Šv. Kristoforo kamerinio orkestro sezono atidarymo koncertas Šv. Kotrynos bažnyčioje
Šv. Kristoforo orkestras nuo pat įsikūrimo yra atviras jauniesiems muzikos atlikėjams – ieškodamas talentų, pakišdamas patikimą petį jų artistinėje karjeroje. Profesionali muzikos atlikimo apsuptis visuomet suteikia ypatingų impulsų jauno muziko savivokai. Ir štai nepaprastas to vaisius – orkestro violončelių grupės koncertmeisterio Domo Jakšto auklėtinė Rugilė Juknevičiūtė! Prieš dešimtmetį, dar mažytė pirmą kartą grojusi su šiuo orkestru, dabar jau studijuojanti Ciuricho muzikos akademijoje pas vieną žymiausių Europos violončelės pedagogų Thomą Grossenbacherį, ji vėl Šv. Kotrynos bažnyčioje žengė į sceną.
In memoriam Osvaldui Balakauskui (1937 12 19–2026 04 15)
Mirė Osvaldas Balakauskas. Išėjo lietuviško intelekto šviesulys. Intelekto, kuris prašoko ir jo, kompozitoriaus, profesijos rėmus, ir jo lietuviško identiteto supratimą, ir jo mąstymo galias. Jis pasirinko muziko, kompozitoriaus profesiją ir tarsi užsidarė viename siauros veiklos plote, bet čia jis buvo tikras pasaulinio lygio mąstytojas, savo įžvalgomis griovęs daugelį pasaulio muzikos esmės supratimo mitų. Skindamasis per nežinomybės erškėčius, jis buvo pasauliniame muzikos gelmių supratimo avangarde. Susibraižydavo, daug kur turėjo atsitraukti, nes žengė per plotus, kurie buvo nežinomi, patiriami pirmąkart.
Pamąstymai klausantis Petro Vyšniausko ir Tomo Kutavičiaus kompaktinės plokštelės „Neskaityti laiškai“
Kas yra talentas? Ar tai varžytuvės, lenktynės – kas geresnis? Be abejo, kad tai žmogaus sugebėjimai tam tikroje srityje, bet kuo jie matuojami? Kieno verdiktas lemia? Ar aplinkos žmonių veikla, ar logiškai nenusakomos kažkieno patirtys, ar socialiniai bei politiniai argumentai? Nenusakomas skonis, įgavęs sprendimo teisę. Bet, kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama. Tai klausimai, kasdien iškylantys kultūroje ir meno sprendimuose.
Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinio orkestro gimtadienis su Dominique’u de Williencourt’u
Kas veikia kultūroje ir kas yra kažkodėl nepastebima? Pastebimi savieji, pro dėmesį prateka svetimieji. Gal todėl savoje tėvynėje taip kaunamasi dėl garbės ir pripažinimo, dėl vietos menininkų kalnelyje Antakalnyje... Nors, žinia, kultūra yra gyviesiems – tai jų vidinės nuostatos ir supanti būtis, reali tikrovė. Bet kodėl taip kovojama, kad savųjų pripažinimas ateitų iš svetimųjų?



Pasamprotavimai iš naujametinio dienoraščio
Man aštuoniasdešimt treji metai. Įstojau į Lietuvos konservatoriją 1960-aisiais, tai yra gyvenau to laiko Lietuvos kultūrinėje apsuptyje. Be jokių socialinių horizontų, to meto kultūros realybė buvo reali, nekeičiama, amžinai provinciali, lyg suakmenėjusi. Vienintelė perspektyvos galimybė atsirėmė tik į asmeninę patirtį, tik į savo darbą ir sugebėjimus.




(1942 08 22–2026 01 10)
Staiga, netikėtai iš mūsų pasitraukė Rimantas Gučas. Dar gruodžio pabaigoje viešėjo pas mus namuose – gyvybingas, žaismingas, o dabar rašau jo nekrologą. Skaudu ir nejauku...
Įspūdžiai iš Šv. Kristoforo orkestro ir soluojančių muzikantų koncerto
Popsas Lietuvoje užgožė tikrus muzikos talentus. Jie neįžiūrimi, jie atrodo neturintys vertės. Žiniasklaidos priemonių verslas, komercinės televizijos lenktyniauja įžūliausioje bet kokio popreiškinio propagandoje. O kultūra vis tiek gyvena savo gyvenimą. Regis, tylumoje, marginalinėse paraštėse ji natūraliai atrenka tikrus meno talentus. Ir jeigu vis dar norime nurodyti, kur yra tautinis identitetas, kas atpažįsta mus pasaulyje kaip kažką savita, – tai yra būtent ta ne popsinė kultūros tradicija. Mūsų talentingųjų jėga.
(1949–2022)
Spalio mėnesio pabaigoje mirė Reinbertas Eversas – vokiečių gitaristas, gitaros profesorius. Bendravau, gal geriau sakyti – broliavausi, su juo daugiau nei 20 metų. Jis buvo jaunesnis už mane. Valingesnis už mane. Jo savęs matymo žvilgsnis buvo aiškesnis nei mano. Niekas nebūtų manęs įtikinęs, kad jis pasitrauks iš šio pasaulio anksčiau nei aš. Jis buvo tikras, valingas, čia esantis. Reinberto gyvenimas, jo veikla užstojo jį patį. Bet dabar niekas netrukdo įsižiūrėti į tą žmogų – į tokį, kokio iki tol neįsivaizdavau, koks jis buvo iš tikrųjų.
Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncertas Kovo 11-osios proga
Vis dažniau, atrodytų, nelauktai viename koncerte skamba Baltijos kraštų muzika, bet ne ta pramoginė, kai negali atskirti, kam kas priklauso, bet ta, kuri išauga iš tautinio identiteto, atpažįstamų savitų estetinių požymių. Taip proginiai koncertai tampa labai įspūdingais kultūriniais ženklais. Kovo 11-ajai surengtas Šv. Kristoforo orkestro koncertas Ukrainos karo fone staiga tapo ypatingai reikšmingas: skirtas Nepriklausomybės atkūrimo šventei, jis nusidažė Ukrainos spalvomis.
(1939 11 18–2021 09 29)
Šį rudenį, rugsėjo 29-ąją, mirė vienas įtakingiausių dabarties violončelės pedagogų Romanas Armonas. Pasitraukė ištisa muzikinės pedagogikos epocha. Netikėtai, nes iki paskutinės dienos R. Armonas dirbo su savo mokiniais. Sąžiningiausiai, kaip daug dešimtmečių iki tol. Žmogus, kuriam mokiniai buvo svarbiausias gyvenimo objektas ir tikslas.
