Ir Lietuvai, ir Ukrainai

Vis dažniau, atrodytų, nelauktai viename koncerte skamba Baltijos kraštų muzika, bet ne ta pramoginė, kai negali atskirti, kam kas priklauso, bet ta, kuri išauga iš tautinio identiteto, atpažįstamų savitų estetinių požymių. Taip proginiai koncertai tampa labai įspūdingais kultūriniais ženklais. Kovo 11-ajai surengtas Šv. Kristoforo orkestro koncertas Ukrainos karo fone staiga tapo ypatingai reikšmingas: skirtas Nepriklausomybės atkūrimo šventei, jis nusidažė Ukrainos spalvomis. Brutali Rusijos invazija staiga suaktualino mūsų pačių istoriją: tas pats, visai nepakitęs imperialistinis godumas, tas pats visiškas nesiskaitymas su nerusų tautų gyvenimu ir teisėmis, sadistinis žiaurumas. Viskas, kas per amžius visais savo parametrais pranoko tai, ką kadaise realizavo fašizmas.

Koncerto dirigentas ir orkestro meno vadovas Modestas Barkauskas puikiai parinko vakaro programą – taikliai atliepiančią dabartines mūsų nuotaikas. Koncertas prasidėjo vieno didžiausių Ukrainos kompozitorių (beje, mūsų Osvaldo Balakausko prieteliaus) Valentino Silvestrovo kūriniu „Tyli muzika“. Tai savotiškas stilistinis Silvestrovo posūkis nuo ekstremalaus modernizmo į beveik romantišką praeities nuotaiką. Koncerto pradžios lyrika vertė susikaupti ir kartu aktyvino klausytojų asociacijas.

Po to įvyko Arūno Navako Koncerto smuikui ir orkestrui premjera. Man Navakas visada asocijavosi su nepriklausomu nuo madų, truputį hermetišku ir kūriniais „nesitaškančiu“ kūrėju. Tačiau visos jo kompozicijos pasižymi kokybės paieškomis. Navakas nesiblaško, jo muzikos stilius, atrodo, susiformavo praėjusio šimtmečio pabaigos tendencijų veikiamas, kai modernizmu buvo įvardyta neoklasicistinio muzikinio mąstymo ir išraiškos priemonių estetika. Šiuo požiūriu jo naujasis Koncertas smuikui – meistriškai sudėtas, vidiniais ryšiais tvirtai sujungtas kūrinys, atitinkantis visus klasikinio koncerto kanonus. Tikrai puiki koncertinė muzika. Navakas savo kūriniams visada ieško kažkokio originalaus faktūros elemento ir jį plėtoja. Šį kartą tai buvo labai originalus ritminis, staigų sudrebėjimą, virpulį primenantis elementas, efektingai persmelkiantis visas tris kūrinio dalis, kurios savaip atliepė senovinio koncerto žanro kanonus. Negalėjau nesižavėti kūrinio soliste smuikininke Rūta Lipinaityte. Jos griežimo virtuoziškumas man priminė Gidono Kremerio garbinamus muzikos prasmės, turinio ir charakterio prioritetus. Solistė net neatrodė kaip atlikėja, o buvo tos muzikos prasmės bendraautorė.

Kitas kūrinys – vieno garsiausių latvių kompozitorių Pēterio Vasko „Pakeleiviai“ styginių orkestrui. Vaskas tuometėje Lietuvos konservatorijoje studijavo kontrabosą ir nemažai metų grojo Nacionalinės filharmonijos orkestre. Lietuvių kompozitorių kūrybos laisvė anuomet, sakyčiau, suformavo ir jo muzikinių ieškojimų kryptį. Vaskas yra didelis Latvijos patriotas. Atmenu, vis sakydavo, kad plaukų ant nuolatos skutamos galvos neauginsiąs, iki Latvija nebus laisva. Deja, kai tai įvyko, jis jau buvo nuplikęs, bet tapęs ryškiausiu savo nepriklausomos šalies kultūros simboliu. Tai naujo muzikos lyriškumo kūrėjas. Tikras Europos ekologijos simbolis. Jo muzikoje lyrika dažnai supinama su paukščių čiulbėjimu, jaudina muzikos gamtos įvaizdžiai. Vienas tokių kūrinių – muzika styginiams „Pakeleiviai“. Ramių, ritmiškai besikartojančių faktūrų grupės priminė ir nuolat giedančius paukščius, o juos vis nutraukdavo bažnytinę maldą primenantis besiplėtojantis choralas.

Kita garsenybė – estas Erkki-Svenas Tüüras. Koncerte atliktos dvi dalys iš jo visame pasaulyje nuskambėjusio kūrinio „Action-Passion-Illusion“. Tüüras, buvęs roko muzikantas, šią patirtį savaip realizavo savo akademinėje kūryboje: judesys, ritmo reikšmė, spalva ir netikėtos emocinės šiuolaikinio roko muzikos asociacijos, įprasmintos dabar madingoje muzikoje.

Vėliau skambėjo jau pagarsėjusios kompozitorės Justės Janulytės „Nakties ilgėjimas“. Tai sonoristinis styginiais išgaunamų spalvinių garsų monolitas. Kaip įprasta tokio pobūdžio kūriniams, jo esmė – pakilimas iki kulminacijos ir nusileidimas. Ši schema turi psichologinį įtampos auginimo pojūtį ir, nors koncerte sunkiai priminė nakties ilgėjimą, puikiai atkūrė neaiškią baimės atsiradimo, stiprėjimo ir nusiraminimo dramaturgiją.

Vis dėlto kulminaciją koncertas pasiekė su šiuolaikinės estų muzikos klasiko Arvo Pärto „Fratres“ smuikui ir styginiams, taip pat jau tapusiu klasika. Graudaus smuiko skambesio erdvė, emociniai kontrastai, kylančios stiprios asociacijos su ukrainietiška dabartimi ne vienam klausytojui išspaudė ašaras. Solistė R. Lipinaitytė, vėlgi, pasirinkusi kremerišką interpretacijos variantą, neapsiriko. Ji buvo raiški emocinio proceso kūrėja.

Puikus, prasmingas, informatyvus koncertas. Ir svarbiausia – puikiai atliktas Šv. Kristoforo kamerinio orkestro. Šie muzikai nebuvo kažkokių nurodymų vykdytojai, šalti atlikėjai. Jie emociškai išgyveno visus kūrinius – nuo techniškai sudėtingų Navako ar Tüüro iki jautrių Vasko ar Silvestrovo opusų. Jie tikėjo dirigento M. Barkausko emociniais impulsais ir pavertė šį puikų koncertą tikra švente ne tik Kovo 11-osios, bet ir Ukrainos paminėjimu.