Muzika
Šį rudenį, rugsėjo 29-ąją, mirė vienas įtakingiausių dabarties violončelės pedagogų Romanas Armonas. Pasitraukė ištisa muzikinės pedagogikos epocha. Netikėtai, nes iki paskutinės dienos R. Armonas dirbo su savo mokiniais. Sąžiningiausiai, kaip daug dešimtmečių iki tol. Žmogus, kuriam mokiniai buvo svarbiausias gyvenimo objektas ir tikslas.
Šio muziko patirtis buvo unikali, nors iš kuklumo ja niekada nesididžiavo. Pradėjo mokytis Šiauliuose pas Stasį Jautaką, o įstojus į tuometę Lietuvos konservatoriją jo pedagogai buvo tokie violončelės didmeistriai kaip profesoriai Levas Seidelis, Povilas Berkavičius, Ernestas Bertovskis (Bertauskas), Domas Svirskis. Neatsitiktinai jis penkerius metus grojo Lietuvos kameriniame orkestre, vedamame Sauliaus Sondeckio. Tačiau R. Armono pašaukimas buvo pedagogika. Dar tebestudijuodamas jis pradėjo dirbti pedagoginį darbą Vilniaus vaikų muzikos mokykloje Nr. 1, Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje ir daugiau kaip dešimtmetį, nuo 1979 m., dėstė Lietuvos konservatorijoje, vedė pedagoginę praktiką. Įsijungė į metodinį darbą, pradėjo rengti respublikinius metodinius seminarus, konkursus.
Lemtingi jam buvo 1962-ieji, kai pradėjo dirbti M.K. Čiurlionio menų mokykloje violončelės pedagogu. Ne bet kokiu. Tai buvo pedagogas, kurio žinių troškimas ir noras tobulėti buvo neišsemiami. Tobulinosi Maskvoje, Taline, Rygoje, Sankt Peterburge, Vilniuje. Jis buvo visur, kur teikiamos muzikos pedagogikos žinios. Tapo ekspertu, nuolat vedė praktinius seminarus, meistriškumo kursus muzikos mokytojams. Sudarė mokymo programą violončelininkams.
Atstovavo Lietuvai daugelyje miestų, konkursų, kasmet rengė savo mokinių koncertus. Jo veiklos esmė buvo mokiniai. Čia skleidėsi R. Armono muzikinis talentas. Jo mokiniai buvo nuolatiniai įvairiausių konkursų dalyviai ir, svarbiausia, laimėtojai. Ką reiškia parengti konkursui mokinį, kuris dar mokosi muzikos mokykloje, žino tik tie, kurie supranta, kiek išmonės ir didžiulio darbo reikalauja tas ilgametis ruošimasis, vedantis į tobulumą. Sugebėti pamatyti ir atskleisti vaiko talentą reikia specialių įžvalgų, o norint tą talentą realizuoti, matant jo galimybes, būtini ypatingi, rečiausi mokytojo sugebėjimai. R. Armono klasėje visi vaikai buvo rengiami būti įvairiausių konkursų laimėtojais. Ir ne su vienu kitu, bet su visais buvo dirbama iki mokinių galimybių ribų. Tai neįtikėtinai didžiulis ir niekada nenutrūkstantis darbas.
Šiandien R. Armono klasės laureatai – žymūs atlikėjai, garsūs violončelininkai. Pirmoji buvo Ramutė Kalnėnaitė – 1968 m. pirmoji J. Kociano konkurso nugalėtoja, pirmoji lietuvaitė tarptautinio konkurso laureatė, pradėjusi pergalingą čiurlioniukų žygį Čekijoje. Tie R. Armono laureatai stebina savo vardais: Robertas Urba, Vytautas Galvydis, Dainius Palšauskas, Irena Čepulkovska, Mindaugas Bačkus, Edvardas Armonas, Giedrė Dirvanauskaitė, Justina Laptevaitė, Edmundas Kulikauskas ir kiti. Ištisa talentų generacija. Pas R. Armoną devynerius metus mokėsi puikus, tarptautiniu mastu pagarsėjęs violončelininkas Vytautas Sondeckis, jo klasę baigė garsusis Rimantas Armonas.
Kai žvelgi į mūsų muzikos istorinę panoramą, imi svarstyti: iš ko susideda krašto muzikinių vertybių piramidė? Kur reikia įrašyti violončelininko R. Armono muzikinį gyvenimą? Ar jo darbai ir laimėjimai įsirašė į viešą mūsų kultūros panoramą? Toje mūsų muzikos verčių hierarchijoje, gaila, tradiciškai susiklosčiusi apversta vertybių skalė: tie, kurie deda žmogui svarbiausius muzikinius pagrindus, yra įvertinimų apačioje. Jie – svarbiausieji – yra greičiausiai užmirštami, viešumoje menkai težinomi, nebent muzikos mokyklų kolektyvuose. O tie, kurių talentą pačioje pradžioje atskleidė jų pirmieji mokytojai, kurie užkopę koncertinėje hierarchijoje blizga kur nors užsienyje ar yra įtakingų visuomenės hierarchijos laiptų viršuje, dažnai neįvertina, ką davė pirmoji mokykla. Tai tiesa. Muzikos pradžiamokslis, jo vertė yra užmirštama, prisimenami tik mokytojų asmens įvaizdžiai. Giriamasi akademikų, garsenybių pavardėmis, nors kartais jų pedagoginis įnašas būna tik minimalus, epizodinis. Vėlesni pasiekimai yra maitinami ta neįvardijamų pedagogų šviesa...
O kas yra muzikos pedagogo darbas muzikos mokykloje? Tai kasdienė kova su vaiko nežinojimu, kova su judesių neįprastumu, kartu (sunkiausias dalykas) su pastanga atverti vaiko sieloje muzikinio grožio krislus. Ne visi vaikai imlūs, o mokytojo uždavinys – įveikti įgimtą mokinio nepatyrimo ir nežinojimo inerciją kuriant jam naujo tipo pasaulio suvokimą. Tai nepaprastai sunkus uždavinys. Tad mokytojui reikia ne tik pačiam būti puikiu muzikantu, bet dar ir turėti specifinį talentą atpažinti vaiko sugebėjimus ir sukurti tik tam vaikui tinkamą auklėjimą, mokymą, nes nėra tapačių, standartizuotų vaikų. Toks buvo R. Armonas, kurio dvasinis, unikalus pasaulis įsispaudė jo mokiniuose – jie neša būtent Romano Armono moralės ir estetikos pasaulį, tai, kas išlieka, kas yra visos mūsų muzikos savastis.
