Savito garsų pasaulio intelektualas

Mirė Osvaldas Balakauskas. Išėjo lietuviško intelekto šviesulys. Intelekto, kuris prašoko ir jo, kompozitoriaus, profesijos rėmus, ir jo lietuviško identiteto supratimą, ir jo mąstymo galias. Jis pasirinko muziko, kompozitoriaus profesiją ir tarsi užsidarė viename siauros veiklos plote, bet čia jis buvo tikras pasaulinio lygio mąstytojas, savo įžvalgomis griovęs daugelį pasaulio muzikos esmės supratimo mitų. Skindamasis per nežinomybės erškėčius, jis buvo pasauliniame muzikos gelmių supratimo avangarde. Susibraižydavo, daug kur turėjo atsitraukti, nes žengė per plotus, kurie buvo nežinomi, patiriami pirmąkart.

Balakauskas sukūrė visiškai savitą, iki tol nepatirtą garsų pasaulį, paremtą naujomis muzikos galių įžvalgomis. Jo dodekatonikos koncepcija, deja, vis dar uždaryta profesionalų spintose, neįgavusi skrydžio. Bet ji jau yra. Balakauskas savo kūriniuose bandė sujungti garsų struktūros logiką su nepagaunamu muzikos raiškos improvizaciškumu, kaip žmogiškame dialoge, kuris yra gyvas ir kartu niekada identiškai nepakartojamas.

Į kompoziciją Balakauskas atėjo iš džiazo, tariamo jo raiškos neapibrėžtumo, ir liko jo muzikos atlikėjams mįsle: kur jie turėtų peržengti logiškus muzikinės konstrukcijos rėmus į betarpišką ir emocionalų kalbėjimą, į muzikos raiškos laisvę? Kiekvienas jo muzikos kūrinys turi savo vidinį stilių, kurį kiekvienąkart reikia atskleisti, o šis, kaip ir pati garsų struktūra, yra vis kitas, taigi, vis kitokia raiškos mįslė. Kaip ir kokiame nors romantizmo opuse. Čia yra jo muzikos šarada ir žavesys, nes su kiekvienu atlikimu ji gali būti vis kita. Jis pirmasis lietuvių muzikoje atvėrė ir nepaprastą ritmo pasaulį, ritmo emocinę raišką, kvėpavimą, o kartu ir matematišką logiką.

Balakauskas buvo pagrįstumo ir logikos visuomet siekiantis žmogus. Visur ieškojo kokybės ir vidinio reiškinių pagrįstumo kriterijų. Tokios jo pažiūros. Kai buvo įmestas į jauną Lietuvos diplomatiją, kai tapo nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Prancūzijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje – profesionalumo siekio ir kokybinės nuostatos liko tos pačios, nors jis tikrai kentėjo nuo kvailų lietuvių politikierių, tuomet masiškai ir savanaudiškai besiveržusių į kapitalistinę Prancūziją. Ar ne todėl buvę komunistai, atėję į valdžią, taip greit jį iš ambasadorių išmetė, jo nuopelnus kietai nutylėję? Jiems nereikėjo intelektualų.

Užtat tikrą šlovę Balakauskas patyrė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur dėstė kompoziciją, buvo ilgametis Kompozicijos katedros vedėjas. Dėl savo kompetencijų jo autoritetas tarp studentų buvo milžiniškas. Sunku išvardyti, kas studijavo jo klasėje. Tai daugybė individualybių. Jis nebuvo diktatorius. Jis diegė studentams muzikinės logikos pamatus, bet ne savo mėgstamo stiliaus normas. Ir kartu juos nuoširdžiai globojo. Stengėsi, kad pirmieji jaunų kompozitorių kūriniai nuskambėtų. Tik tada matė juose būsimus kūrėjus.

Skaudu, kai tokie žmonės išeina. Jaučiame, kaip mažėjame, nuskurstame. Kas gins mus nuo paviršutiniškumo, kultūros primityvizmo? Kaip svarbu nepamiršti tokių asmenybių, tokių talentų kaip Osvaldas Balakauskas! Kol dar turime kolektyvinės atminties – būkime kartu.