Atleiskit, bet vis tiek apsikroviau

Aplinkiniai man dažnai sako: „Neapsikrauk.“ Puikus patarimas, kuris tarsi mantra išsprendžia visas gyvenimo problemas: vos tik pajunti, kad kas nors sunku, užsimerki, tris kartus sušnabždi „neapsikrauk“ ir... viskas dingsta! Darbų krūva? Neapsikrauk. Kambaryje užsiveisęs pelėsis netrukus taps ligos priežastimi? Neapsikrauk. Egzistencinė krizė? Aišku, neapsikrauk. Bet štai bėda – kuo smarkiau bandai neapsikrauti, tuo labiau pradedi suprasti, kad gyvenimo bagažas jau seniai pažymėtas kaip „Convoi Exceptionnel“ – ypač sunkus ir per didelis krovinys, reikalaujantis specialaus transporto ir švyturėlių. Tokį pavadinimą įgavo ir Dominyko Sidorovo personalinė paroda, atverianti įtampas tarp kasdienybės ir jos hiperbolizacijos, tarp objektyvios realybės ir mūsų asmeninių patirčių. Ekspozicijoje monumentalumas ir detalė, svoris ir lengvumas susipina į vizualinį pasakojimą apie egzistencijos paradoksus.

Net neabejoju, Sidorovas žino, kad mūsų gyvenimai – nuolatinė drama su pigiais efektais ir prastai surežisuotomis scenomis. Todėl jo kūriniai veikia kaip vizualinė satyra – čia kasdieniai objektai išpučiami iki absurdo, o tai, kas turėtų būti svarbu, sumažinama iki vos pastebimo elemento. Šachmatų figūrėlė („Žvėris“, 2024) tampa kone monolitu, o Murano stiklo šviestuvas („Murano stiklas“, 2025), kuris venecijietiškuose palazzo yra kone pagrindinis kambario akcentas, – savo paties prabangos kišenine versija. Tai ne tik žaidimas masteliais, bet ir sąmojis apie mūsų pačių požiūrį į reikšmes: kodėl didesnis visada atrodo svarbesnis? O štai mažas tampa nereikšmingas?

Kūrinyje „Nejaučiu skonio“ (2024) pastebiu deformuotus šešėlius. Šešėlis įprastai tik antrinis objektas, neturintis net fizinio pavidalo, tačiau drobėje jis tampa pagrindiniu veikėju, įgaunančiu groteskišką, beveik grėsmingą formą. Kartais eidama vakare staiga krūpteliu – atrodo, lyg kažkas sektų iš paskos, tarsi keistas siluetas slystų šaligatviu greta manęs. Tai tik mano šešėlis, bet kodėl jis atrodo toks svetimas, bauginantis? Todėl man paveikslas kalba apie baimes, kurias dažnai sukelia ne patys objektai, o jų iškreipti atspindžiai. Rožinio šydo juosta, matoma kūrinio viduryje, – aliuzija į pasakymą „matyti pro rožinius akinius“. Ar tai ironija? Optimistinė saviapgaulė? O gal priverstinis filtras, kuris bet kokią slogią tikrovę padaro pakeliamą? Rožinė juosta čia tarsi skiria du pasaulius: tai, ką norėtume matyti, ir tai, kas yra iš tikrųjų.

Parodos anotacija perspėja, kad kūriniai eksponuojami kontrasto principu. „Dovanota angelų kolekcija“ (2025) koloritu ir formomis primena kažką, kas atrodo keistai nugyventa, – tarsi angelai, pavargę nuo savo pašaukimo, būtų atsidūrę archyvuose, laukdami restauravimo. Jų formos miglotos, spalvos prigesusios. O šalia kabantis „Jaučiuosi kaip kaubojus – griežtas ir savimi pasitikintis“ (2025) su žalia ir ryškiai rožine spalvomis yra visiška priešingybė – tai ne introspekcija, bet bravūra. Galerijoje buvau viena, buvo taip tylu, kad galėjau girdėti iš elektros transformatoriaus sklindantį zvimbimą, užliejantį visą didžiąją galerijos erdvę, kuris dar paaštrino sintetines, kone neonines kūrinio spalvas.

Atsvara ryškaus kolorito drobėms tampa lūkesčius apgaunanti „Kriauklė“ (2024). Išvydus pavadinimą, tikimasi kažko organiško, primenančio prie ausies glaudžiamą kriauklę, kurioje neva girdisi jūros ošimas. Tačiau šis darbas veikiau kalba apie pilką tylą. Galerijoje vietoj jūros garsų girdimas monotoniškas elektros zvimbimas pertraukia bandymus romantizuoti prisiminimus. Skurdus koloritas atima bet kokią gyvybę – čia nėra perlamutrinio blizgesio ar švelnių kriauklės linijų, tik šiurkštus, beveik pramoninis paviršius. Šaltas atspalvis veikiau primena betoną nei jūros gelmių paslaptis. „Kriauklė“ ne tiek kviečia iliuziškai panirti į gamtą, kiek siūlo susidurti su jos dekonstruota, įkyriai zvimbiančia versija. O šalia esantis objektas, išpjauta forma, sukuria įspūdį, kad kažkas iš jo buvo pašalinta – galbūt pati esmė? Jis kybo ant sienos tarsi faneros gabalas, likęs išpjovus reikiamą formą.

Sidorovo paroda veikia kaip refleksija apie mūsų kasdienybės svorius ir iliuzijas. Kūriniuose pasikartoja kontrastai – per(si)sotinimas ir tuštuma, spalvų ryškumas ir blukimas, tikrovė ir jos šešėliai. Tai vizualinis paradoksas apie mūsų santykį su pasauliu: kaip bandome neapsikrauti, bet vis tiek grimztame į savo pačių minčių ir patirčių svorį. Kiekvienas objektas čia tampa ženklu, kuris ne tiek aiškina, kiek kvestionuoja. Ar tikrai matome pasaulį tokį, koks jis yra? Ar tik neapsikraudami iš tiesų tampame laisvesni? O gal priešingai – mūsų egzistencija neišvengiamai yra per didelis ir per sunkus krovinys, su kuriuo turėtume susitaikyti, nes bandydami aplenkti statytume savo gyvybę į pavojų? Parodoje nėra akivaizdžių atsakymų, tik klausimai, kurie lyg kelyje netikėtai užklupęs negabaritinis sunkvežimis priverčia vairuoti atidžiau.

Paroda veikia iki balandžio 4 d.

Galerija „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius)