Atminties atimtis

Ištrinti galima daug ką: pieštuku ne vietoje nubrėžtą liniją, seną gėdingą įrašą iš feisbuko sienos, nereikalingus failus ar net istoriją. Tik kyla klausimas, ar šis veiksmas iš tikrųjų reiškia pabaigą ir užmarštį. Paliekama tuštuma, tačiau prisiminimai taip pat lieka, kartais šmėkščiodami ir vis primindami, kad glūdi kažkur atminties saugyklose. O trauminiai atsiminimai išlieka itin ilgai ir persiduoda kitoms kartoms. Ar įmanoma ištrinti arba falsifikuoti istoriją, kad nebeliktų nė vieno priminimo apie nepatogius praeities įvykius? O kaip išsaugoti tai, kas palengva pradeda nykti iš atminties? Greitai maigydama klaviatūrą, berašydama žodį ,,atminties“ paspaudžiau ne tas raides ir liko ,,atimties“. Tad galbūt atmintis išties neapsieina be atimties?

Atminties atimtį kvestionuoja Lietuvoje gyvenantis lenkų fotografas Bartoszas Frątczakas. Jo fotografijų paroda „Ištrynimas“, įsikūrusi Vilniaus dominikonų vienuolyno erdvėse, – pasakojimas apie tai, ką reiškia ištrinti, prisiminti ir pamiršti. Parodoje eksponuojami kūriniai įrėminti dominikonų vienuolyno koridoriuose, kurių erozijos paliestos sienos ir paslaptinga praeitis tampa idealia šių fotografijų fonine scena. Trupantis tinkas, prigesusi šviesa ir šnabždanti tyla sukuria atmosferą, kviečiančią žiūrovą ne tik stebėti, bet ir jausti – istoriją, kurios dalis visada lieka už kadro.

 Vienas pirmųjų darbų, traukiančių dėmesį, – agroplėvele pridengto gėlių lauko fotografija. Atrodo, kad po balta danga slypi ryškios spalvos ir gyvenimo grožis, tačiau jų pamatyti negalime. Ši fotografija atskleidžia, kaip mūsų bandymai apsaugoti gali ir atskirti, sukurti kažką nepasiekiama. Šalia kabo uniformuotos skautės portretas. Jos veidas uždengtas permatomu šydu. Greta pateikta istorija apie lenkų skautes, kankintas ir prievartautas, skaudžiai įsirėžia į atmintį, tačiau tekstas nėra pilnas – pusė žodžių užtušuoti. Kas nuo mūsų slepiama? Kodėl faktai pateikiami tik iš dalies? Tokie fotografo sprendimai verčia abejoti, kiek istorijoje yra tiesos, o kiek – manipuliacijos ar nutylėjimo.

Apie istorijos užbetonavimą mums primena ir nuotrauka, kurioje vaizduojami Vilniaus koncertų ir sporto rūmai, pastatyti sovietmečiu. Po savimi šis ryškusis brutalizmo architektūros pavyzdys palaidojo senąsias žydų kapines. Šis faktas liudija sovietinės valdžios ne tik fizinę, bet ir simbolinę intervenciją į istoriją bei atmintį. Kapinės, užgožtos didžiulės betoninės struktūros, parodo, kaip tam tikri praeities sluoksniai buvo sąmoningai užmiršti, o jų vietoje įtvirtinti nauji ideologiniai naratyvai. Nuotraukoje suplėšomas popierius: po pirmuoju sluoksniu, vaizduojančiu apleistus rūmus, atsiveria antrasis – kapinių fragmentai. Atmintis retsykiais palaidojama, tad tenka pa(si)kapstyti, prisikasti prie gilesnių klodų, kad ją atrastume.

Toli nepabėgant nuo kapinių ir istorijos laidojimo aspekto, vienoje fotografijoje užfiksuotas sovietų kariams skirtas memorialas Antakalnio kapinėse. Tačiau jau nebematyti ryžtingų karių veidų ir povyzų – čia jie tarsi lavonai suvynioti į juodus maišus. Memoriale vaizduojami kariai, ilgai stovėję, stojiškai įveikę vandalizmo išpuolius, galiausiai pasmerkti būti „supakuoti“ ir išsiųsti užmarštin. Šiuo atveju paminklų pasigesti gali nebent sovietinės nostalgijos puoselėtojai, gegužės 9-ąją pasidabinę Georgijaus juostomis ir susibūrę šlovinti sovietų armijos. Vis dėlto juodais maišais aptraukti paminklai nuotraukoje stovi nebyliai, tapę ne tik praeities represijų, bet ir jų pabaigos simboliu. Pasidaro saugiau kitose fotografijose išvydus tuštumą vietoj ginkluotų „narsuolių“. Ramiau, kai sovietiniai paminklai nebekabo lyg svetimi ir sunkūs šešėliai.

Fotografijų su karių skulptūromis parodoje išties nemažai. Vienas praeinu per daug nesigilindama, prie kitų apsistoju ilgiau. Viena tokių  – ginkluoto kareivio skulptūra apsnigtame miške. Aplinka tikroviška, tačiau žmogaus figūra atrodo tarsi atitolusi nuo realybės, lyg tai būtų tik vaizdinys, atkakliomis pastangomis išprovokuotas prisiminimas. Apačioje kabančioje fotografijoje vaizdas primena neuronų tinklą – sudėtingą ryšių ir jungčių sistemą. Kareivio skulptūra vaizduoja sustingusią, fiksuotą praeitį, o susiraizgę neuronai kalba apie dinamišką, gyvą procesą, nuolat atnaujinamą ir perrašomą. Atmintis čia tampa ne tik individuali, bet ir kolektyvinė, kaip istorijų ir patirčių tinklas, jungiantis žmones, kartas ir kultūras. Kartu šios dvi fotografijos kelia klausimus: ar galime prisiminti, bet kartu judėti pirmyn? Ar visos praeities šmėklos turi išlikti gyvos, o gal kai kurias jų verta palikti sniege, kur jos pamažu tirpdamos ir išnyks?

Apie banalųjį „mokykimės iš gamtos“ primena dvi viena šalia kitos eksponuojamos nuotraukos. Kadras, kuriame užfiksuotas skrendantis paukštis, dvelkia laisve. Galbūt, jei mokėtume lengviau paleisti, atsiriboti nuo to, kas skauda, tai padėtų judėti link kitų horizontų. Greta kabančioje fotografijoje matomas vijokliais apaugęs pastatas. Šis vaizdas – priminimas apie žmogaus kūrinių ir gamtos bendrystę arba, atvirkščiai, jų priešpriešą. Vijokliai, įsišakniję pastato sienose, tarsi bandytų jį „pasiglemžti“. Susiraizgę aplink mūrinę sieną, tampa ne tik estetiniu elementu, bet ir metafora: atskleidžia laiko poveikį, gamtos gebėjimą užvaldyti tai, kas kadaise buvo žmogaus kontroliuojama. Paukštis greitas, jis palieka vienkartinius pėdsakus – šešėlius ar trumpą ore išnykstantį garsą. O vijokliai yra lėti, bet nepaliaujamai veržiasi į priekį, pamažu keisdami aplinką, kurioje jie auga. Kartu šie du vaizdai sukuria gamtos portretą, kuris yra ir dinamiškas, ir stabilus, ir laikinas, ir amžinas.

Kasdienybėje užmarštis įgavusi neigiamą konotaciją, tačiau ji yra būtina, kad galėtume judėti pirmyn. Fotografijos, kurioms trūksta pavadinimų ar detalių, primena, kad istorijos redagavimo procese kažkas neišvengiamai išnyksta ar nepaliaujamai byra prieš mūsų akis, kaip ir tinkas nuo dominikonų vienuolyno koridoriaus sienų. Savo darbais Frątczakas kviečia susimąstyti apie mūsų santykį su praeitimi – jos išsaugojimą, reinterpretaciją ir neišvengiamą nykimą. Paroda kalba apie tuštumą – tai, kas lieka, kai praeitis išblunka, kai vietos praranda savo istoriją, o atmintis tampa nebyli. Fotografijose įkalinta tuštuma kalba su žiūrovu ne žodžiais, o šviesa ir šešėliais, tarytum bandytų užčiuopti, kas dar neišnyko, kas vis dar tvyro tarp praeities ir dabarties.

Dėl nepalankių aplinkos sąlygų paroda, turėjusi veikti iki sausio 28 d., uždaryta anksčiau.

Vilniaus dominikonų vienuolynas (Šv. Ignoto g. 11, Vilnius)