Tikrieji talentai

Popsas Lietuvoje užgožė tikrus muzikos talentus. Jie neįžiūrimi, jie atrodo neturintys vertės. Žiniasklaidos priemonių verslas, komercinės televizijos lenktyniauja įžūliausioje bet kokio popreiškinio propagandoje. O kultūra vis tiek gyvena savo gyvenimą. Regis, tylumoje, marginalinėse paraštėse ji natūraliai atrenka tikrus meno talentus. Ir jeigu vis dar norime nurodyti, kur yra tautinis identitetas, kas atpažįsta mus pasaulyje kaip kažką savita, – tai yra būtent ta ne popsinė kultūros tradicija. Mūsų talentingųjų jėga.

Šia prasme įspūdingą koncertą surengė Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, vadovaujamas Modesto Barkausko. Muzikantas orkestre – neįvardijamas matas, nors nuo jo priklauso dirigento menas, taigi ir karjera. Lietuvos muzikantui orkestras – beveik vienintelis pragyvenimo šaltinis. Natūraliai į orkestrus suteka patys talentingiausi Muzikos ir teatro akademijos auklėtiniai, jei nenori panirti tik į pedagogiką, o nori realizuoti savo vidinį pašaukimą. Kitos pragyvenimo galimybės klasikiniams muzikams Lietuvos valdžios, matyt, neplanuojamos, nes atrodo, kad valdžiai svarbu paviršutiniškas, pats save mėgdžiojantis popsas. O kas rimtojoje kultūroje išliko finansuojama, išlikę nuo senų laikų.

Retkarčiais orkestrai atidaro savo turtų skryneles ir parodo, kokie muzikantai sudaro tuos adoruojamus muzikos kolektyvus. Tokią skrynią atvėrė Modestas Barkauskas Šv. Kotrynos bažnyčioje kovo 23 d., koncerte, pavadintame „Orkestro genetinis kodas“ (jis yra ir programos „Vilnius 700“ dalis). Tai, kas čia atsivėrė, apakino savo verte gausiai susirinkusią publiką. Nuostabus ir didelis muzikinių talentų paradas! Kiekvienas iš pasirodžiusių muzikų vertas tikros solisto ar kamerinės muzikos atlikėjo karjeros. Tačiau nuostabu ir tai, kad jie susibūrė į puikų orkestrą. Kas juos sujungė? Instrumentinis meistriškumas ir ryškios, niekur nesimėtančios meninės individualybės. Tuo požiūriu šis koncertas buvo visiškai unikalus. 

Šv. Kristoforo orkestro muzikantai seniai iš kitų išsiskiria muzikavimo gyvybe, muzikalumu, neabejingumu muzikiniam procesui. Jau nuo pirmos solistės – altininkės Birutės Ilčiukaitės – patraukė laisvas, emocionalus ir individualus žvilgsnis į šiaip subtilų ir tuo nelengvą latvio Pēterio Vasko Koncertą altui, o po to apakino virtuoziškas Pablo de Sarasate’s „Navara“ atlikimas. Drąsius ir ryškius smuiko techninius sugebėjimus parodė smuikų duetas Augusta Vizbaraitė ir Rugilė Stunžėnė. Iš jų grojimo ryškėjo virtuozinės muzikos prasmė – techninių priemonių efektyvumas ir poveikio lengvumas. Rusnė Kiškytė, atlikdama retai smuiku griežiamą Johanno Sebastiano Bacho Goldbergo variacijų dalį (Nr. 13), atsisakė retorinės šio kompozitoriaus prigimties ir iškėlė muzikos lyriškumą. Bet kas dar, jei ne ji, po 30 metų darbo orkestre drįs išeiti į solinę sceną?

Pirmos koncerto pusės viršūnė buvo Antonio Vivaldi koncerto keturiems smuikams atlikimas, taigi, keturi solistai su orkestru. Solo griežti stojo orkestro koncertmeisteris Simas Tankevičius, Miglė Dikšaitienė, Aidas Jurgaitis ir Jonė Barbora Kiznė. Jie grojo su pabrėžtinu virtuoziškumu, kiekvienas pasisakymas tarsi lenktyniavo su prieš tai buvusiu. Tie solo pasisakymai tiesiog akino ir kvietė dar kartą žavėtis Vivaldi genijumi.

Tačiau koncertas ne tik akino. Smuikininkė Vilija Survilė giliai ir labai prasmingai, akomponuojant orkestrui, atliko garsųjį Arvo Pärto kūrinį „Fratres“. Vieninga ir prasminga muzikinės tėkmės forma pavertė šią muziką ryškiu vidinės gėlos ir praskaidrėjimo išsisakymu...

Nustebino kitas koncerto epizodas, kai pasirodė naujoji orkestro kontrabosininkė ispanė Carmen Torrano. Jos ir violončelininkės Ignės Pikalavičiūtės atliktas Arielio Ramírezo „Alfonsina y el Mar“ nuskambėjo ne tik kaip šokis, bet ir kaip nostalgiškas jo prisiminimas. Antros koncerto pusės viršūne tapo Ignės Pikalavičiūtės solo Olivier Messiaeno „Kvarteto laikų pabaigai“ finale. Nepaprastai originalus solistės talentas iškilo tarp visų kitų talentų. Šios muzikos, atliekamos Pikalavičiūtės, prasmė prilygo geriausių pasaulio violončelininkų muzikavimo lygiui. Absoliučiai prasmingas palyginimas.

Per visą koncertą orkestrą vedė Modestas Barkauskas. Pradžioje nuskambėjo Vivaldi Simfonija G-dur, kai atmetus baroko stilistiką ir išradingai panaudojus įvairius dinamikos žaidimus Vivaldi įgavo modernių bruožų. Koncerte skambėjusioje efektingoje Roberto Di Marino kompozicijoje „Daina ir čigoniškas šokis“ pasigirdo savotiškas mušamasis instrumentas kachonas (grojo Sigitas Gailius). Labai gerai nuteikė Stéphane Grappelli–Laurent Korcia „Les Valseuses“ aranžuotė smuikui, vibrafonui ir kontrabosui, kurią ryškiai atliko smuikininkė Nadia Ochrimenko-Gailė, jos vyras vibrofoninkas Sigitas Gailius ir Carmen Torrano. Pagaliau orkestras turi džiazo muzikantę Nadią, kuri ypač tinka prie džiazuojančio dirigento. O kaip smagiai koncerto pabaigoje orkestras sutrenkė QuentinoTarantino filmo „Bulvarinis skaitalas“ temą „Misirlou“!

Tad išvados tokios: orkestras pajėgus, sveikas, turi gyvą, temperamentingą koncertmeisterį, tikrą smuiko virtuozą Simą Tankevičių. Kiti – ne mažiau talentingi. Taigi dirigento rankose – nepaprastas, stebuklingas instrumentas. Reikia palinkėti, kad drąsiai keltų rimtos, gilios ir kalbančios muzikos vėliavą.