egzistencinę krizę, o teksto fragmentas „You may ask yourself, well, how did I get here?“ (Tu gali savęs paklausti – kaip aš čia atsidūriau?) atspindi sumaištį paveiksle, vidinius monologus ir netikėtai susiklosčiusį gyvenimą, kaip ir chaotiška paveikslo kompozicija. Kita vertus, galvoje skamba „Born Under Punches (The Heat Goes On)“ (1980), pasižyminti poliritmija ir fragmentišku tekstu, kurį siečiau tiek su šio paveikslo, tiek su „Crossroad“ (2024) stilistika.

Paveikslų rikiuotėje „Do not break it“ (2024) kabo pirmasis. Kompozicijoje ekspresyvūs, chaotiški tapybiniai gestai susipina su aiškesniais geometriniais elementais. Jaučiu, kaip kažkas čia sulaiko, kaip kyla keistas vidinis nerimas. Galbūt jo šaltinis yra tas mėlynas rutulys dešinėje – didžiulis, sunkus, beveik grėsmingas objektas, kurio negaliu išstumti iš regėjimo lauko. Iškyla vaizdiniai iš košmarų, kuriuos sapnuoju karščiuodama – link manęs artėjančias sferas, per dideles, kad būtų galima jas ignoruoti. Ši, atrodo, galėtų suspausti, praryti arba išstumti iš pusiausvyros. Raudonas taškas atrodo kaip stebinti akis, lyg tai būtų kažkas gyva. O žalias zigzagas primena žaibą, griausmingą elektros iškrovą.

Rožinis kūgis šalia – iškritęs iš sferos ar įtrauktas į ją – dar labiau sustiprina neapibrėžtumo jausmą. Neaišku, ar tai signalas apie pavojų, ar ženklas, kad kažkas vyksta lėtai, bet neišvengiamai. Fone chaotiškos juodos linijos ir dėmės atrodo tarsi paskubomis nubrauktos, nerimastingos, be aiškios krypties – lyg pažeisto paviršiaus žymės. Pavadinimas įspėja: „Do not break it“ – „Nesulaužyk to“. Bet kas yra „tai“? Trapumas čia tvyro ne tik vaizde, bet ir pačiame eksponavimo būde – paveikslai kabo erdvėje, be atramos, be sienų, kurios suteiktų jiems stabilumo. Negali atsitraukti, kad pamatytum visumą, negali pabėgti nuo sferos žvilgsnio. Gal būtent toks ir yra sumanymas – priversti stovėti arti, įstrigti akistatoje su savo paties baimėmis, su tuo, kas neapčiuopiama, bet neišvengiamai veikia. Panašiai parodoje eksponuojami ir kiti darbai.  Didžioji dalis paveikslų erdvėje kabo tarsi neseniai išskalbti drabužiai, dar džiūstantys ore. Nepatogu ar beveik neįmanoma atsitraukus jų pamatyti frontaliai. Esi priverstas priartėti, kone panirti į drobę, užuosti dažus. Gal taip bandoma įtraukti žiūrovą į tiesioginį, intymų santykį su kūriniu? Vis dėlto norisi daugiau erdvės, lengvesnio kvėpavimo, nes tarp paveikslų jautiesi beveik klaustrofobiškai.

Pavadinimas suteikia aiškesnį interpretacijos rėmą, o galbūt kaip tik įkalina siauresniame? Kai jo nėra, dėmesys krypsta kitur – į kompoziciją, spalvas, potėpių ritmą. Pavyzdžiui, „Be pavadinimo“ (2024) išsiskiria gana aiškiomis geometrinėmis formomis, kurios susipina su ekspresyviais brūkšniais. Kūrinyje (kaip ir kituose) galima įžvelgti neoekspresionizmo pėdsakus – tarsi Jeano-Michelio Basquiato ar Georgo Baselitzo  tapybinius užmojus. Spalvinės dėmės čia ne tiek konstruoja erdvę, kiek grumiasi viena su kita, o netvarkingi potėpiai veikia kaip atviras maištas prieš formalią kompoziciją. Aiškios juodai apvedžiotos formos maišosi su padrikais dažų iš(si)taškymais.

Paveikslas „Vilniaus vaikai“ (2024) labiausiai pasižymi figūratyvumu. Veidai tarsi kyla iš chaotiškų potėpių, bet nėra iki galo suformuoti, siluetai lieka neaiškūs. Tai kuria neapibrėžtumo pojūtį – lyg matytume prisiminimus ar sapnus, kurių negalime iki galo atkurti. Įsižiūrėjus atidžiau žvilgsnis užkliūva už detalės – vietoje vaiko rankos išvystu gyvatę. Kodėl būtent šis vaizdinys? Galbūt tai kyla iš mano vidinių asociacijų ar pasąmonėje glūdinčių konstruktų? Pasijuntu tarsi psichoterapeuto kabinete, lyg atlikčiau projekcinį testą, kuriame svarbu ne tai, kas pavaizduota, o kaip tai interpretuoju. Ar šis motyvas ką nors sako apie mane? O gal tiesiog nereikia skubėti sau skirti diagnozių – juk menas visų pirma skirtas patyrimui, ne savianalizės lentelėms. Vilniaus vaikai taip ir lieka pusiau atpažinti, pusiau svetimi.

Vaikystėje dažnai stebėdavau debesis, ieškodama juose pažįstamų formų, kurios nuolat kisdavo, nykdavo, o galbūt niekada objektyviai ir neegzistavo. Dabar, rečiau pakeldama akis į dangų, panašų procesą patiriu galerijoje. Žuko parodoje siūloma pamiršti šį įprotį ir leistis į neapibrėžtumo žaidimą, kurio taisyklės ne duodamos, bet kuriamos kaskart iš naujo. Tačiau ar įmanoma iš tiesų paleisti norą įvardyti, pažinti, interpretuoti? Galbūt menas nėra nei supratimo raktas, nei chaotiškas minčių srautas – tik veidrodis, kiekvienam parodantis vis kitą atspindį: kartais aiškų, kartais iškreiptą, o kartais tokį, kurio visai nesitikėjome pamatyti.

Paroda veikia iki kovo 29 d.

Galerija „Medūza“ (Šv. Jono gatvė 11, Vilnius)