Tarp šaknų ir sparnų

Tekstą pradedu rašyti nupjovusi žolę – šįkart ši užduotis atiteko man. Tai pirmoji mano nušienauta veja – iki šiol tas darbas buvo tarsi vyriškas ritualas, dažniausiai tenkantis broliui. Šiandien su žoliapjove rankose mąstau apie sodą – ne tik kaip fizinę erdvę, bet ir kaip idėją, kuri nuolat kinta. Atlikusi lauko darbus, fiziškai nurimusi, net kiek apsivaliusi nuo skubos, pajuntu, kad galiu pradėti galvoti apie miestą ir sodą. Apie žmogų, kuris pavargsta nuo asfalto, betono, nuo intensyvaus ritmo, reikalavimų, nuo nepertraukiamos tėkmės ir ima ilgėtis vietos, kur galima sulėtėti, patylėti, įsižiūrėti, įsiklausyti. Būtent taip man norisi įvardinti Vytenio Buroko parodą „Nežinomybės sodai“ – tai laikinas sodas miesto širdyje, kur galima sustoti, permąstyti, ką bei kaip auginame tiek kieme, tiek savyje.

Parodoje piešiniai, augalai, medinės ir plastikinės dėžės, sidro buteliai, žemių ir durpių maišai nėra tiesiog eksponatai. Jie tampa lėto, kruopštaus, refleksyvaus komponavimo žymėmis – tarytum sodo struktūros, kurias kurdamas menininkas nesiūlo nei užbaigtumo, nei konkretaus pasakojimo. Tai mąstymas apie laiko tėkmę, atmintį ir nepastovumą. Apie tai, ką reiškia sėti, kai bet kada gali tekti bėgti. Kai kurios instaliacijos tiesiogiai remiasi šia įtampa – tarp sėslumo ir mobilumo, tarp namų saugumo ir būtinybės viską palikti. Ar verta ką nors sėti, kai horizonte tvyro grėsmė? Tai ne filosofinis klausimas, o visai konkreti mūsų gyvenamojo laiko būsena. Ir šiuo požiūriu Buroko paroda veikia kaip tylus atsakas į geopolitinę nežinią. Gal būtent dėl šios priežasties sodai įgavo nežinomybės vardą?

Svarbia parodos dalimi tampa medinės dėžės, kadaise naudotos šaudmenims sudėti ir transportuoti. Parodoje dauguma jų paliktos atvertos, pripildytos piešinių, pirštinių, surūdijusių smeigtukų bei kitų menkniekių. Tai ne tik ekspozicijos dalis, bet ir veiksmų, buvimo, buities atspindys. Vienoje iš dėžių esantys piešiniai „Agrokultūra VI, VII“ (2020) įkūnija gamtos kalbą: linijos lėtos, vingiuotos, tarsi rašoma viena ilga mintimi, be skubos. Štrichai gležni, lyg ką tik prasiskleidę purpuriniai pavasariniai lapeliai.

Buroko instaliacijos tarsi laikinai pastatytos, dar nespėjusios susidėvėti, mobilios ir kruopščiai prižiūrimos. Kai pirmąkart apsilankiau parodoje, lysvėje dygstantys augalai dar buvo ką tik pasėti, daigeliai – vos įžiūrimi. Atidarymo dieną buvo galima tik spėlioti, kas prasiskverbs per žemes, tačiau apsilankius antrą kartą, po mėnesio, augalai žaliavo. Jau atpažįstu: agurkai, petražolės, bazilikai, svogūnų laiškai. Laikas čia veikia kaip bendradarbis. Paroda nėra fiksuota – ji keičiasi, skleidžia lapus, ilgainiui pražysta.

O piešiniuose atsispindi irimo, blukimo procesai. Čia svarbus ne tiek galutinis rezultatas, kiek pats gestas – fragmentiškas, intuityvus, lyg brūkštelėjimas atmintyje. Kūriniuose tušo išsiliejimai, sojų padažo dėmės – tai formos ir medžiagos, kalbančios apie procesą, apie laiką, kuris neteka tiesiai, bet kaupiasi, blunka, liejasi. Piešinių dėžės – tarytum kapsulės, kuriose slypi ne tik daiktai, bet ir būsenos. Jos primena ne sandėliavimą, o parengtį – neaiškią, tačiau įtemptą. Pavyzdžiui, „Prognozėse“ (2020) regimos į šaknis panašios formos – jos susiraizgiusios, susipynusios, tarsi ieškotų, kur įsišaknyti. O „Agrokultūroje I, II, III“ (2020) formos primena susikibusius segmentus ar žiedinius raštus, lyg būtų išgautos iš gamtos, bet jau transformuotos, simetriškos lyg techninės iliustracijos. Jos primena augalų šaknis ar bestuburių anatomiją, tačiau kartu spinduliuoja dirbtinę tvarką, kuri bando disciplinuoti tai, kas natūraliai chaotiška. Nepaisant to, šios struktūros lieka netobulos, kiek išblukusios, trapios – pieštos ranka, kuri dažniau klausia nei tvirtina.

Nuo piešinių, įkomponuotų dėžėse, žvilgsnis kyla aukštyn, prie kitų parodos darbų, kuriuose vyrauja paukščių motyvai. Kūrinyje „Juoda pluta (Tapsmas)“ (2024) vaizduojamas išsiliejęs, tačiau aiškiai išcentruotas paukštis, iškėlęs sparnus. Jis dar tik tampa. Tapsmas čia svarbesnis nei pavidalas – juodos dėmės liejasi, tamsėja, išblunka, plečiasi, skleidžiasi, tarytum nebūtų galutinio vaizdo, tik nuolatinė metamorfozė. Galbūt tai tas pats miesto žmogus, pradėjęs keistis – ištrūkęs iš griežtos rutinos, pabėgęs nuo betono ir dabar ieškantis kitokio skrydžio, kitokio ritmo. „Prieš iškeliaujant“ (2019) vaizduojama žalia žąsis yra tarsi budėjimo būsenos – jos sparnai jau pakelti, bet judesys dar neprasidėjęs. Tai akimirka prieš pakilimą, pauzė tarp buvimo ir išėjimo, kupina įtampos ir klausianti, kur eiti toliau. Abiejuose kūriniuose paukščiai – ne tik gyvūnai, jie tampa ir metaforomis – pokyčio, laisvės, laikinumo. Jie – tapsmo ženklai, žymintys, kad niekas čia nėra baigta: nei sodas, nei miestas, nei žmogus, kuris stovi jų sankirtoje.

Parodoje matomi ir batų vaizdiniai. Būtent batais mes mindome augaliukus, traiškome skruzdėles, lyg nieko nejausdami kasdienybėje laimime prieš tai, kas smulku, gležna, beveik nematoma. Batas čia tampa ne tik žmogaus kūno tęsiniu, bet ir galios, kontrolės, net brutalaus neatsargumo simboliu. Pavyzdžiui, „Suklupti dėl mažo akmenėlio“ (2025) vaizduojamas kaubojiškas batas – masyvus, išdidintas, beveik groteskiškas, tarsi iš komikso ar sapno. Jis alsuoja vyriška bravūra, bet tuo pačiu metu pralaimi mažam, beveik nepastebimam akmeniui. Tai trapumo metafora: didybės griūtis slypi pačiuose menkiausiuose dalykuose. „Romėniškas sandalas“ (2025) kone medelio dydžio. Piešinyje batas – jau nebe pėdos apavas, o tarsi architektūrinė struktūra, savo forma primenanti medžio kamieną, šakų raizginį ar griaučius. Abu batai – ir kaubojiškas, ir romėniškas – balansuoja tarp valdymo ir kluptelėjimo. Jie kviečia pažvelgti ne tik į tai, kuo vaikštome, bet ir į tai, ką triname po kojomis, sąmoningai ar netyčia.

Sodininkystė – ne tik auginimo, bet ir atrankos, o kartais ir naikinimo menas. Vienus augalus išrauname, kad kiti galėtų augti, kai kuriuos vabzdžius išvejame, kad išgyventų kiti. Net sodindami tik gėles ar vaismedžius formuojame sistemą, tam tikrą pasaulio versiją, kurioje kažkas gauna vietos, o kažkas – ne. Tad kartais nuo agrikultūros iki „argi kultūros“ – tik vienas žingsnis. Vytenio Buroko parodoje sodininko logika tampa metafora, kalbančia apie kolektyvinės ar asmeninės atminties priežiūrą, apie tai, ką puoselėjame, kam leidžiame suželti, o kam nunykti. Dėžės, kadaise naudotos kariniams kroviniams transportuoti, čia tampa talpyklomis, atviru asmeniniu sodininko archyvu.

Paroda veikia iki birželio 27 d.

Galerija „Drifts“ (T. Vrublevskio g. 6-2, Vilnius)